Petro Skutulo nuotr.

Jonas PURLYS: inžinierius hidrotechnikas, bitininkas, palikęs LR Liberalų sąjūdį ir nuo kovo pradžios – nepartinis, kurį Šilutės krašte žino kaip aktyvų Sąjūdžio kūrėją ir dalyvį, uoliai tarnavusį kuriant Lietuvos kariuomenę, dirbusį Šilutės r. savivaldybės direktoriaus pavaduotoju.

Į „Pamario“ laikraščio redakciją Jonas Purlys atėjo nešinas buteliu klevų sulos…

Ant stalo svečias paklojo gautą vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimą Nr. 10185493, adresuotą 2012 metais mirusiai savo motinai Marytei Purlienei, gyvenusiai Naujakuriuose… Pokalbis nuo to ir prasidėjo.

– Man labai keista, kaip dirba mūsų funkcionieriai. Ar visoje Lietuvoje taip? Rinkliavos raštas – mirusiam… Ir kasmet taip siunčia. Vertėtų pasvarstyti, ar tokie žmonės gali dirbti Savivaldybėje.

– Kodėl išėjote iš Liberalų sąjūdžio?

– Esu ideologijos žmogus. Ir kai ta ideologija pradeda išsigimti, kai lietuvis Lietuvoje tampa išgenamuoju… Tada klausimas, kas čia su ta partijos vadovybe, partijos nariais Seime? Kuo skiriasi kolaboravimas tremiant Lietuvos žmones nuo sukūrimo sąlygų, išgenant žmones iš Lietuvos?

Mūsų liberalės Aušrinė Armonaitė ir Dalia Kuodytė Seime sėkmingai apkaltino akademinės etikos kontrolierių Vigilijų Sadauską antisemitizmu už  klausimą, kiek žydų šaudė lietuvius. Pasirodo, klausimas yra antisemitizmas. Ir Seime liberalai pakėlė rankas – lauk, Sadauskai, iš darbo! Esi kone Lietuvos priešas. Ar skaitėte jo pareiškimą? Ne. Taip, po mūšio kumščiais nemosuojama… Jeigu šiandien Liberalų sąjūdžio vadovybėje yra tokia ideologijos kryptis, lietuvis yra 4-6 vietoje Lietuvoje – po žydų, gėjų, narkomanų, ukrainiečių, lenkų… Vertinu pagal partijos retoriką, kurią girdžiu, ir pagal darbus. Man neįdomu, ką daro kitos partijos.

– Tačiau kai specialiosios tarnybos sulaikė Liberalų sąjūdžio lyderį Eligijų Masiulį, jūs neišėjote iš partijos.

– Tai visiškai skirtingi dalykai. Kol kas ta korupcija kabo ore, istorija neužbaigta. Kova su korupcija yra deklaratyvi, niekas su ja nekovoja. Tik skelbia pareiškimus, kad kovoja.

– Gal užuot pasitraukus iš partijos ir palikus laisvą kelią blogybėms vešėti, dera burti bendraminčius, kartu aiškinti savo požiūrį ir bandyti atvesti kitus į tiesų kelią?

– Žinote, virš Seimo nario aukščiau tik žvaigždėtas dangus…

Jeigu aš asmeniškai jų nepažinočiau… Jie gi nieko negirdi. Jie atsistoja tokioj pozoj – aš tvirtai stoviu, aš tvirtai kalbu. Kalba ilgai, o ką pasako? Supranti, kad jis nieko nepasakė. Nieko! Tokius mes turime Seimo narius.  Seimo nario didžiausias siekis būti matomam, o man įdomu, ką jis padarė. Mūsų viešasis informacinis laukas tapo propagandinis, tik klausimas, kas moka. Mano manymu, moka oligarchai. Taigi jie ir leidžia, kam pasirodyti. Tik tiems, kurie jiems naudingi. „Žinių radiją“ kas valdo? Oligarchas Augustinas Rakauskas, mylintis konservatorius. Kas valdo LNK? Ką „MG Baltic“, ką dar kas. Ir čia, žmogau, gali rėkti iki persileidimo…

– Ar prieš pasitraukdamas iš Liberalų sąjūdžio apie tai kalbėjotės su saviškiais Šilutės skyriuje?

– Sakiau. Kai kurie šilutiškiai palaikė Aušrinės Armonaitės demaršą. Supratau, kad visi skyriai yra mažos Vilniaus kopijos. Nenoriu nė vieno pavadinti plaukiančiu pasroviui. Tyla nieko nereiškia, ji yra sutikimas. Buvo pokalbių, tačiau kai nėra reakcijos. Ir iš Vilniaus. Aš viešai savo nuomonę išdėsčiau. Anot vieno išminčiaus, tyla kaip grabe. Žodžiu, „na ką tu čia, kaimieti…“ Nes visi, kurie į Seimą ateina ne iš Vilniaus, ten vadinamo elitu, laikomi kaimiečiais. Vilniui visi skyriai reikalingi tada, kada ateina laikas rinkimams. Tai ar mes stipriname partiją, ar jie Seime mėgaujasi valdžia, važinėja po pasaulį „atstovauti“ Lietuvai?

Dabar Lietuvoje tarsi reikalų nėra, viskas sukasi apie užpakalį, dažniausiai apie viduriniąją kūno dalį. Tai didžiausios bėdos pradedant Ramūnu Karbauskiu, baigiant Mykolu Majausku. Tai ko tikėtis, jeigu valstybės problemos suvedamos į vieną lyties organą?!

Dalia Kuodytė paskelbė, kad paviešinus KGB bendradarbių sąrašus sugrius valstybės pamatai. Kokia čia valstybė, jeigu tūkstančio įslaptintų pavardžių paskelbimas sugriautų jos pamatus? Gal mūsų politinis elitas tame sąraše? Beveik neabejoju, kad bus. Įsislaptino tie, kurie turėjo ką slėpti. Kiti neturi ką išpažinti. Kai paklausi tik dalį klausimo, gauni tai, ką nori gauti. Kaip ir su Ramūno Karbauskio žeme. Ar tik jis turi daug žemės? Šito niekas nepasakys. Dėl tų žemių prasidėjo „važiavimas“ ant valstiečių, kuriuos aš greičiau vadinčiau socialdemokratais pagal geriausią socialdemokratijos formą, kokią Lietuvoje mačiau iki šiolei. Gal aš ir neteisus? Tai jie pajudino visus širšynus, kokie tik buvo. Algirdas Brazauskas, lenkiu galvą, buvo pats tikriausias Lietuvos konservatorius. Nėra didesnio konservatoriaus Lietuvoje už Algirdą, nebuvo ir nebus. Jis padarė viską, kad iki šiol mes gyventume taip, kaip jis buvo sukūręs. Visa valstybės valdymo sistema, aparatas, kadrai, anot vieno diktatoriaus, „kadrai sprendžia viską“, juk jie tebeeina nuo Algirdo laikų. Gal kai kam jau amžius… Sistema: sprendimų priėmimo, „otkatų“, kurie jau tarsi įteisinti. Žmogus turi susimokėti žentui, uošviui ar kitam net giminaičiui, kad padėtų parašą, išduotų leidimą. Sistema taip sukonstruota. Ji greit savęs neatiduoda. Dar gal po 30 metų toji sistema save atiduos, jeigu ko neatsitiks.

– Kas jus siejo su liberalais?

– Noras kitokios politikos, kitokios valstybės, kitokio partinio bendravimo negu iki šiol aš mačiau. Didesnės kolektyvo galios. Iš pradžių tai 4-6 metus ir buvo. Kolektyvizmo buvo gerokai daugiau. Atėjo į Liberalų sąjūdį ir Sąjūdžio žmonių. Bėda, kad palikimas galvose norom ar nenorom išlenda. Tų Sąjūdžio žmonių, kurie buvo jo grupėse, pačiame Liberalų sąjūdyje nebuvo labai daug. Šilutėje buvo Stasys Mėlinauskas, Jonas Jatautas, Evaldas Mikalauskas, Audrius Endzinas kažkiek. Žmonės – subrendę, gana skirtingi, o vėliau bėgo metai… Eligijus Masiulis – vienas ir daugiau nieko nėra. Bandžiau kolegoms sakyti, kad jeigu mes neturime kito lyderio, kito autoriteto… Bėda, kad trūksta plačios diskusijos. Nusiunčiau kartą savo pamąstymus raštu. Pernai, kai buvo 2017 m. biudžeto projektas. Reikia laiko parašyti…

– O kiek laiko reikia partijos vadovams sužinoti, ką mano 60-yje Lietuvos savivaldybių Purliai?

– Tai jų problema. Turi žinoti. Turi atvažiuoti. Neužtenka kartą atvykti. Reikia bent jau darbinių vizitų konkretiems reikalams aptarti. Jeigu nėra laiko antrus metus sėdint opozicijoje? Ką dirba opozicija? Šita politinė tryda, kurią leidžia dabar Seime opozicija… Ne, tai ne viduriavimas, tai tryda, geras lietuviškas žodis. Atsakė į tą mano laišką: matosi, kad tarnavai kariuomenėje… Partijų komitetai neveikia, jų svetainėse – nieko. Partija, kurios komitetas neveikia, yra neįgali. Yra  ryšiai telefonu, susitikimai, neformalus bendravimas, proginis, susirinkimai. Esu organizavęs. To niekas nenori daryti.

Kas nori būti skyriaus pirmininku? Neužtenka žmogaus, noro, nekalbėsiu apie vidinius skyriaus reikalus… Kokie pasistumdymai Vilniuje, tokie ir čia, rajone… Jei ten yra darbas, kuris vienija kolektyvą, tai norma, bet kai nėra ar per menkas tas vienijantis darbas, tik laišku internete, tai nėra bendravimas. Virtualiai galima paskirti susitikimą. Vienus į Seimą išrinko tiesiogiai, o pagal sąrašą atėjo, nes mes, partiečiai, labai daug dirbome. Ir toks išrinktasis negali kartą per metus atvykti į rajoną?

Nežinau, kuo kvėpuoja liberalai Seime. Man nerūpi, kas yra kitose partijoje, ten nebuvau ir nesiruošiu į kitą eiti. Nėra kur eiti. Rinkimuose balsuosiu. Kadangi partinės ideologijos Lietuvoje kaip ir nėra, tikėtis dar kažko… Liberalai buvo ir tebėra man arčiausi. Nemanau, kad sugrįžčiau. Pagal dabartinę vadovybę, nemanau, kad kas keistųsi. Nemanau, kad ten kam nepatinka vadovauti, nepatinka sėdėti Seime…

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ