„Ką žmonės pasakys?“
Motiną palaidojo daugiau negu prieš 30 metų. Sunkią ligą kaimo moteris slėpė ir nuo trijų dukrų, ir nuo savo vyro. Medikai buvo atviri: pavėluota.
Paskutinį gyvenimo mėnesį ligonė praleido ligoninėje (tokie tada buvo laikai…), visą laiką slaugoma vienos iš dukterų. „Tik neprislėkit manęs akmeniu, tik neprislėkit…“ – visoms trims dukroms kalbėjo motina. Jos pažadėjo.
Vis dėlto ant motinos kapo buvo pastatytas aukštas didelis paminklas – akmuo nušlifuotu šonu užrašams. Toks, kokius statė ir kiti tais 1983-iaisiais. Po kelių metų šiame kape buvo palaidotas ir tėvas. Ant paminklo radosi antras įrašas.
Kodėl dukros neištesėjo motinai duoto pažado?
„Ką žmonės pasakys, ką kaimas kalbės, ką giminės? Sakys, kad pinigų paminklui neturėjo, kad pašykštėjo. Tegul būna kapas kaip visų…“ – teisinosi jos.
Žvaigždės išėjo kitaip
Spalio 6 d. Lietuva neteko dainininko Stasio Povilaičio, po dviejų dienų – televizijos režisierės, aktorės Galinos Dauguvietytės. Abiejų palaikai buvo kremuoti. Didi kultūros moteris G. Dauguvietytė buvo išreiškusi savo norą, kuris išpildytas tiksliai: velionės pelenai kuklioje urnoje buvo palaidoti buvusioje jos senelio sodyboje, Dauguviečiuose, po senu klevu, o kapą ženklins kas pavasarį geltonais žiedais apsipilantis forzitijos krūmas ir lauko akmuo iš buvusios senelio sodybos pamatų.
Velionės pageidavimu šalia jos užkasti ir prieš 10 metų mirusio sutuoktinio pelenai. Ši žemė Biržų rajone dabar jau turi kitus savininkus, tačiau jiems velionės noras buvo svarbesnis už turimą nuosavybę. Beje, G. Dauguvietytės ir jos vyro kapelį per laidotuves papuošė kelios žvakutės ir keli gėlių žiedai. Tik.
Kai Palangos gatvėmis į kapines buvo vežama S. Povilaičio urna su kremuoto velionio palaikais, į išlydinčiuosius iš portreto žvelgė kaip įprasta besišypsantis dainininkas. Šaligatviai vos talpino visus, suėjusius ir iš visos Lietuvos suvažiavusius palydėti į paskutinę kelionę žmogaus, su kurio dainomis augo ir auga karta po kartos. Iš portreto su šypsena atsisveikinantį velionį susirinkusieji palydėjo plojimais… Kaip nulipantį nuo scenos po gausybės koncertų.
Liepos 6 d. Stasys Povilaitis Mindaugo karūnavimo dienos proga dainavo Palangoje, kur virš tilto į jūrą buvo sumontuota speciali pakyla. J. Basanavičiaus gatve tądien nusidriekė ilga Lietuvos trispalvė. Tai buvo paskutinis S. Povilaičio koncertas. Spalio pradžioje jis sugrįžo į savo Palangą, eidamas 69-uosius, pralaimėjęs kovą su vėžiu…
Mirtis – nepaneigiamas faktas
Šią vasarą Čekijos sostinėje Prahoje apsilankiusi pagryniškė Zelma kaimynams pasakojo apie netikėtą ekskursiją į žmonių kaulais dekoruotą Sedleco Visų Šventųjų bažnyčios koplyčią.
Kutna Hora yra už pusantros valandos kelio nuo Prahos. Viduramžiais šis miestas vadintas Čekijos karalystės iždu – čia buvo sidabro kasyklos, miestas pagal dydį buvo antras šalyje, tų laikų turtingumo ženklų išlikę iki pat šių dienų. Kutna Horos priemiestyje Sedlece bažnyčios interjeras dekoruotas žmonių kaulais. Esą siekta priversti apsilankiusiuosius susimąstyti apie žmogaus gyvenimą ir priminti nepaneigiamą mirties faktą.
1218 metais Sedleco vienuolyno abatas iš piligriminės kelionės parsivežė žemės nuo Viešpaties kapo Jeruzalėje. Išbarsčius ją, žmonės įtikėjo bažnyčios šventumu, šalia jos radosi kapinės, kuriose palaidota beveik 40 tūkst. kūnų. Laidoti atveždavo net iš Lenkijos, Belgijos, daug maro aukų. 1511 metais reikėjo pašalinti senus kaulus ir atlaisvinti vietą naujoms kapinėms.
Kaulai tapo bažnyčios interjero medžiaga. 1870 m. pasamdytas vietinis stalius dekoravo bažnyčios vidų tais 40 tūkst. komplektų žmonių kaulų, kaukolių. Patys gražiausi ir geriausiai išsilaikę kaulai, kaukolės panaudoti altoriui dekoruoti, iš jų padarytas sietynas. Šioje Visų Šventųjų bažnyčios koplyčioje kai kurie turistai pasijunta nejaukiai…
Stasė SKUTULIENĖ