Grožį kuriantys žmonės

  • Artėjant Pasaulio kultūros dienai (balandžio 15) kalbiname Tatjaną PETRAVIČIENĘ.
  • Su jos muzika, dainomis, piešiniais vis dažniau susipažįstame ne tik mūsų viešosios bibliotekos, bet ir kt. rajonų renginiuose.
  • Meną kuriantys žmonės neša šviesą, gerumą, skaidrina  gyvenimą.
  • Gera, kad tokių turime savo artimoje aplinkoje.

Tatjana Petravičienė.

Daugelis Tatjaną pažįstame kaip architektę, vienaip ar kitaip padėjusią spręsti statybos rūpesčius. Kuklią, paprastą, malonią moterį. Iš išorės taip. O kas giliau už išorinio paveikslo?

Pradžioje kiekvienas turime išorinį, bei kuriame vidinį paveikslą. Pirmasis – matomas, vidinis – ne visuomet, ne visiems. Augdami vis gręžiamės savitumo pažiniman, džiaugiamės, regis, mažais atradimais, skambesnės spindulio linijos, nuotaikingo atspalvio atspindy…

Apmaudu, kad karantinas apribojo kultūrinius renginius tiek mieste, tiek už jo ribų. Kaip išgyvenate šį suvaržymų metą, ko labiausiai ilgitės, ko trūksta?

Laukujis viešasis pasaulis susigūžė, susitraukė, nejučia vidun praverdamas laiko įlankas pabraidyt, užplaukt lėton upėn ar netgi pasinerti į gilesnius pomėgių pasaulio vandenis. Manyčiau, kad Dievo dovana mums yra duoti gebėjimai kurti, dalintis jų sodo vaisiais, džiaugtis ir džiuginti draugus. Laikmečio lemti bendravimo apribojimai apkarpė galimybes dalintis kasdieniais įspūdžiais, išgyvenimais, net netikėtais atradimais gyvai. Tenka su šiuo ilgesiu taikytis. Kita vertus, karantininės užkardos, lyg praeito ledonešio sangrūdos, skatina rinktis takus į jau betarpiškai natūraliai gamtoje bundantį svietą ir rastis naujiems įgūdžiams ir iššūkiams komunikuoti virtualioje erdvėje.

Jūs fotografuojate, kuriate muziką, piešiate. Anksčiau apie šios veiklos sritis nieko nežinojome. Kada ir kaip visi šie gebėjimai prasiveržė tokia stipria meno jėga?

Fotografuoju jau senokai. Žavi, įkvepia nuostabi mūsų apylinkių gamta, džiugina sielą, sieja su Kūrėju. Impulsas kyla siekiant pagauti, „įamžinti“ pasaulio mirksnį – praeities nuo ateities, tegu  ir foto laikmenoje. O taip kartais ir randasi objektas, kuris pats prašosi dalintis

Muzika – neatsiejama gyvenimo draugė, lydinti mane nuo gimimo. Tėtis – kompozitorius, pats kuriantis jo pirmininkaujamos kompozitorių sąjungos penkliniame name. Dar keli aukštai butų, mažiausiai po kompozitorių kiekviename, būriais jų padaužų, dauguma kurių vėlgi lanko „muzičkas“, virkdo smuiką, linksi fleitom, trelina forte, ne piano… Visas namas perdien kiaurai persisunkęs muzikos garsais, vakarop sutirštėjančiais kakofonijos link. Tėvas nuo basakojės vaikystės regėjo mane muzikoje, prusino koncertuose, vėlgi jo paties ir kolegų  kompozicijų perklausose, lenkė prie rojalio dinastijos. Muzikos mokyklą baigiau, jungtis dinastijon nepanorau. Mieliau buvo tyloj piešti.

Tad kiek apsvarsčiusi išties ramius archeologijos privalumus, apsistojau erdvesnėje architektūroje. Šiaip jau darbinėje veikloje nuo nereto biurokratizmo atsikvepiant, laisvalaikiu nejučia skleidėsi pomėgis „gostais“ nekaustomai, sielai mielesnei kūrybai. Pirmiausia pamėgau komponuoti iš atostogų Pervalkoje nostalgiškų prisiminimų koliažus: oda su laiko ir visų stichijų numylėtais Neringos akmenėliais, taipogi glotniai plikais kalno pušies palaikais, kriaukle ar jau perlamutru geldutės kiaute, o gal ir vėlgi reliktiniais sakais, pagautais lino tinklan.

O dar anais metais susipažinusi su fraktalo piešimu, tarsi kokia „draiverė“ panirau man į dar nepažįstamos gelmės – sielos kalbos – pasaulį. Spontaniškas piešimas užsimerkus, plačiai, vienu prisilietimu, ir dalelių dėlionės spalvinimas, laisvas nuo geometrinės kvadrato ar apskritimo centrinės griežtos simetrijos, būdingas mandaloms. Šias Karlas Gustavas Jungas laikė „pasąmoninio „aš“ atspindžiu“ ir manė, kad mandalų piešimas jam leidžia išsiaiškinti emocines problemas bei siekti asmenybės pilnatvės, įgalindamas pažinti kiekvieno asmens unikalų individualumą. O jeigu ir kiekvienas fraktalinis piešinys atspindi vidinį gyvenimą tuo momentu, turbūt galėčiau jį pavadinti metaforine sielos nuotrauka.

Muzikos niekada nemečiau. Ji vėlgi mano meditacija, tarsi malda, padedanti pajusti Pasaulio džiaugsmą, giedrą meilę, ramų beribį gėrį. Kartais tik melodija ateina, kartais pirma žodžiai, o sykiais melodiją lydi žodžiai. Svarbu suspėti užrašyti.

Tatjanos Petravičienės fortepijoninis kūrinys

„Tavo ramybė liečia dangų“:

Sakytum, pomėgiai deramai papildo vienas kitą, siejami bendro harmonijos siekio. Turbūt kurti, kaip ir klysti, yra žmogiška…

Į Šilutę, visai nepažįstamą, savitos kultūros, sudėtingos kalbos kraštą, jūs atvykote kaip marti iš tolimos ir egzotiškos Almatos (Almaty – buvusi Kazachstano Respublikos sostinė – red. past.). Tačiau tik susipažinę jautėme Jus esant eurpietiškos kultūros žmogumi. Kokią įtaką Jūsų asmenybės formavimuisi turėjo tėvai?  

Šilutėn atvykau traukiniu iš Rytų per keturias Žemės laiko juostas. Dar vienos šalies, tik jau nuo kito kontinento – Tian Šanio kalnyno. Užilės Alatau kalnų grandies linkyje, iš šiaurės stepės apglėbtoje Almatoje užaugau. Pradžioje labai skirtingi atrodė šie pasauliai. Visų pirma, vėjais. „Obuolys – Tėvas“ (kaz. Almaty) sutvertas, sekant graikų architekto Hipodamo griežtai stačiakampio miesto idėja, kurią šis bus paveldėjęs iš savo mokytojo Pitagoro. Mieste iš visų pusių – tiek dienovidin, tiek statmenų jam gatvių – matosi kalnai, grandine it pasaga apsaugantys nuo piktesnių vėtrų. Tad tokio vėjo ten kaip ir nebūna. Tik lengvas slėnio brizas, kalnų dvelksmas, besileidžiantis žemyn šlaitais miestan vasaroti kartu su gaivinančiu tirpsmu čiurlenančiais arykais plačiuose bulvaruose ir švelniai žalia vėsa apgaubiantis miestą nuo atšiauresnės stepės.

Aukštumala.

Pamario kraštuose nustebau pamačiusi tokį žemą dangų, atrodė, kad čia pat plaukiantys debesys, užkliuvę už miško, ims ir išsilies… Lietaus ir almesio arykuose netrūko, tik ten dangus buvo aukštas. Labai. Tik ten… Viskas nauja – gamta, klimatas, papročiai, kita, visai neįprasta kalba… Žodžiu, iššūkių nemažai buvo. Bet, matyt, įgimtas smalsumas teikė galių nejučia panirti, patirti nepažįstamą lig tol pasaulį, atrasti daugelyje dalykų kažką nauja, gražaus ir įdomaus.

Gyvenant Almatoje teko susipažinti su nepaprasta kultūrų įvairove. Praeito XX a. begalinių sukilimų, karo audrų, perversmų įtakoje miestas buvo tapęs Eurazijos Amerika tiek evakuotiems kultūros ar mokslo institutams, tiek paskirai ir be straipsnių nutremtiems daugelio tautų įvairiausios kilmės žmonėms. Vien mūsų daugiabalsio namo laiptinėje keturiuose aukštuose glaudėsi šešių giesmių, burtis linkę įvairiaspalviai paukščiai. Kiekvienoje šeimoje savi įpročiai, tarpusavio apsiėjimas, kitokie virtuvės, pasaulio suvokimai, papročiai ir nuostabi gyvenimo pilnatvės atmosfera tarpo susibūrus drauge. Mamai – mokytojai – įpratusiai bendrauti ir kviesti vaišių draugėn, dar tik puse lūpų užsiminus, bemat mūsų butas penktame aukšte prisipildydavo muzikos ir vis gausiau skambančiais draugiškų kaimynų balsais.

Ir vis tik dar keletą žodžių apie adaptaciją čia, Šilutėje.

Apie laiką, kuris vadinasi adaptacija, galiu pasakyti tiek, kad jo nestokojau. Kada išvyksti – grįžti, tuokart įspūdžiai daliniai dėstosi, nuotrupos gal ne visuomet siejasi. O kai reikia visa nauja vienoj visumoj sujungti – klimatą, gamtą ir kultūrą miestelio aplinkoje, šeimoje gyvai vartojant naują kalbą – yra reikalų… Šios patirtys, manau ir tikiuosi, praturtino mane, sustiprino ir davė galimybę atrasti daug mažų ir didesnių gražių dalykų, mielų draugų, įkvepiančių hobyje, galbūt su jų pagalba ir atrasti  save.

Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Svajonės? Lūkesčiai?

Kas dėl planų – viliuosi sukurti albumą, buriantį draugėn savo priklausomybes. Svajonėse groju, kuriu melodijas, giesmes, fotografuoju saulėtekį, piešiu svajonę… Čia ir vėl.

Tad viso labo, gero Vėjo, aukšto Dangaus rytmečio Saulėje. To noriu ir  linkiu Visiems.

Dėkojame už pokalbį, skatinantį pamąstyti apie kultūrinį gyvenimą pandemijos metu.

Su Tatjana kalbėjosi

Irena Arlauskienė ir Birutė Morkevičienė

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Kartono vartojimo nauda ir picų dėžės

Pakavimo priemonės reikalingos daugeliu gyvenimo atvejų: kai norima į dėžes sandariai sudėti daiktus, nes tenka kraustytis; dėžės reikalingos konditerijos gaminiams laikyti ir t. t. Dėžės kainuoja nebrangiai, todėl jas naudoja daugelis, kadangi jos tikrai palengvina gyvenimą, kuomet reikia produktus ar daiktus saugiai ir gražiai perkelti iš vienos vietos į kitą. Kartonas yra viena populiariausių pakavimo medžiagų, mat tai švari ir ekologiška medžiaga, kurią galima perdirbti, kainuoja nebrangiai. Kartonas yra paveikus klimatiniams veiksniams, todėl greitai suyra, tinka antriniam naudojimui. Dėžės pagal

Kodėl verta rinktis kačių maistą „Ontario“?

Katės – vienos iš mylimiausių naminių gyvūnų, kurioms patinka šiluma ir dėmesys. Dauguma kačių gyvena namuose ir į lauką eina tik kartu su šeimininkais, todėl derėtų užtikrinti visas sąlygas, kad augintinis namuose jaustųsi gerai ir jam tikrai nieko netrūktų. Tai padaryti nėra sunku, nes dauguma gyvūnų mėgsta tai, ką išrenka šeimininkas. Išsirinkti geriausius daiktus ir maisto produktus gali padėti konsultantas, kuris yra gyvūnų parduotuvėje, taip pat veterinaras ar internetinėse parduotuvėse esantys aprašai, skirti apibūdinti kačių daiktams ar maisto produktams. Šie

Maisto produktų tausojimo gudrybės: nuo šaldytuvo lentynėlių paslapčių iki šaldytų avokadų ir acte mirkytų uogų

Tausoti, saugoti ir veltui nešvaistyti maisto. Tokios tvarumo idėjos šiuo metu yra ne tik labai populiarios: jos taip pat leidžia gyventi taupiau, sąmoningiau ir kuo ilgiau mėgautis maisto produktų šviežumu. Visgi neretai tenka susidurti su galvosūkiu, kaip to pasiekti savo virtuvėje. Gudrybės šaldytuve Didelę dalį pasaulio užkariavusi sąmoningo maisto vartojimo filosofija sėkmingai kelią skinasi ir į lietuvių virtuves. Todėl šį, vis dažnesnį šalies gyventojų pasirinkimą sveikinanti „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė tikina – švaistyti mažiau reiškia gyventi

Įspūdžiai po savanorystės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje

Kiekvienas žmogus savanorystės reikšmę suvokia savaip. Standartinis apibrėžimas skamba taip: įvairaus amžiaus žmonių, kurie laisva valia skiria savo laiką, žinias, patirtį ir energiją visuomenės naudai, atliekama veikla, už kurią nėra gaunama piniginio atlygio.   O kas mums yra savanorystė? Iš pradžių ši veikla mums reiškė papildomą 0,25 balą, kuris būtų priskaičiuojamas stojant į universitetą. Tačiau laikui bėgant supratome, jog savanorystė yra kur kas daugiau. Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje praleistos valandos virto ne tik malonumo, džiaugsmo, bet ir pažinimo šaltiniu.

Taip pat skaitykite