„Jautriam žmogui ten būti sudėtinga…“

Taip apie dvejų metų darbą Seime kalba Alfredas Stasys Nausėda. Seimas įpusėjo ketverių metų kadenciją. Ramybė neviešpatauja: streikuoja dalis pedagogų, netyla pasipiktinimas, kad iš šeimų paimami vaikai. Be to, kitais metais vyks net ketveri rinkimai, tad ir politikų rungtynės įplieskia aistrų.

„Pamario“ pašnekovas – Šilutės rajone tiesiogiai į Seimą išrinktas Alfredas Stasys NAUSĖDA.
– Štai ir įpusėta Seimo kadencija. Ką išskirtumėte iš tų dvejų metų darbų ir reikalų?
– Ne viskas vyko sklandžiai ir be trikdžių. Ką buvome susiplanavę, darėme, žinoma, ne viskas jau užbaigta. Dar turime laiko. Ir palaikymo neretai trūko. Negalima vertinti pertvarkų, kai jos tik pradėtos, tik įpusėtos. Štai etatinį mokytojų darbo apmokėjimą dalis mokyklų bendruomenių priėmė supratingai. Galbūt trūko išsamesnio pristatymo, aiškinimo, teko daug darbų padaryti skubant. Kiek švietimo ir mokslo ministrė suspėjo, važiavo, bendravo, aiškino. Vis dėlto švietimui rudenį jau paskirta per 18 milijonų eurų, iš viso teks per 90 milijonų eurų papildomai. Tai yra nemaži pinigai. Tačiau ši naujovė ne visose mokyklose priimta vienodai. Gal tai ir skaudina, nuvilia… Juk tai – pažangu. Esu bendravęs ir su rajono mokytojais. Dalis laukė ir klausė, kada tai pajudės, nes įžvelgė perspektyvą.
– Ir mūsų rajone kasmet sumažėja 400–200 mokinių. Kai tiek klasių komplektų sumažėja, susidaro nemažai pamokų per savaitę, mėnesį, metus… Tiesiog sumažėja pamokų. Vien dėl to ne visi mokytojai gali tikėtis stipriai padidintų atlyginimų.
– Tačiau mokytojui jau mokama ir už kitas veiklas, už ką anksčiau neatlygindavo. Mūsų tikslas – neuždarinėti mokyklų, net ir mažų. Mes sunerimę, kad ir mokytojų trūksta, daugelis – garbaus amžiaus. Kiek žinau, Šilutės rajone pedagogai nestreikuoja. Vertinu tai kaip jų išmintingumą. Be to, gal ir Švietimo skyrius, Savivaldybės vadovai bus geranoriškiau prisidėję prie šios naujovės, kuri, kaip ir kitos naujovės, kartais gąsdina. Tiesiog reikia padėti ant svarstyklių tai, kas buvo, ir tai, kas dabar yra. Rajone mane pasiekė mokytojų, mokyklų vadovų teigiami atsiliepimai. Tai – tik pradžia, tik šio rudens naujovė. Jeigu kas, galima taisyti, keisti, tobulinti. Net ir nepaklaustas pasakysiu: pažadėta mokytojams tie keliasdešimt milijonų eurų papildomai, jie juos ir gaus.
– Tai dabar apie tą vaikų atiminėjimą ar kaip oficialiai vadinama – „paėmimą iš šeimų“. Pasipiktinimas – didžiulis…
– Bus šio įstatymo pataisų. Šiai reformai nebuvo pasiruošta. Manau, kad po tos labai skaudžios nelaimės su Matuku, reikėjo imtis griežtesnių priemonių. Tačiau negalima visų Lietuvos šeimų prilyginti tai, kurioje mušė Matuką. Energingi įstatymo rengėjai pasinaudojo būtent ta nelaime. Manau, kad nėra gerai, kai Vaiko teisių apsaugos skyriai sujungti ir priklauso įstaigai Vilniuje. Geriau šie skyriai būtų likę pavaldūs savivaldybėms, kaip buvo anksčiau. Vietoj geriau mato, kur ir kaip gyvena viena ar kita šeima, kas joje vyksta. Būna šeimose švenčių, visi susėda prie stalo… Sutinku, kad gerti alkoholį matant mažiems vaikams nėra geras pavyzdys jiems.
Po įvykio Kaune Seimo nariai diskutuoja, mes net žodžių į vatą nevyniojame… Vaikas – ne daiktas, ne prekė. Vaiko paėmimas iš šeimos – tai baisi trauma jam. Kokie bebus jo santykiai su tėvais, kai po kelių mėnesių sugrįš į namus? Negalima tarp visų šeimų padėti lygybės ženklo. Kur jis tinka, kaip sakiau, geriausiai žino seniūnijose, socialiniai darbuotojai, medikai, pedagogai, kaimynai, giminaičiai. Kai įstatymas nubrėžė tokias ribas, rasis ir piktavalių skundikų, „kiaulę pakiš“…
– Gal mes visi galėtume pasimokyti šeimos „amato“ iš savo senelių, tėvų? Smetonos laikais nebuvo jokių pašalpų. Dirbk, ir duonos turėsi. Nereikėjo socialinių darbuotojų, vaiko teisių specialistų, situacijos vadybininkų… Ar klystu?
– Esu ne kartą sakęs, kad valstybė turi remti dirbantį, o ne veltėdį. O mes augome prie darbo. Vos pajėgi išlaikyti kirvį, kapok malkas, sukrauk, daržą liepė ravėti – eini ir dirbi. Ir ta kalba su vaiku buvo bedirbant kartu. Pamoko, o jei ką – griežtą žodį išgirsi. Matau, ką tėvas dirba, tai ir lendu artyn, kad duotų pamėginti. Esu tėvelio dalgį nulaužęs šienaudamas. Supyko. Ūgtelėjus tėvelis pats dalgį į rankas įduodavo. Tėvelis pasakojo, kad jo laikais mokykloj į kampą ant žirnių klupdydavo, tačiau be pykčio, o šypsodamasis tai prisimindavo. Kunigas mokykloje neišmokusiems poterių liniuote per delną mušdavęs.
Taip buvo, tačiau nesusidarykite nuomonės, kad aš pritariu fizinėms bausmėms. Vaiko mušti negalima. Turi užtekti žodžių. Tačiau reikia kuo daugiau su vaiku kalbėtis, žaisti, net dirbti kartu buities darbus, jeigu įmanoma, paplušėti sode, darže. Jis iš to mokosi gyventi. O kai namie tik įjungtas televizorius, vaikas – su telefonu ar prie kompiuterio… Jei ir tėvams tik to reikia… Šių laikų pažanga tampa tėvus nuo vaikų skiriančia siena. Gerai tai? Mes, prisimenu, senelei malkų prinešdavome, vandens, seneliui medų kopinėti padėdavome. Senelis mane išmokė sukrauti šieno vežimą, suveržti kartimi. Tiesiog rodė, kur ir kaip krauti, kad šienas laikytųsi. Ant to vežimo iš Katyčių į Stubrius ir parvažiavome, tą šieną iškrovėme. Buvau gal trylikos. Taip, sunku, bet išmokau visam gyvenimui. Kvailystėms lįsti į galvą laiko nelikdavo. Išdaigų esu iškrėtęs. Mokytoja kartą taip ausį pasuko, kad raudoną mama namie pamatė. Buvo už ką…
Tačiau sugrįžtu prie šių dienų. Kai vaikelį atėmė, viename rajone rudenį motina nusižudė. Ir – tylu. Taip rėžiau pasitarime, kad kolegos nustebo… Kokius vaikus, atiminėdami juos iš tėvų, užauginsime? Tiesiog atrodo, kad visi turi kištis į šeimą, reguliuoti, tvarkyti. Kodėl nuvertinome šeimą, tarsi jau galima ją kitkuo pakeisti?
– Seimas jau gilinasi į kitų metų biudžetą. Kokių investicijų tikėtis Šilutei?
– Kas pradėta, tą darys. Estakada kitais metais bus užbaigta. Manau, turėtų būti tvarkomas kelias į Žemaičių Naumiestį. O pageidavimų Seimo nariai jau pateikė už kelis šimtus milijonų eurų. Tiek nebus. Teks diskutuoti. Pirmiausia, pradėtų darbų tęstinumas. Be to, mums rūpi, kad investicijoms skirtus pinigus panaudotų pagal paskirtį. Lietuva nėra didelė, gal ir gerai, jeigu Kultūros paveldo departamentas valdytų pinigus paveldo objektams tvarkyti, kaip kad Automobilių kelių direkcija yra atsakinga ir rūpinasi estakados statyba. Gal ir labai brangią įrangą ligoninėms derėtų pirkti centralizuotai ir išskirstyti taip, kad patektų, kur būtiniausia. Juk ir geltonuosius autobusiukus mokiniams vežioti, greitosios medicinos pagalbos, policijos, pasieniečių transportą perka centralizuotai. Pinigus reikėtų naudoti racionaliai, taupiai. Kaimynai lenkai taip daro.
– O kaip tuomet bus su „atriedukais“? Aš čia apie vadinamuosius „otkatus“…
– Štai čia ir bus bėdų. Jaučiu, kad labai sukils nepatenkinti tuo, rasis užtarėjų su argumentais. Paminėsiu Kauną. Į merus atėjo turtingas žmogus, kuriam nereikia „atriedukų“. Kiek darbų padarė, kaip Kaunas dabar atrodo? Mano senelis sakydavo: „Sustok soty“. Yra tokių žmonių, kurie nesugeba sustoti tame sotume, dar vis trūksta. Sakys, kad savivaldą menkiname…
– Ar tie dveji metai Seime jums buvo labai sunkūs? Pripratote prie skandalų be krašto ir pabaigos?
– Jautriam žmogui ten būti sudėtinga. Viską imi į galvą, išgyveni. Stengiausi save varžyti, nelįsti į televiziją, radiją, ieškojau daugiau draugų, o ne priešų. Jeigu tariausi, tai geruoju, be pykčio, užgauliojimų. Aš ir esu, kaip sakote, prie tokių mažumos Seime. Netriukšmauju, nesiskundžiu, televizijai esu neįdomus, nes nekeliu skandalo, o kalbu tik apie teigiamus dalykus, mano mintys – pozityvios. Pasakysiu štai ką: jeigu einate į rinkimus, jumis patiki, išrenka, ir savo darbu, ir elgesiu turi gerbti rinkėją. Pirkti balsus, duoti žmogui butelį… Tai toks baisus rinkėjo žeminimas. Kaime žmonės man sakė, kad nėra jie kokie vargšai, kad balsuotų už „bambalį“ alaus ar kelis eurus. Man smagu tą girdėti. Rinkėjai – žmonės apsišvietę, protingi, leiskime jiems laisvai balsuoti. Čia jau yra daugiau šviesos. Norėčiau to ir visuose kitų metų rinkimuose – laisvės, skaidrumo, pasitikėjimo. Ir pažadų nereikia. Kandidatuodamas į Seimą aš nežadėjau, kad į Rusnę bus estakada…
– … nors ji jau stovi.

Kalbėjosi
Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Teatro vadovė ir dvasinio konsultavimo specialistė

Rugsėjo pradžioje Šilutės kamerinio dramos teatro direktorė Ramunė Kiniulytė gimtadienio proga sulaukė dėmesio – ne šiaip gimtadienis, jau 40 metų. Kilusi iš Tauragės, jau 18 metų Šilutėje. Po teologijos mokslų studijų bendrakursė pakvietė į Šilutę, dirbo versle. Teatre – jau keturiolikti metai, jam vadovauja 12 metų. Baigė magistrantūrą, nenutolo nuo religijotyros, papildomai įgijo dvasinio konsultavimo žinių. Šilutės kultūros ir pramogų centre jau triūsia statybininkai – šį pastatą pradedama renovuoti. Šilutės kamerinis dramos teatras prisiglaudė buvusiame vaikų darželyje (Liepų 16, Šilutėje).

Žuvienės virimo čempiono žiedą išsivežė dzūkai

Tokia žinia vainikavo šeštadienį Šilutėje surengtą vienuoliktąjį tarptautinį Žuvienės virimo čempionatą. Lazdijų komanda „Dzūkų jūros piratai“, čempionate dalyvavę devintą kartą, šventė pergalę: vyr. virėjas Ramūnas Zdanevičius gavo tik nugalėtojui skirtą raudonos spalvos prijuostę, specialią plaketę, čempiono vėliavą ir žiedą. Nugalėtojų bėgimą katilų alėja lydėjo sveikinimo šūksniai. Šiemet į vienuoliktąjį tarptautinį Žuvienės virimo čempionatą Šilutės senojo turgaus aikštėje suvažiavo 55 komandos. Prie žuvienės ir žuvies sriubos katilų sukosi ne tik Šilutės rajono, bet ir iš visos Lietuvos, taip pat Latvijos, Lenkijos,

Patarimai žmonėms, kurie nori kurti verslą

Vos prieš keletą metų, bene įtakingiausias pasaulyje finansų rinkos žurnalas Forbes, Lietuvą įvertino kaip penkioliktą geriausią valstybę pasaulyje naujo verslo kūrimui. Tokia aplinka čia yra dėl puikios geografinės padėties, mažos geopolitinio konflikto rizikos, gana palankios mokestinės politikos ir sparčiai augančios ekonomikos. Lietuviams, kurie savo gimtojoje šalyje nori kurti verslą, nėra geresnio laiko daryti tai, nei dabar. Tuo metu, kai technologinės inovacijos užima vis didesnę mūsų gyvenimo dalį, atsiranda galybė unikalių nišų, kuriose galite įsitvirtinti, ir kur galite uždirbti. Tačiau svarbu

Seniūnė Dalia Drobnienė – apie kelių statybas ir… žiniasklaidos sąžinę

Dalia Drobnienė – tikra Rusnės salos dukra, čia gimusi ir užaugusi, čia jau septinti metai einanti seniūnės pareigas. Apie jau pastatytą estakadą kelyje į Rusnę, apie kelio nuo Prezidento Kazio Griniaus tilto iki estakados tvarkymo darbus D. Drobnienė kalba kaip solidžią darbo patirtį sukaupusi kelių ir tiltų statybos inžinierė. Premjerą Saulių Skvernelį gerbia ir to neslepia, šalies žurnalistus peikia žodžių neparinkdama… Pokalbį su Rusnės seniūne Dalia DROBNIENE pradėjome nuo Rugsėjo 1–osios proga saloje vykusių švenčių. – Buvau abiejose mokyklose. Rusnės