Gyvenimas ištuštėjusiuose Gardamo seniūnijos kaimuose

Kaimai tuštėja… Jaunimas renkasi gyvenimą miestuose, užsienyje, o kaime lieka vyresnieji. Vis dėlto i likusieji kaimų gyventojai nestokoja energijos, buriasi į bendruomenines organizacijas, talkina kaimynams, kartu švenčia šventes. Kai kur į tėvų ūkius grįžta vaikai.

Pempiškių kaimo bendruomenės „Želvesys“ pirmininkė Rūta Žvirblytė, aktyvūs bendruomenės nariai Arūnas Kiudys, Petras Šlajus.

Pempiškiuose
Pempiškiai – per 7 km nuo Švėkšnos nutolęs Gardamo seniūnijos kaimas. Prieš ketverius metus sukurta kaimo bendruomenė „Želvesys“ vienija ir aplinkinių kaimų žmones. „Pradžia visada sunki“, – sako aktyvus bendruomenės narys, seniūnaitis Arūnas Kiudys, darganotą pavasario dieną pakvietęs susitikti buvusioje mokykloje. Į susitikimą atskubėjo bendruomenės pirmininkė Rūta Žvirblytė, netrukus prisijungė Būdviečių kaimo gyventojas Petras Šlajus.
Pempiškių mokykloje jau seniai nebebegirdėti vaikų klegesio. Ilgas koridorius ir klasės, anksčiau kupinos jaunatviško šurmulio, dabar yra tylūs ir šalti. Gyvenimas pastate atgijo, kai vienoje buvusios mokyklos klasėje ir salėje įsikūrė kaimo bendruomenė „Želvesys“.
„Visų mūsų vaikystė prabėgo prie Žvelesio. Per kaimą vingiuojantis upelis ir pro mokyklos langą matosi“, – rodo Arūnas. Deja, bendruomenės noro pasivadinti upelio vardu įgyvendinti nepavyko –paaiškėjo, kad toks pavadinimas jau yra įregistruotas Kauno rajone…
Buvusios mokyklos patalpos bendruomenei skirtos pagal panaudos sutartį. Jos suremontuotos pasitelkus ES projektinę paramą. Seniems langams pakeisti plastikiniais, sienoms ir luboms išdažyti, elektros instaliacijai atnaujinti bei miško gėrybėms džiovinti skirtoms lentynoms gaminti buvo skirta per 30 tūkst. Lt. Lentynų prireikė ne atsitiktinai, mat bendruomenė „Želvesys“ planuoja rinkti grybus, uogas, vaistažoles, jas džiovinti. Vaistažoles naudos savo reikmėms bei ieškos, kur realizuoti, ir taip užsidirbti.
Pernai vykusiame seminare profesionalus vaistininkas ir liaudies medicinos ekspertas Virgilijus Skirkevičius pasakojo apie vaistažoles. Seminaro dalyviai stebėjosi, prisipažino nežinoję, kad pamiškėse natūraliai augantis gaurometis yra žalioji arbata, o gluosniai – natūralaus aspirino šaltinis… Vis dėlto dar yra kaime vaistažolių žinovų. Ypač gerai apie žoleles išmananti Ramutė Lekšaitė.

Prano melodijų mielai klausosi jo žmona Regina.

Pempiškių ir aplinkinių kaimų gyvenimas teka ramiai, jo netrikdo chuliganai, kiekvienas pasirodęs pašalietis čia nelieka nepastebėtas. Ūkininkai skundžiasi, kad prie žemės darbų talkininkų reikia paieškoti. Tiesa kaimuose netrūksta ir geradarių. Viena iš jų – Danutė Vaitkienė, dažnai aplankanti ilgaamžį Petrą Jucių: atneša senoliui karšto maisto, sutvarko kambarį, žiemą ugnį užkuria.
Bliūdsukiuose
Bliūdsukių kaime gyvena ir meno gerbėjų, antai Diana Behm tapo ir net savo tapybos darbų parodas rengia.
Kalbinti vietiniai žmonės vienu balsu dėkoja kaimo bendruomenės įkūrimo iniciatoriui Edvardui Jurjonui: „Be jo čia nieko ir nebūtų buvę“. Įkūręs bendruomenę ir keletą metų jai vadovavęs, šiemet bendruomenės vairą perdavė aktyviai bendruomenės narei Rūtai Žvirblytei. Patirties, kaip rengti ir įgyvendinti projektus, Rūta semiasi seminaruose. Pernai šventusi įkurtuves, šiemet bendruomenė planuoja nuveikti nemažai darbų: surengti talką, įrengti sporto aikštyną. Iš seniūnijos jau gavo sporto inventoriaus: krepšinio lanką, tinklinio tinklą, kamuolių.
Bendruomenės nariai ir padirbėja, ir mielai į šventes renkasi. Kaip ir kasmet, Tarptautinės moters dienos proga pasveikintos bendruomenės moterys. Numatoma kurti biblioteką, kompiuterinį kampelį, išmokyti naudotis internetu vyresnio amžiaus kaimynus.

Pempiškių kaimo kapinaitės gražiai prižiūrimos. Autorės nuotr.


Šiaudėnuose
„Pas mus dirvonuojančių žemių nerasi. Nuo Lietuvos laikų gyveno stiprūs ūkininkai“, – sako Arūnas Kiudys, pats besiverčiantis pienininkyste, auginantis įprastas Lietuvos juodmarges. Prieš du dešimtmečius įgijęs mechanizatoriaus specialybę grįžo į tėvų namus Šiaudėnuose. Dabar čia stovi šešios trobos, kurių gyventojus sieja giminystės ryšiai. Arūnas skuba pasigirti, kad jo tėvų ir dar kelios sodybos yra paminėtos net XV amžiaus bažnytinėse knygose.
Ir žmonos Arūnas toli neieškojo – Almą parsivedė iš Gedminaičių. Paklaustas apie ūkininkavimo pradžią, kokią pirmąją techniką įsigijo, šmaikštauja: „Tėvų kumelė, kuria važiuodamas tėvas ūkio laikais surinkdavo pieną iš kaimiečių…“ Kumelės seniai nebėra, o ūkininko kiemas pilnas technikos, kurią jis pats ir remontuoja.
Nors kaimai tuštėja, jau pastebimas ir atvirkštinis procesas – į tėvų ūkius vienur kitur sugrįžta vaikai. Iš miesto į savo tėvų ūkį grįžo ir jį naujam gyvenimui atkūrė Edmundas Rupainis. Antai Pempiškių bendruomenei vadovauja ekonomikos bakalauro studijas baigusi, dabar teisę studijuojanti, apie gyvenimą mieste kol kas nesvajojanti Rūta Žvirblytė. Jauna mergina po tėčio netekties sugrįžo į Šiaudėnus talkinti ūkininkaujančiai mamai. Rūta ir karves melžia, ir prie bet kokios technikos vairo sėda.
Būdviečiuose
Iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Būdviečiuose gyveno nemažai žmonių, tačiau dabar kaime beliko dvi šeimos. Viena iš jų – Petras ir Zita Šlajai. „Mintis sugrįžti į kaimą ilgą laiką nedavė ramybės mano tėvui. Juk sakoma: kiek vilką bepenėsi, jis vis tiek į mišką žiūrės. Prieš daugel metų tėvai išsikėlę į Švėkšną negalėjo ilgai gyventi ant „brukio“ ir pargrįžo atgalios“, – pasakoja Petras Šlajus.
Jis su šeima atskubėjo tėvui į talką ir tęsia jo pradėtus darbus. Džiaugiasi, kad prie kaimo prisirišęs ir sūnus Andrius.

Būdviečių kaimo senbuviai Lomsargiai.

Reginos ir Prano Lomsargių sodybos gandralizdis matomas iš toli. Kieme nepiktai pasisveikina kiemsargis, o pravėrus namų duris pasitinka ne klausiantis šeimininkų žvilgsnis, iš kur ir ko čia atklydau, bet nuoširdus kvietimas sėstis prie pietų stalo.
Namų šeimininkė Regina tarsteli, kad ką tik grįžo iš treniruočių, ir žvilgsniu rodo į suskaldytas kieme malkas… Jos vyras Pranas dirba miškų ūkyje, kur užtrunka bemaž visą dieną. Pietų grįžusiam vyrui šeimininkė skuba įpilti burokėlių sriubos. Beskanaujant gardžią sriubą kalba sukasi apie gyvenimą ištuštėjusiame Būdviečių kaime.
Dar prieš 30 metų kaime netrūko trobesių, dabar, be Lomsargių, šiame kaime gyvena tik Šlajai. „Nebėra kur nueiti, su kuo pabendrauti. Iš kiemo dažniau pamatysi stirną ar kokį kitą miško gyventoją negu užklydusį uogautoją ar grybautoją. Džiaugiamės, kai atvažiuoja vaikai su šeimomis. Smagu pabūti bendruomenės, kurios nariais esame, renginiuose“, – sako Pranas.
Regina šmaikštauja, kad ekskursijos eina į mišką pasiklausyti, kaip ūbauja pelėdos, o ji pelėdas girdi gulėdama lovoje. Mat šie išmintį simbolizuojantys didžiaakiai paukščiai gyvena prie jų sodybos, senojo klevo drevėje. O kiek nutikimų yra buvę: Pranas su pelėda ant pečių į kaimą nuvažiavo, anūkas iškritusį pelėdžiuką statinėje augino, sliekus jam nešė…
Lomsargių sodyboje peri ir juodieji gandrai, kurie kasmet įsikuria šimtamečiame sodybos ąžuole. Regina pastebėjo, kad juodieji gandrai į savo teritoriją neįsileidžia baltųjų gandrų, o Pranas baugščiuosius gandrus stebi su žiūronais.
Kartą Regina sako per langą kieme mačiusi vilką, besitaikantį pagriebti avių bandos jauniklį. „Zoologijos sodo vilkai prieš tą atrodo lyg šuniukai“, – sakė Regina, prisiminusi, kaip griebusi puodų dangčius išpuolė į kiemą ir nusivijo vilką iki pat miško. Ir kitą kartą jai pavyko išgelbėti avinėlį iš vilko nasrų. Prisimindama tą atvejį, pati stebisi, kad tuomet tikėjosi nuo vilko gintis sutrešusia lazda.
Pranas žmoną nusižiūrėjo Vilkų Kampe. Sutuoktiniai susilaukė ir į gyvenimą išleido 5 vaikus, šie padovanojo 6 anūkus. Oi, atgyja sodyba, kai susirenka visi – netrūksta klegesio, Reginos vaišių ir Prano muzikos.
Pranas išmoko mūrininko, dažytojo amato, gyveno ir dirbo mieste, bet mamai likus vienai sugrįžo su šeima jai padėti ūkyje. Įsidarbino girininkijoje, triūsia miškuose jau 35 metus.
Praną nuo vaikystės viliojo muzika. Jo tėvas buvo giedotojas, mama mokėjo daug dainų. Pirmas muzikos instrumentas – lūpinė armonikėlė Pranui pateko dar vaikystėje. Susėsdavo su bendraamžiais prie tvenkinio ir garsiau už varles koncertuodavo. Polką, valsą išmoko ne iš natų – iš klausos. Ir vėliau mamos prašydavo ne naujų rūbų, bet armoniką nupirkti. Pramokęs armoniką virkdyti, panoro akordeono. Net išsižiojęs klausydavosi, kaip groja jo vyriausiasis brolis.
Kartą sėdęs ant dviračio nudūmė pas dėdę ir parsivežė jo seną akordeoną. Pranas apgailestauja, kad tėvai jam, pagrandukui, per daug leido, beržinės košės pagailėjo: „Krūmus kirsdamas girioj paukščiukų klausaus ir gailiuosi, kad nesimokiau, bet dabar jau per vėlu“.
Pranas groja visur ir visiems, o dažniausiai vestuvėse. Kur tik jo muzika neskambėjo: ir Šilutės, ir Klaipėdos rajone. Muzikantas pamena ir išdaigų, pasakoja, kad per vienas vestuves jo mušamuosius įkėlė į gandralizdį… Pernai jam teko pradėti vestuvinių muzikantų festivalį Švėkšnoje.
Klausantis sodybos šeimininkų pasakojimų nepastebimai prabėga laikas ir atrodo, kad ne į atokų vienkiemį atklydau. Sodybos šeimininkai geranoriškai atverčia ir skaito savo bendro gyvenimo knygą. Nejučia papriekaištauja, kad atvažiavau per vėlai. Prieš keletą metų dar buvo gyva Prano mama Elena Lomsargienė. Namiškiams ji pasakodavusi apie pokario laikus. Gaila, kad niekas neužrašė jos pasakojimų. Tuomet kaimo žmonės, ypač gyvenę pamiškėje, nuolat sulaukdavo neprašytų svečių – visus reikėdavo pamaitinti.
Elena Lomsargienė maistą į mišką nešdavausi kibiruose, su naščiais. O kiek išgyvenimų jai teko patirti, kai stribai nusitaikę į jos mažametį sūnų šaudė aplinkui… Vaikas nuo išgąsčio skauduliais apėjo… Tiek išgyvenimų patyrusi Elena Lomsargienė sulaukė 95-erių. Kas žino, gal ilgaamžiškumo paslaptis buvo gyvenimas prie miško, iš jo gal semtasi gyvybės syvų? Tik poros metų iki 100 trūko ir Anapilin iškeliavusiam jos vyrui, Prano tėvui Pranciškui. Dabar jie abudu ilsisi Vilkėno kalnelyje.

Laima PUTRIUVIENĖ

Hits: 331

8 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Seku seku pasaką…

Ar skaitymas tik laiko gaišimas? Žinoma ne! Skaitymo garsiai nauda vaikui yra didesnė, nei įsivaizduojame. Tiek mūsų skaitymas vaikams, tiek knygų sklaidymas su iliustracijomis skatina vaikų smalsumą, lavina vaizduotę, ugdo domėjimąsi įvairiomis situacijomis bei plečia žodyną. Skaitydami padedame vaikui suprasti, kad skaitymas supažindins jį su naujais žmonėmis, nuneš į kitus pasaulius ir leis keliauti laiku. Dirbdama su vaikais stengiuosi, kad nei viena vaiko  diena nepraeitų neatsivertus knygą. Dauguma vaikų turi savo „mylimiausias“ knygeles, kuriuose lygiuojasi į savo pasirinktus pasakų personažus.

Policija – apie pirmąjį šių metų ketvirtį

Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas skelbia pirmojo šių metų ketvirčio nusikalstamumo ir avaringumo apžvalgą. Šiam komisariatui priklauso ir Šilutės rajono, ir Pagėgių savivaldybės policijos komisariatai (apžvalgoje duomenys pagal rajonus nėra išskaidyti). Tauragės aps. VPK per 2021 m. I ketvirtį užregistravo 5358 pranešimus apie įvykius, iš kurių buvo užregistruotos 306, o ištirtos 243 nusikalstamos veikos. 2020 m. tuo pačiu laikotarpiu užregistruotos 426, o ištirta 221 nusikalstama veika. Pastebima, kad šių metų pirmą ketvirtį nusikalstamų veikų sumažėjo 28,2 proc. (daugiausiai sumažėjo vagysčių).

Ar neparsinešei erkių?

Šiltesnėmis pavasario dienomis daugiau žmonių mėgaujasi laisvu laiku gamtoje. „Eurovaistinės“ specialistai nedvejodami pritaria – laikas lauke tikrai naudingas mūsų sveikatai, tačiau svarbu prisiminti, pasitikrinti, ar  iš gamtos neparsinešame erkių. Dauguma žmonių žino, kad sugrįžus iš miško ar parko reikia pasitikrinti, ar mums neįsisiurbė erkė, tačiau dvejojama, kada tai padaryti – jau namuose ar tik susiruošus grįžti. Vaistininkė Karolina Kudzinskienė sako, kad tiek pati, tiek savo klientams visada pataria vos išėjus iš miško ar parko apžiūrėti, ar ant kūno neropoja erkės,

Pareigūnų padėka sąžiningam naumiestiškiui

Vakar pareigūnų padėkos žodžių sulaukė  Žemaičių Naumiesčio gyventojas Valdas Venckus. Vyras apie kapinėse rastą vyrišką rankinę nedelsdamas informavo policijos pareigūnus. Pasirodo, rastoje rankinėje buvo nemaža pinigų suma, įvairių dokumentų. V. Venckus pasakojo, kad ir pats buvo atsidūręs panašioje situacijoje. Atgauti savo pamestą piniginę jam, buvo maloni staigmena. Tauragės aps. VPK Šilutės r. PK viršininkas Remigijus Rudminas pasidžiaugė, kad Šilutės rajone yra sąžiningų piliečių. Tikime, kad tokiais kilniais poelgiais paseks ir V. Venckaus šeimos atžalos. Lina Banienė, Komunikacijos poskyrio vyresnioji specialistė

Taip pat skaitykite