Grožį kuriantys žmonės

  • Artėjant Pasaulio kultūros dienai (balandžio 15) kalbiname Tatjaną PETRAVIČIENĘ.
  • Su jos muzika, dainomis, piešiniais vis dažniau susipažįstame ne tik mūsų viešosios bibliotekos, bet ir kt. rajonų renginiuose.
  • Meną kuriantys žmonės neša šviesą, gerumą, skaidrina  gyvenimą.
  • Gera, kad tokių turime savo artimoje aplinkoje.

Tatjana Petravičienė.

Daugelis Tatjaną pažįstame kaip architektę, vienaip ar kitaip padėjusią spręsti statybos rūpesčius. Kuklią, paprastą, malonią moterį. Iš išorės taip. O kas giliau už išorinio paveikslo?

Pradžioje kiekvienas turime išorinį, bei kuriame vidinį paveikslą. Pirmasis – matomas, vidinis – ne visuomet, ne visiems. Augdami vis gręžiamės savitumo pažiniman, džiaugiamės, regis, mažais atradimais, skambesnės spindulio linijos, nuotaikingo atspalvio atspindy…

Apmaudu, kad karantinas apribojo kultūrinius renginius tiek mieste, tiek už jo ribų. Kaip išgyvenate šį suvaržymų metą, ko labiausiai ilgitės, ko trūksta?

Laukujis viešasis pasaulis susigūžė, susitraukė, nejučia vidun praverdamas laiko įlankas pabraidyt, užplaukt lėton upėn ar netgi pasinerti į gilesnius pomėgių pasaulio vandenis. Manyčiau, kad Dievo dovana mums yra duoti gebėjimai kurti, dalintis jų sodo vaisiais, džiaugtis ir džiuginti draugus. Laikmečio lemti bendravimo apribojimai apkarpė galimybes dalintis kasdieniais įspūdžiais, išgyvenimais, net netikėtais atradimais gyvai. Tenka su šiuo ilgesiu taikytis. Kita vertus, karantininės užkardos, lyg praeito ledonešio sangrūdos, skatina rinktis takus į jau betarpiškai natūraliai gamtoje bundantį svietą ir rastis naujiems įgūdžiams ir iššūkiams komunikuoti virtualioje erdvėje.

Jūs fotografuojate, kuriate muziką, piešiate. Anksčiau apie šios veiklos sritis nieko nežinojome. Kada ir kaip visi šie gebėjimai prasiveržė tokia stipria meno jėga?

Fotografuoju jau senokai. Žavi, įkvepia nuostabi mūsų apylinkių gamta, džiugina sielą, sieja su Kūrėju. Impulsas kyla siekiant pagauti, „įamžinti“ pasaulio mirksnį – praeities nuo ateities, tegu  ir foto laikmenoje. O taip kartais ir randasi objektas, kuris pats prašosi dalintis

Muzika – neatsiejama gyvenimo draugė, lydinti mane nuo gimimo. Tėtis – kompozitorius, pats kuriantis jo pirmininkaujamos kompozitorių sąjungos penkliniame name. Dar keli aukštai butų, mažiausiai po kompozitorių kiekviename, būriais jų padaužų, dauguma kurių vėlgi lanko „muzičkas“, virkdo smuiką, linksi fleitom, trelina forte, ne piano… Visas namas perdien kiaurai persisunkęs muzikos garsais, vakarop sutirštėjančiais kakofonijos link. Tėvas nuo basakojės vaikystės regėjo mane muzikoje, prusino koncertuose, vėlgi jo paties ir kolegų  kompozicijų perklausose, lenkė prie rojalio dinastijos. Muzikos mokyklą baigiau, jungtis dinastijon nepanorau. Mieliau buvo tyloj piešti.

Tad kiek apsvarsčiusi išties ramius archeologijos privalumus, apsistojau erdvesnėje architektūroje. Šiaip jau darbinėje veikloje nuo nereto biurokratizmo atsikvepiant, laisvalaikiu nejučia skleidėsi pomėgis „gostais“ nekaustomai, sielai mielesnei kūrybai. Pirmiausia pamėgau komponuoti iš atostogų Pervalkoje nostalgiškų prisiminimų koliažus: oda su laiko ir visų stichijų numylėtais Neringos akmenėliais, taipogi glotniai plikais kalno pušies palaikais, kriaukle ar jau perlamutru geldutės kiaute, o gal ir vėlgi reliktiniais sakais, pagautais lino tinklan.

O dar anais metais susipažinusi su fraktalo piešimu, tarsi kokia „draiverė“ panirau man į dar nepažįstamos gelmės – sielos kalbos – pasaulį. Spontaniškas piešimas užsimerkus, plačiai, vienu prisilietimu, ir dalelių dėlionės spalvinimas, laisvas nuo geometrinės kvadrato ar apskritimo centrinės griežtos simetrijos, būdingas mandaloms. Šias Karlas Gustavas Jungas laikė „pasąmoninio „aš“ atspindžiu“ ir manė, kad mandalų piešimas jam leidžia išsiaiškinti emocines problemas bei siekti asmenybės pilnatvės, įgalindamas pažinti kiekvieno asmens unikalų individualumą. O jeigu ir kiekvienas fraktalinis piešinys atspindi vidinį gyvenimą tuo momentu, turbūt galėčiau jį pavadinti metaforine sielos nuotrauka.

Muzikos niekada nemečiau. Ji vėlgi mano meditacija, tarsi malda, padedanti pajusti Pasaulio džiaugsmą, giedrą meilę, ramų beribį gėrį. Kartais tik melodija ateina, kartais pirma žodžiai, o sykiais melodiją lydi žodžiai. Svarbu suspėti užrašyti.

Tatjanos Petravičienės fortepijoninis kūrinys

„Tavo ramybė liečia dangų“:

Sakytum, pomėgiai deramai papildo vienas kitą, siejami bendro harmonijos siekio. Turbūt kurti, kaip ir klysti, yra žmogiška…

Į Šilutę, visai nepažįstamą, savitos kultūros, sudėtingos kalbos kraštą, jūs atvykote kaip marti iš tolimos ir egzotiškos Almatos (Almaty – buvusi Kazachstano Respublikos sostinė – red. past.). Tačiau tik susipažinę jautėme Jus esant eurpietiškos kultūros žmogumi. Kokią įtaką Jūsų asmenybės formavimuisi turėjo tėvai?  

Šilutėn atvykau traukiniu iš Rytų per keturias Žemės laiko juostas. Dar vienos šalies, tik jau nuo kito kontinento – Tian Šanio kalnyno. Užilės Alatau kalnų grandies linkyje, iš šiaurės stepės apglėbtoje Almatoje užaugau. Pradžioje labai skirtingi atrodė šie pasauliai. Visų pirma, vėjais. „Obuolys – Tėvas“ (kaz. Almaty) sutvertas, sekant graikų architekto Hipodamo griežtai stačiakampio miesto idėja, kurią šis bus paveldėjęs iš savo mokytojo Pitagoro. Mieste iš visų pusių – tiek dienovidin, tiek statmenų jam gatvių – matosi kalnai, grandine it pasaga apsaugantys nuo piktesnių vėtrų. Tad tokio vėjo ten kaip ir nebūna. Tik lengvas slėnio brizas, kalnų dvelksmas, besileidžiantis žemyn šlaitais miestan vasaroti kartu su gaivinančiu tirpsmu čiurlenančiais arykais plačiuose bulvaruose ir švelniai žalia vėsa apgaubiantis miestą nuo atšiauresnės stepės.

Aukštumala.

Pamario kraštuose nustebau pamačiusi tokį žemą dangų, atrodė, kad čia pat plaukiantys debesys, užkliuvę už miško, ims ir išsilies… Lietaus ir almesio arykuose netrūko, tik ten dangus buvo aukštas. Labai. Tik ten… Viskas nauja – gamta, klimatas, papročiai, kita, visai neįprasta kalba… Žodžiu, iššūkių nemažai buvo. Bet, matyt, įgimtas smalsumas teikė galių nejučia panirti, patirti nepažįstamą lig tol pasaulį, atrasti daugelyje dalykų kažką nauja, gražaus ir įdomaus.

Gyvenant Almatoje teko susipažinti su nepaprasta kultūrų įvairove. Praeito XX a. begalinių sukilimų, karo audrų, perversmų įtakoje miestas buvo tapęs Eurazijos Amerika tiek evakuotiems kultūros ar mokslo institutams, tiek paskirai ir be straipsnių nutremtiems daugelio tautų įvairiausios kilmės žmonėms. Vien mūsų daugiabalsio namo laiptinėje keturiuose aukštuose glaudėsi šešių giesmių, burtis linkę įvairiaspalviai paukščiai. Kiekvienoje šeimoje savi įpročiai, tarpusavio apsiėjimas, kitokie virtuvės, pasaulio suvokimai, papročiai ir nuostabi gyvenimo pilnatvės atmosfera tarpo susibūrus drauge. Mamai – mokytojai – įpratusiai bendrauti ir kviesti vaišių draugėn, dar tik puse lūpų užsiminus, bemat mūsų butas penktame aukšte prisipildydavo muzikos ir vis gausiau skambančiais draugiškų kaimynų balsais.

Ir vis tik dar keletą žodžių apie adaptaciją čia, Šilutėje.

Apie laiką, kuris vadinasi adaptacija, galiu pasakyti tiek, kad jo nestokojau. Kada išvyksti – grįžti, tuokart įspūdžiai daliniai dėstosi, nuotrupos gal ne visuomet siejasi. O kai reikia visa nauja vienoj visumoj sujungti – klimatą, gamtą ir kultūrą miestelio aplinkoje, šeimoje gyvai vartojant naują kalbą – yra reikalų… Šios patirtys, manau ir tikiuosi, praturtino mane, sustiprino ir davė galimybę atrasti daug mažų ir didesnių gražių dalykų, mielų draugų, įkvepiančių hobyje, galbūt su jų pagalba ir atrasti  save.

Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Svajonės? Lūkesčiai?

Kas dėl planų – viliuosi sukurti albumą, buriantį draugėn savo priklausomybes. Svajonėse groju, kuriu melodijas, giesmes, fotografuoju saulėtekį, piešiu svajonę… Čia ir vėl.

Tad viso labo, gero Vėjo, aukšto Dangaus rytmečio Saulėje. To noriu ir  linkiu Visiems.

Dėkojame už pokalbį, skatinantį pamąstyti apie kultūrinį gyvenimą pandemijos metu.

Su Tatjana kalbėjosi

Irena Arlauskienė ir Birutė Morkevičienė

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Sekmadienį įsigalioja naujos Konstitucijos pataisos

Gegužės 22 d., sekmadienį, įsigalioja trys prieš mėnesį Seimo priimtos Konstitucijos pataisos, susijusios su rinkimais. Visos jos svarbios tiek dėl kitąmet įvyksiančių merų ir savivaldybių tarybų rinkimų, tiek dėl 2024 metais numatomų Seimo rinkimų. Pagrindiniame šalies dokumente įtvirtintos nuostatos dėl tiesioginių merų rinkimų, jaunesnių kandidatų į Seimą ir apribojimo užimti pareigas, pažeidus Konstituciją, trukmės nustatymo. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo nutarimą, priimtomis Konstitucijos pataisomis nusprendė, kad savivaldos teisė turi būti įgyvendinama ne tik per savivaldybių tarybas, bet ir per savivaldybių merus.

Vasaros pranašai – žaibai: kaip apsisaugoti?

Sakoma, kad tikroji vasara prasideda tik nugriaudėjus pirmosioms perkūnijoms. Turbūt retas laukia šios gamtos stichijos. Ji gali būti išties pavojinga tiek žmonių sveikatai ir gyvybei, tiek turtui. Ir nors daugeliui turbūt nebereikia priminti, kad žaibuojant negalima slėptis po aukštais medžiais ar būti vandenyje, tačiau dar ne visi žino, kaip nuo šios stichijos poveikio apsaugoti elektroninę įrangą, kurią didelės energijos iškrova gali sugadinti nepataisomai ir pridaryti rimtų nuostolių. Stichija, kurios verčiau pasisaugoti Kas sekundę visame pasaulyje į žemės paviršių trenkia apie

Prognozuojamas lietingas ir vėjuotas savaitgalis

Gegužės 20-ąją, penktadienį, į Lietuvą artės šaltasis atmosferos frontas. Bus debesuota su pragiedruliais. Daugelyje vietovių praslinks trumpi lietūs, kuriuos vietomis lydės perkūnijos. Kai kur nušniokš smarkiai. Pūs apysmarkis pietvakarių, vakarų. Kai kur numatomi staigūs vėjo gūsiai iki 15-18 m/s. Bus šilta diena, daug kur šils iki 18-23, beveik visur pietinėje šalies dalyje iki 24-26, tik prie jūros ir šiaurės rytiniuose rajonuose vietomis tesušils iki 15-17 laipsnių. Gegužės 21 d., šeštadienį, naktį visoje šalyje žymesnio lietaus nenumatoma, tik dienai pereinant į

Ilgametė Šilutės ligoninės gydytoja – Lietuvos gydytojų sąjungos garbės narė

Pikžirnienė

Vilniuje įvyko Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS) suvažiavimas, kurio metu Šilutės ligoninės Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjai Audronei Pikžirnienei buvo suteiktas šios organizacijos Garbės nario vardas. Gydytoja anesteziologė–reanimatologė A. Pikžirnienė LGS Šilutės filialui vadovavo 20 metų. Per šį laikotarpį pasiekta daug dalykų, gerinančių gydytojų darbo sąlygas, finansavimą sveikatos apsaugai, visuomenės sveikatą.  Lietuvos gydytojų sąjunga yra profsąjunginė savarankiška, savanoriška organizacija, vienijanti daugiau nei  70 proc. Lietuvos gydytojų ir ginanti gydytojų profesines, darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus. 1989–aisiais šalies Atgimimo laikotarpiu

Taip pat skaitykite