Gandro pavakariai Kazimierui Žemguliui prisiminti

Rugpjūčio 24 d. – šv. Baltramiejus, gandrų išskridimo diena. Bitėnų kaimo bendruomenė ir Rambyno regioninio parko darbuotojai šia proga surengė tradicinius gandro pavakarius (Palaunagę). Tik šįkart be Bitėnų kaimo šviesuolio Kazimiero Žemgulio, šiemet iškeliavusio Anapilin. Prisiminimai apie šį visų gerbiamą žmogų liejosi kaip iš gausybės rago.

gandrai.63.pag

Apie Bitėnų gandrus
Rambyno regioninio parko direkcijos darbuotojas Drąsutis Brazauskas pasakojo, kad parko teritorijoje kasmet peri 50 porų gandrų. Gausybė gandrų liudija, kad čia gera, ekologiška gamta. Kasmet gandrai išperi vidutiniškai 85 jauniklius. Daugiau vargu ar pavyktų išmaitinti ir užauginti. Dešimtį metų gandrus stebintis specialistas sakė, kad jauniklių per tiek laiko būta per 850. Viename lizde per dešimtmetį užaugo vidutiniškai 17 gandriukų.
Gandras gyvena net 30 metų, jie ištikimi savo lizdui, į kurį pirmasis sugrįžta patinas, vėliau parskrenda patelė. Ir išskrenda, ir parskrenda gandrai kas sau, ne poromis. Yra gandrų pora, kurios patinas sužieduotas, jau antrus metus jie čia peri, tačiau į žiedą iš arti pažvelgti neteko. Pagėgių, Bitėnų kraštas pagal gandrų gausą yra antras Lietuvoje po Šalčininkų rajono.

Nors į gandro pavakarius susirinko nedaug žmonių, pabendrauta nuoširdžiai ir šiltai.

Nors į gandro pavakarius susirinko nedaug žmonių, pabendrauta nuoširdžiai ir šiltai.

Prisiminimai
Rambyno regioninio parko kultūrologė Giedrė Skipitienė pasakojo: „Pirmuosius gandro pavakarius 2007 metais šventėme Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje. Kazimieras – kaimo siela, gandrų tėvas, Bitėnų šviesulys šiais metais gandrų jau neišlydėjo. Netekome jo, tačiau Kazimierą primena baltais ir rožiniais žiedais apsipilanti jo puoselėta gudobelė, keturių rūšių obuolius brandinanti obelis…“
Gandrų tėvo vardą Bitėnuose pelno tos sodybos šeimininkai, kurie pirmieji sulaukia gandrų. Per pirmuosius gandro pavakarius Birutė ir Kazimieras Žemguliai gavo garbingą gandrų tėvų vardą. Tądien parodytas ir filmuotas įrašas: Kazimieras lipa kopėčiomis ant tvarto stogo, norėdamas į ten esantį didžiulį gandralizdį įmesti pinigėlį. Energingas, linksmas, vis pajuokaudamas nuo to stogo kalbina susirinkusiuosius į šventę…
„Dėkokime likimui, kad spėjome jį išgirsti, kad pasodinome jo dovanotą medelį, kad paragavome jo kopinėto medaus. Po mūsų tiek ir lieka: žiupsnelis prisiminimų“, – jau dvidešimtajame parko direkcijos laikraštuko „Rambynas“ numeryje rašo Eugenijus Skipitis, primindamas, kad skamba paskutiniai šios vasaros varpeliai ne tik mums, bet ir Bitėnų kaimo šviesuoliui Kazimierui, palikusiam ant stalo natas, kažkur – akordeoną…
Du kartus per metus leidžiamo laikraštuko dvidešimtajame numeryje irgi rašoma apie didžią Bitėnų netektį.
Šilutės „Verdainės“ folkloro kolektyvo vadovė Regina Jokubaitytė ir dainininkė Danguolė Kalininienė, vilkėdamos Mažosios Lietuvos krašto tautiniais rūbais, gražiai padainavo. Pirmoji moterų dueto daina – apie ąžuolą: Kazimieras buvo mielas ir mylimas, kaip ąžuolas savo galybe, jėga, gerumu.

Giedrė Skipitienė ir Birutė Žemgulienė apžiūri fotografijų parodą.

Giedrė Skipitienė ir Birutė Žemgulienė apžiūri fotografijų parodą.

Šilutiškė Birutė Servienė daugybę kartų lankėsi Žemgulių sodyboje, nuotraukose įamžino pirmuosius krokų žiedus, gėlynus, vaizdus: jie keitėsi ekrane, o Birutė sakė esanti dėkinga likimui už visus tuos susitikimus su Žemguliais, tai buvo tarsi galimybė augti.
„Kazelis ir telefonu mokė skiepyti medžius, jis buvęs menininkas. Dar 1985 m. Žemguliai buvo atvykę į Rusnės „Šaktarpio“ šventę. Traukia į Bitėnus ir Šilutės krašto žmones, gaila, kad Pagėgių kraštas atskirtas nuo Šilutės rajono, tarsi atidalytas…“ – kalbėjo B. Servienė.
Kartu atvykusi šilutiškė Roza Šikšnienė prisiminė ekskursiją po Žemgulių namuose tuomet veikusį M. Jankaus muziejų: „Svarbu ne eksponatų gausa, svarbu šiluma, kurios čia netrūko, vidinė šiluma“, – kalbėjo R. Šikšnienė, kaupianti viską apie Bitėnus, Rambyną ir šios vietos įvykius.
Mokytoja Jūratė Kriaučiūnienė – buvusi K. Žemgulio mokinė. „Tai buvo mokytojas su ilgais baltais plaukais, iš Bitėnų į Lumpėnų mokyklą atvažiuodavęs dviračiu. Pasaulyje yra daug mokytojų, o jis mane ir mokė, ir ugdė, ir ruošė gyvenimui. Gamta, meilė, daina, akordeonas, dviratis, iš jo rankų medus, obuoliai… „Turi elnias erdvų namą ir jame gerai gyvena…“ – taip dainavome prieš daugelį metų, šią dainą gerai moku ir dabar“, – pasakojo buvusi K. Žemgulio mokinė.
Kitas šio mokytojo auklėtinis Remigijus Kelneris, „Lumpėnų Rambyno“ vadovas, deja, dėl darbų į šią šventę atvykti negalėjo, tačiau apie savo mokytoją K. Žemgulį pasakytų irgi daug šiltų žodžių.
G. Skipitienė tarsi apibendrino: „Tokios asmenybės netekome… Kazimieras buvo kupinas energijos, dosnus kiekvienam. Laimingi tie, kurie jį pažinojo“.
Pagėgiškės kultūros darbuotojos Svetlana Jašinskienė, Aksavera Mikšienė neslėpė, kad iš Žemgulių daug mokėsi, nors trūkdavę drąsos belstis į jų namus ir trukdyti, klausti patarimo rengiant šventes. „Kai Joninių ant Rambyno kalno aukurą uždegė Birutė ir Kazimieras Žemguliai, žiūrėjau ir grožėjausi – eina tiesūs, šviesūs, tvirtai laikydami iškeltą fakelą… Nesu mačiusi gražesnių žmonių“,– sakė A. Mikšienė.
„Ačiū visiems už gražius žodžius apie Kazelį. Gal ir perdėtai… Ačiū visiems“, – dėkojo Birutė Žemgulienė, kuriai vyro netektis buvo labai sunki ir skaudi, tačiau viešai ji to nerodo.

Kugelio Bitėnų kaimo šeimininkės iškepė daug – gandro pavakariai buvo labai sotūs.

Kugelio Bitėnų kaimo šeimininkės iškepė daug – gandro pavakariai buvo labai sotūs.

Gandro pavakariai
Bitėniškė Zofija Zubrickienė, garsioji Bitėnų kaimo naminės duonos kepėja, kartu su Laimute Būdvytiene gandro pavakariams patiekė kugelio su ypatingu padažu, pabarstytu žiedais. Pavyko sužinoti, kad padažas iš varškės, grietinės bei susmulkintų česnako, agurkų ir krapų. Gardumėlis!
Bitėniškiai į gandro pavakarius atsinešė ir pyragų, kitokių skanumynų. Sako, kai gandrai parskrenda, ūkininkas jau turi duoti samdiniams ir pavakarius. Kai gandrai išskrenda, darbymetis jau baigtas, tų gandro pavakarių šeimyna nebegauna, Palaunagės nelieka.
Parko direkcijos lankytojų centre G. Skipitienė pristatė ir tauragiškio fotografo, muziejaus vadovo Romualdo Vaitkaus fotografijų parodą, kuri netrukus bus perkelta į Seimą. Dešimtį personalinių parodų surengęs fotografas nuotraukose pateikia tikrą Lietuvą: suniokotą Plaškių bažnyčią ir šio kaimo žmones, vaikų skurdą ir kaimiečių apsileidimą, kartų „pamokas“ vaikams, tikrąją Tilžę, yra nuotraukų iš Rusnės.

Stasė SKUTULIENĖ

Bitėniškės šeimininkės kugelio padažą papuošė gėlių žiedeliais.

Bitėniškės šeimininkės kugelio padažą papuošė gėlių žiedeliais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Nuvilnijo 18-oji Pagėgių literatūrinio pavasario šventė

Iškeliaujant kalendoriniam pavasariui, 2022 m. gegužės 25 d., Vydūno viešoji biblioteka kvietė į 18-ąją Pagėgių literatūrinio pavasario šventę „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“. Paliesti meno Sveikindama gausiai Vydūno viešojoje bibliotekoje susirinkusius svečius bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė kalbėjo, jog „tiems, kurie į save neįsileidžia poezijos, muzikos, meno patirčių, labai sunku nusakyti, ką reiškia būti paliestam meno, būti įkvėptam, kaip kažkokia nematoma jėga užpildo sielą iki pat kraštų ir po to būna taip lengva matyti tik grožį… aplink save skleisti tik gėrį…

Pasodintas Mažosios Lietuvos rožynas

Šilutės šventė šiemet prasidėjo gražiu veiksmu – miesto širdyje pasodintas Mažosios Lietuvos rožynas. Naujajame gėlyne prie Šilutės kultūros ir pramogų centro (Lietuvininkų g. 6) vasarą galėsime gėrėtis žalia, balta, raudona spalvomis   (Mažosios Lietuvos istorinės vėliavos spalvos).  Akcijos dalyviai atstovavo skirtingiems laiko tarpams: praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Visi kartu, nuotaikingai,  dalyvaujant Savivaldybės administracijos direktoriui, direktoriaus pavaduotojai, miesto mokyklų atstovams, Šilutės kultūros ir pramogų centro ir Šilutės kamerinio dramos teatro vadovėms, Šilutės seniūnui, istorinėms asmenybėms – lietuvininkei ir  dvarininkui Hugo Šojui – 

Kodėl verta naudoti ketaus keptuves maisto gamybai?

Ketus kaip gamybos medžiaga turi daug privalumų. Pavyzdžiui, ilgas tarnavimo laikas, atsparumas deformacijai ir korozijai, taip pat šiluminė talpa. Vienintelis ketaus indų trūkumas gali būti didelis svoris. Tačiau ketaus virtuvės reikmenys turi daugybę privalumų, paaiškinančių šio tipo virtuvės reikmenų populiarumą tarp šiuolaikinių namų šeimininkių, daugiau informacijos ir platų pasirinkimą rasite pardavėjo puslapyje. Ketaus keptuvę verta naudoti maisto gamybai dėl kelių priežasčių: Pirmoji priežastis – ketaus keptuvė itin patikima. Ji tikrai patvari, savo savininkams tarnauja ne tik metus, bet ir dešimtmečius.

Saulės poveikis plaukams. Patarimai, kaip juos apsaugoti nuo išsausėjimo

Kone kiekvienas žino, kad vasarą būtina pasirūpinti odos apsauga nuo saulės. Tačiau kur kas rečiau susirūpinama savo plaukais. Jų priežiūra vasarą yra ypatingai svarbi, todėl šiandien žeriame patarimus kaip juos apsaugoti nuo išsausėjimo ir kitų bėdų. Saugus dažymas Saulė – tai laimės šaltinis. Jos dėka žmogaus organizme gaminasi vitaminas D, gerėja nuotaika ir bendra savijauta. Nors grožio specialistai gali nepagailėti karčių žodžių saulei dėl jos žalos odai ir plaukams, visgi svarbiausia čia – ne vengti saulės, o išmokti saugiai ja

Taip pat skaitykite