„Jautriam žmogui ten būti sudėtinga…“

Taip apie dvejų metų darbą Seime kalba Alfredas Stasys Nausėda. Seimas įpusėjo ketverių metų kadenciją. Ramybė neviešpatauja: streikuoja dalis pedagogų, netyla pasipiktinimas, kad iš šeimų paimami vaikai. Be to, kitais metais vyks net ketveri rinkimai, tad ir politikų rungtynės įplieskia aistrų.

„Pamario“ pašnekovas – Šilutės rajone tiesiogiai į Seimą išrinktas Alfredas Stasys NAUSĖDA.
– Štai ir įpusėta Seimo kadencija. Ką išskirtumėte iš tų dvejų metų darbų ir reikalų?
– Ne viskas vyko sklandžiai ir be trikdžių. Ką buvome susiplanavę, darėme, žinoma, ne viskas jau užbaigta. Dar turime laiko. Ir palaikymo neretai trūko. Negalima vertinti pertvarkų, kai jos tik pradėtos, tik įpusėtos. Štai etatinį mokytojų darbo apmokėjimą dalis mokyklų bendruomenių priėmė supratingai. Galbūt trūko išsamesnio pristatymo, aiškinimo, teko daug darbų padaryti skubant. Kiek švietimo ir mokslo ministrė suspėjo, važiavo, bendravo, aiškino. Vis dėlto švietimui rudenį jau paskirta per 18 milijonų eurų, iš viso teks per 90 milijonų eurų papildomai. Tai yra nemaži pinigai. Tačiau ši naujovė ne visose mokyklose priimta vienodai. Gal tai ir skaudina, nuvilia… Juk tai – pažangu. Esu bendravęs ir su rajono mokytojais. Dalis laukė ir klausė, kada tai pajudės, nes įžvelgė perspektyvą.
– Ir mūsų rajone kasmet sumažėja 400–200 mokinių. Kai tiek klasių komplektų sumažėja, susidaro nemažai pamokų per savaitę, mėnesį, metus… Tiesiog sumažėja pamokų. Vien dėl to ne visi mokytojai gali tikėtis stipriai padidintų atlyginimų.
– Tačiau mokytojui jau mokama ir už kitas veiklas, už ką anksčiau neatlygindavo. Mūsų tikslas – neuždarinėti mokyklų, net ir mažų. Mes sunerimę, kad ir mokytojų trūksta, daugelis – garbaus amžiaus. Kiek žinau, Šilutės rajone pedagogai nestreikuoja. Vertinu tai kaip jų išmintingumą. Be to, gal ir Švietimo skyrius, Savivaldybės vadovai bus geranoriškiau prisidėję prie šios naujovės, kuri, kaip ir kitos naujovės, kartais gąsdina. Tiesiog reikia padėti ant svarstyklių tai, kas buvo, ir tai, kas dabar yra. Rajone mane pasiekė mokytojų, mokyklų vadovų teigiami atsiliepimai. Tai – tik pradžia, tik šio rudens naujovė. Jeigu kas, galima taisyti, keisti, tobulinti. Net ir nepaklaustas pasakysiu: pažadėta mokytojams tie keliasdešimt milijonų eurų papildomai, jie juos ir gaus.
– Tai dabar apie tą vaikų atiminėjimą ar kaip oficialiai vadinama – „paėmimą iš šeimų“. Pasipiktinimas – didžiulis…
– Bus šio įstatymo pataisų. Šiai reformai nebuvo pasiruošta. Manau, kad po tos labai skaudžios nelaimės su Matuku, reikėjo imtis griežtesnių priemonių. Tačiau negalima visų Lietuvos šeimų prilyginti tai, kurioje mušė Matuką. Energingi įstatymo rengėjai pasinaudojo būtent ta nelaime. Manau, kad nėra gerai, kai Vaiko teisių apsaugos skyriai sujungti ir priklauso įstaigai Vilniuje. Geriau šie skyriai būtų likę pavaldūs savivaldybėms, kaip buvo anksčiau. Vietoj geriau mato, kur ir kaip gyvena viena ar kita šeima, kas joje vyksta. Būna šeimose švenčių, visi susėda prie stalo… Sutinku, kad gerti alkoholį matant mažiems vaikams nėra geras pavyzdys jiems.
Po įvykio Kaune Seimo nariai diskutuoja, mes net žodžių į vatą nevyniojame… Vaikas – ne daiktas, ne prekė. Vaiko paėmimas iš šeimos – tai baisi trauma jam. Kokie bebus jo santykiai su tėvais, kai po kelių mėnesių sugrįš į namus? Negalima tarp visų šeimų padėti lygybės ženklo. Kur jis tinka, kaip sakiau, geriausiai žino seniūnijose, socialiniai darbuotojai, medikai, pedagogai, kaimynai, giminaičiai. Kai įstatymas nubrėžė tokias ribas, rasis ir piktavalių skundikų, „kiaulę pakiš“…
– Gal mes visi galėtume pasimokyti šeimos „amato“ iš savo senelių, tėvų? Smetonos laikais nebuvo jokių pašalpų. Dirbk, ir duonos turėsi. Nereikėjo socialinių darbuotojų, vaiko teisių specialistų, situacijos vadybininkų… Ar klystu?
– Esu ne kartą sakęs, kad valstybė turi remti dirbantį, o ne veltėdį. O mes augome prie darbo. Vos pajėgi išlaikyti kirvį, kapok malkas, sukrauk, daržą liepė ravėti – eini ir dirbi. Ir ta kalba su vaiku buvo bedirbant kartu. Pamoko, o jei ką – griežtą žodį išgirsi. Matau, ką tėvas dirba, tai ir lendu artyn, kad duotų pamėginti. Esu tėvelio dalgį nulaužęs šienaudamas. Supyko. Ūgtelėjus tėvelis pats dalgį į rankas įduodavo. Tėvelis pasakojo, kad jo laikais mokykloj į kampą ant žirnių klupdydavo, tačiau be pykčio, o šypsodamasis tai prisimindavo. Kunigas mokykloje neišmokusiems poterių liniuote per delną mušdavęs.
Taip buvo, tačiau nesusidarykite nuomonės, kad aš pritariu fizinėms bausmėms. Vaiko mušti negalima. Turi užtekti žodžių. Tačiau reikia kuo daugiau su vaiku kalbėtis, žaisti, net dirbti kartu buities darbus, jeigu įmanoma, paplušėti sode, darže. Jis iš to mokosi gyventi. O kai namie tik įjungtas televizorius, vaikas – su telefonu ar prie kompiuterio… Jei ir tėvams tik to reikia… Šių laikų pažanga tampa tėvus nuo vaikų skiriančia siena. Gerai tai? Mes, prisimenu, senelei malkų prinešdavome, vandens, seneliui medų kopinėti padėdavome. Senelis mane išmokė sukrauti šieno vežimą, suveržti kartimi. Tiesiog rodė, kur ir kaip krauti, kad šienas laikytųsi. Ant to vežimo iš Katyčių į Stubrius ir parvažiavome, tą šieną iškrovėme. Buvau gal trylikos. Taip, sunku, bet išmokau visam gyvenimui. Kvailystėms lįsti į galvą laiko nelikdavo. Išdaigų esu iškrėtęs. Mokytoja kartą taip ausį pasuko, kad raudoną mama namie pamatė. Buvo už ką…
Tačiau sugrįžtu prie šių dienų. Kai vaikelį atėmė, viename rajone rudenį motina nusižudė. Ir – tylu. Taip rėžiau pasitarime, kad kolegos nustebo… Kokius vaikus, atiminėdami juos iš tėvų, užauginsime? Tiesiog atrodo, kad visi turi kištis į šeimą, reguliuoti, tvarkyti. Kodėl nuvertinome šeimą, tarsi jau galima ją kitkuo pakeisti?
– Seimas jau gilinasi į kitų metų biudžetą. Kokių investicijų tikėtis Šilutei?
– Kas pradėta, tą darys. Estakada kitais metais bus užbaigta. Manau, turėtų būti tvarkomas kelias į Žemaičių Naumiestį. O pageidavimų Seimo nariai jau pateikė už kelis šimtus milijonų eurų. Tiek nebus. Teks diskutuoti. Pirmiausia, pradėtų darbų tęstinumas. Be to, mums rūpi, kad investicijoms skirtus pinigus panaudotų pagal paskirtį. Lietuva nėra didelė, gal ir gerai, jeigu Kultūros paveldo departamentas valdytų pinigus paveldo objektams tvarkyti, kaip kad Automobilių kelių direkcija yra atsakinga ir rūpinasi estakados statyba. Gal ir labai brangią įrangą ligoninėms derėtų pirkti centralizuotai ir išskirstyti taip, kad patektų, kur būtiniausia. Juk ir geltonuosius autobusiukus mokiniams vežioti, greitosios medicinos pagalbos, policijos, pasieniečių transportą perka centralizuotai. Pinigus reikėtų naudoti racionaliai, taupiai. Kaimynai lenkai taip daro.
– O kaip tuomet bus su „atriedukais“? Aš čia apie vadinamuosius „otkatus“…
– Štai čia ir bus bėdų. Jaučiu, kad labai sukils nepatenkinti tuo, rasis užtarėjų su argumentais. Paminėsiu Kauną. Į merus atėjo turtingas žmogus, kuriam nereikia „atriedukų“. Kiek darbų padarė, kaip Kaunas dabar atrodo? Mano senelis sakydavo: „Sustok soty“. Yra tokių žmonių, kurie nesugeba sustoti tame sotume, dar vis trūksta. Sakys, kad savivaldą menkiname…
– Ar tie dveji metai Seime jums buvo labai sunkūs? Pripratote prie skandalų be krašto ir pabaigos?
– Jautriam žmogui ten būti sudėtinga. Viską imi į galvą, išgyveni. Stengiausi save varžyti, nelįsti į televiziją, radiją, ieškojau daugiau draugų, o ne priešų. Jeigu tariausi, tai geruoju, be pykčio, užgauliojimų. Aš ir esu, kaip sakote, prie tokių mažumos Seime. Netriukšmauju, nesiskundžiu, televizijai esu neįdomus, nes nekeliu skandalo, o kalbu tik apie teigiamus dalykus, mano mintys – pozityvios. Pasakysiu štai ką: jeigu einate į rinkimus, jumis patiki, išrenka, ir savo darbu, ir elgesiu turi gerbti rinkėją. Pirkti balsus, duoti žmogui butelį… Tai toks baisus rinkėjo žeminimas. Kaime žmonės man sakė, kad nėra jie kokie vargšai, kad balsuotų už „bambalį“ alaus ar kelis eurus. Man smagu tą girdėti. Rinkėjai – žmonės apsišvietę, protingi, leiskime jiems laisvai balsuoti. Čia jau yra daugiau šviesos. Norėčiau to ir visuose kitų metų rinkimuose – laisvės, skaidrumo, pasitikėjimo. Ir pažadų nereikia. Kandidatuodamas į Seimą aš nežadėjau, kad į Rusnę bus estakada…
– … nors ji jau stovi.

Kalbėjosi
Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutiškių duoną mėgsta ir užsienio lietuviai

Prieš dešimt metų šilutiškei verslininkei Virginijai Vaitiekienei į rankas atsitiktinai pateko duonos receptas. Nuo tada kvapni bemielė duona buvo kepama tik jos namuose, o ypatingoms progoms – ir bičiuliams. Dabar ši dešimtmetį puoselėta duona jau kepama ir Šilutėje duris atvėrusioje kavinėje „Trukio stotelė”. Anot kavinės šeimininkės, šilutiškiai pamėgo jų kepamą duonelę, mėgsta net išeivijoje gyvenantys lietuviai. Deja, gardžios duonelės kepaliuką ne visi gali parsinešti į namus… Recepto istorija Verslininkė Virginija Vaitiekienė neslėpė, jog duoną pradėjo kepti atsitiktinai. Sakoma, geriausia reklama

„Vaivoros“ jubiliejuje buvo daug dainų ir gėlių

Į Šilutės kultūros ir pramogų centro kolektyvo – moterų vokalinio ansamblio „Vaivora“ – 35-erių metų jubiliejų susirinko gausus būrys šilutiškių, atvyko vokaliniai ansambliai iš Juknaičių, Rusnės ir Saugų. Sveikino kolektyvas „Mingė“ ir  varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis „Pamario brass“, artimieji ir kolektyvo gerbėjai. Rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis ir Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė sveikino „Vaivorą“, įteikė padėkos raštus ir gėlių vadovei bei visoms ansamblio dainininkėms. Ilgas kelias Jeigu jau Šilutė turi tokį puikų pučiamųjų instrumentų kolektyvą, tai dera

Mintys Vasario 16-osios išvakarėse

Toks sutapimas, kad ši šventė beveik sutampa su kovo 3 d. vyksiančiais savivaldos rinkimais. Tos savivaldos, kuri, mano supratimu, yra pamatas, esmė ir prasmė. Ir mūsų Konstitucijoje savivalda įrašyta kaip esminis valdžios pamatas. Tačiau kiek mes turime, kiek realizuojame tos realios savivaldos? Dvi kadencijas buvęs Seimo nariu, aš neprisimenu Savivaldybės tarybos sprendimu Vyriausybei, Seimui pateiktų siūlymų, kurie atsirastų įstatymuose. Tačiau neužmiršau, kaip reikėdavo net prašyti Savivaldybės pateikti prašymą, kad būtų galima pritraukti lėšų vienam ar kitam darbui. Taip sakau apie

Švėkšnos žydų istorija – Lietuvos istorija

Vasario 6 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje pristatyta nauja knyga „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“, kurios autorė Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė. Muziejuje susirinko šilutiškiai, besidomintys savo krašto istorija, atvyko svečių iš Kauno: profesionalus gidas Chaimas Bargmanas ir entuziastas Vilius Valiūnas. Muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė sveikino kolegę Moniką Žąsytienę pirmosios knygos parašymo proga, pasidžiaugė nuveiktu didžiuliu darbu. <Knygos atsiradimo istorija Monika Žąsytienė padėkojo susirinkusiems, pasidžiaugė prieš knygos pristatymą parodytu vaizdo įrašu apie Švėkšnos žydų bendruomenės likimą, perteiktą per sinagogos vizualizaciją.