Ar daug kas Šilutės rajone bežino, kad Kalnujuose (Žemaičių Naumiesčio sen.) prieš karą ant Šyšos upės kranto buvo didelis dvaras, turėjęs vandens malūną. Dvaro istorijos pėdsakais sekė Katyčių pagrindinės mokyklos istorikas A. Valaitis, mokiniai. Šiandien buvusio dvaro pastate gyvena viena šeima, vandens malūnas nutilo, užtvankos nebeliko. Iš viso Kalnujų kaime gyvena 5 šeimos.

Vilma Jucevičienė mėgsta gėles, gėlynams panaudoja iškastus akmenis, tarp kurių žydi net rožės.

Jucevičių šaknys – Kalnujuose
Važiuojant žvyrkeliu pro Vilmos ir Svajūno Jucevičių namus akį patraukia molinis baltai dažytas namas. Kieme verda gyvenimas. Jei mašinos, ypač sunkiasvorės, pralėkdamos nesulėtina greičio – dulkės bemat apgaubia abiejose kelio pusėse esančius namo gėlynus, langus, ant kurių palangių puikuojasi žiedais aplipusios orchidėjos.
Pasitikdama nelauktą viešnią, šeimininkė Vilma, kaip įprastai, nubraukia dulkes ir kviečia prisėsti kieme. Čia prie kelių šimtų metų senumo namo kas rytą kavos ar arbatos gerti susirenka visa šeimyna. Užu kelio pririštas prie būdos amsi retriverių mišrūnas, kurį gimtadienio proga dukrai Emilijai padovanojo jos draugas. Po kiemelį iš lėto krypuoja margas kudlius – Vilmos mamos numylėtinis Nemas. Greta jo – dar vienas šuo, katinas ir kitokie gyviai.
Šnekučiuojamės apie daugiavaikės šeimos rūpesčius, o žvyrkeliu kartas nuo karto pradunda kokia nors technika. Vilma nepagaili piktesnio žodžio kelininkams, retai palyginantiems žvyrkelį.
Vilma Rupšytė gimė ir augo, brendo, įsimylėjo kaimyną, sukūrė šeimą ir tebegyvena Kalnujuose. Tėviškėje jai visų geriausia, tai jaučia ir vaikai – net savo šeimą sukūrę, mielai čia sugrįžta. Apie savo namus Vilma pasakoja su meile. Pamena, kad prieš 40 metų iš Vokietijos grįžusi šišioniškė sakiusi, kad name, kuriame dabar gyvena Vilma, kažkada buvusi smuklė. Jai ši žinia buvo naujiena. Užtat, kad kitoje kelio pusėje, kur pro medžių viršūnes matosi vandens malūnas, gyveno bajorai Naujokai, žinojo visi Kalnujų gyventojai. Dvaras turėjo daug pastatų, kumečiai gyveno būtent šiame, moliniame name. Vilma vaikystėje su kaimo vaikais vaikščiodavo po dvaro parką, rasdavo visokių gėlių kerų. Pasakojama, kad dvaras turėjęs net žiemos sodą.

Jucevičių sūnus Povilas įrengė pavėsinę.

Vilmos tėvai
Vilmos tėvai Rupšiai ūkininkavo Klaipėdos rajone. Vienas tėvo brolis buvo mokytojas, dirbo Juodžiuose ir draugavo su dabartinio europarlamentaro Povilo Zigmanto Balčyčio tėvu. Įdomu, kad mokytojas vėliau tapo kunigu.
Povilas Rupšys buvo trečias vaikas. Jaunesniąją jo seserį leido mokytis į gimnaziją, o padykusį Povilą – ne. Vis tiek Povilas užsispyrė ir baigė mokslus. Vilma ir dabar saugo tėvo rašto darbus. Sako, kad jo raštas buvęs kaligrafiškas. Dar tėvas mėgęs piešti. Būdavo, tik paima į rankas pieštuką ar rašiklį, žiūrėk, ir ką nors nupaišo. Nebuvo darbo, kurio tėvas nemokėtų. Vilma įsitikinusi, kad ir vyresnieji jos vaikai Povilas ir Mindaugas nagingumu atsigimė į senelį. Jos mama sulaukė garbaus amžiaus, dabar jos gyvenimas teka ramiai. Kai buvo jauna, sukosi kaip voverė: kepė, virė, siuvo, nėrė, mezgė.
Klausiu, kaip nutiko, kad tėvai atsidūrė Kalnujuose. Pasirodo, ką tik šeimą sukūrę Vilmos tėvai 1948-ųjų pavasarį buvo ištremti į Sibirą vien todėl, kad turėjo žemės, o tėvas buvo kaimo seniūnaitis. Paskui vyrą išvažiavo ir naujagimės besilaukianti mama. Iš tremties sugrįžo po 10 metų su trimis vaikais ir be teisės apsigyventi savo namuose. Povilą paskyrė elektriku inžinieriumi į Kalnujų tarybinį ūkį, kurio centras buvo Usėnuose.

200 metų paslaptis saugantis namas tebesiklauso šiandieninio gyvenimo šurmulio.

Gausi Jucevičių šeima
Iš Vilmos ir Svajūno Jucevičių 11 vaikų 4 jau yra suaugę. Jei šiuose namuose ko nors ir trūksta, tai tik ne meilės. Paskendusi kasdieniuose rūpesčiuose Vilma niekada nepraleidžia progos paglostyti vaikui galvą, pasikalbėti. Vyriausias Povilas jau vedęs, augina dvi dukreles. Ieva tebegyvena kartu su tėvais, nors su draugu Artūru jau susilaukė sūnelio Kajaus. Ieva ne tik jauna mama, bet ir studentė, mokosi buhalterinės apskaitos. Sūnus Mindaugas dirba Danijoje, statybose, o Emilija mokosi kirpėjos amato. Vilma šypsosi, kad kirpti, matyt, išmokusi iš jos, nes tiek vaikų apkirpti kirpykloje būtų buvę brangu, todėl kirpdavusi pati. Besišnekučiuojant paaiškėja, kad dukra Emilija laiko egzaminą – kuria modelines šukuosenas vyrams ir moterims. Vienas iš jos modelių – sesė Beatričė.
Iš visų mažiausias – Dominykas. Jis šį rudenį eis į pirmą klasę, o Kristupas keliaus į antrą. Žygimantas – į penktą, Leonardas – į šeštą, Marta – septintokė, Beatričė – aštuntokė. Šiemet 10 klasių baigusi Silvija tebesvarsto, konditere ar masažiste būti.
Vilma džiaugiasi, kad vaikai jai širdies neskaudina, atvirkščiai, jie tarsi maminukai: kur buvę, kur nebuvę – vis prie jos.
Prasidėjo vasaros atostogos, rytais vaikų žadinti neskuba – tegul keliasi kada nori, bet ilgai miegančių nėra. Kaip įprato mokslo metais, taip ir keliasi, skuba rytinės kavos ar arbatos į kiemą. Paskui – dienos darbai ir rūpesčiai.
„Esu senoviško sukirpimo. Tegul kalba ką nori, kad vaikų negali sudrausminti, apie jų teises, o aš manau, kad vaikai turi mokėti visus darbus ir žinoti, kaip uždirbami pinigai. Nuo darbo nė vienas nemirė“.
Rugiagėlių puokštė marčiai
Į Jucevičių namus atvažiavau, kai apsiveršiavo jų karvė.
„Buvom susiruošę važiuoti į Klaipėdą, štai ir rugiagėlių puokštė marčiai Ingridai suskinta. Nuvažiuosim, su gimtadieniu pasveikinsim vėliau, o dabar į kelionę išsiruošė tik vyras ir dukra. Vyras Svajūnas – detalės apgriuvusiam traktoriui, Beatričė padės sesei Emilijai ginti diplomą – bus jai modeliu. Man kelionę teko atidėti dėl apsiveršiavusios karvės“.
Vilma pasakoja ir apie kitą veršelį, kurį ilgai karvės pienu girdytą po pusantro mėnesio teko paskersti: „Rytą buvo žvalus, o vakare atrodė lyg skersas, nieko nebegėrė…“
Šeima turi tik vieną karvę, užtat padeda mamai, laikančiai jų net 12. Iš viso – per 30 galvijų, kuriems pašaro žiemai reikia priruošti bent 300 ritinių. Ūkiškiems darbams turi traktorių, bet jo remontui nuolat reikia ne tik rankų, bet ir detalių, tad vyrui darbų netrūksta.
Tvarkytis ūkyje padeda ir vyresnieji vaikai. „Žemės ūkyje nėra lengva. Palyginus su pernai, šiemet trečdaliu sumažėjo pieno pirkimo kainos“, – atsidūsta Vilma.
Šeima turi dedeklių vištų, planuoja įsigyti ir broilerių, pasodino apie hektarą bulvių, dar sėjo javų. Užveistas obelų, aviečių, kitų vaiskrūmių sodas. Medelių padovanojo geradaris Tadas Girčius. Šiemet nebus braškių – iššalo, o prieš kelerius metus jų net parduoti turėję. Pinigai pravertė vaikams į mokyklą išleisti.
Šeimos džiaugsmai
Dukters Ievos rūpestis – šeškutis Bertas, kuris dažniausiai ilsisi savo hamake. Pakalbintas jis išsitiesia visu ilgiu, o pajutęs paliktas atviras narvelio dureles skuba išsmukti. Narvelyje prie namo sienos čiauškančios kanarėlės – neįveikiamas masalas katinui.
Pievose ganosi ponis. Pirmą kartą gyvą ponį šeima pamatė zoologijos sode, dabar turi savo. Ponį padovanojo Povilas, o poniui vardą Gangane išrinko mažoji anūkėlė Karolina.
Prieš ketverius metus į daugiavaikių Vilmos ir Svajūno Jucevičių sodą įsuko Z. P. Balčyčio dovanotas mobilus namelis. Kol namelį pastatė, sodo žolę išmaurojo. Šeima įsikūrė namelyje. Nors pagal projektą buvo numatyta namelį apšiltinti, bet jis taip ir liko, mat šeimos biudžeto pinigų tam reikalui neatliko. Sako, žiemą namelyje minkštasuoliai prie sienos prišąla.
Laikas bėga kaip netoliese čiurlenanti Šyša. Per 4 metus ūgtelėjo vaikai, pasikeitė senasis sodas. Jame neliko nevaisingų obelų, o jų vietoje įrengti gėlynai, pavėsinė, už kurios kasamas tvenkinys. Pavėsinė ir tvenkinys – Vilmos svajonė. Ją įgyvendino sūnus Povilas. Mažieji skuba pranešti, kad tvenkinys būsiąs su fontanu… Sodo pavėsinėje susėda per šventes, kai visi susirenka.
Povilas
Pavėsinę sumeistravo sūnus Povilas. Jis iš savo senelio paveldėjo ne tik vardą, bet ir jo nagingumą. Povilas 8 metus dirbo statybose Airijoje, moka visus darbus, net stogą uždengti. Kai tik tėvai nusipirks medžiagų, perklos jų senutėlio namo stogą. Airijoje būtų likęs ir ilgiau, bet į tėviškę vis labiau dairėsi žmona Ingrida. Grįžusi į Lietuvą sakė, kad svetimoje šalyje praleisti metai – tarsi išbraukti iš jos gyvenimo. Nors ten ir gyvenimas, ir uždarbis geresnis, kai kurių lietuvaičių, pasak Vilmos, su šakėmis neiškrapštysi, bet Ingrida ilgėjosi artimųjų.
Paklausta, kiek Kalnujuose yra gyventojų, Vilma nusišypso – vien jos šeimos atžalų 11: „Kitoje kelio pusėje – dvare – gyvena Valiai, neseniai iš dvaro į kitą sodybą išsikėlė Bertašiai, dar kaime gyvena Degučiai, Abrašinai“.
Atsisveikinusi su Vilma, skubu į buvusį dvarą, išgirstu, kad jo istorija domėjosi Katyčių pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas A. Valaitis. Buvusio dvaro kieme pasitinka Jolanta Valienė ir buvę jos kaimynai Gražina ir Remigijus Bertašiai.
Dvare, prie buvusio vandens malūno
Jolanta Valienė taip pat gimė ir augo Kalnujuose. Prieš 15 metų buvo Vilmos Jucevičienės kaimynė, gyveno tame pačiame name, o dabar – buvusiame dvare. Ūkininkauja: karvės, daržai, šienas. Namie trys vaikai: vyriausia Diana, keleriais metais jaunesnis Mindaugas, mažiausia – Gabrielė ir dvi garbaus amžiaus mamos. Visi rūpesčiai gula ant Jolantos pečių, nes vyras – tolimųjų reisų vairuotojas, dažniau būna Europoje negu namuose. Jolanta šmaikštauja, kad nors darbų yra nemažai, bet po pietų būtinai prigula pailsėti. Laiko viskam užtenka.
Prie buvusio vandens malūno, kuriame anksčiau malė miltus, gamino manų kruopas, buvo lentpjūvė, dabar yra degutiškių ūkininkų sandėlis, čia įrengė gėlyną. Gėlių sodino net į senuosius ūkio rakandus. Už nemenko buvusio dvaro namo įrengtame šiltnamyje netrukus paraus pomidorai.
Bertašiai
Gražina ir Remigijus Bertašiai ūkininkauja, laiko karvių, kiaulių, avių. Techniką žemės ūkio darbams samdo. Sako, kad diena keičia dieną, darbas darbą, o poilsiui laiko ir nebelieka. Augina vieną sūnų, kuris netrukus švęs dešimtmetį. Šeimos pagausėjimo neplanuoja. Sako, kad vaikams užauginti ir į gyvenimą išleisti reikia ne tik meilės, bet ir pinigų.
Tiesa, Bertašiai ne iš tų, kurie ranką ištiesę prašytų – patys sukasi kaip išmanydami. Neseniai nusipirko Kalnujuose sodybą, tad nuo ryto iki vakaro gyvena naujakurių rūpesčiais. Daržovių ir kitų gėrybių užsiaugina, pyragų išsikepa. Bandeles kepa Gražina, o sausainių meistras esąs Remigijus. Sako receptų sausainiams randąs internete – bando ir puikiai pavyksta.
„Tortų skanauti skubame pas kaimynę“, – sakė Bertašiai, išduodami paslaptį, kad skaniausias Jolantos kepamas tortas – šokoladinis.

Laima PUTRIUVIENĖ