Gandro pavakariai Kazimierui Žemguliui prisiminti

Rugpjūčio 24 d. – šv. Baltramiejus, gandrų išskridimo diena. Bitėnų kaimo bendruomenė ir Rambyno regioninio parko darbuotojai šia proga surengė tradicinius gandro pavakarius (Palaunagę). Tik šįkart be Bitėnų kaimo šviesuolio Kazimiero Žemgulio, šiemet iškeliavusio Anapilin. Prisiminimai apie šį visų gerbiamą žmogų liejosi kaip iš gausybės rago.

gandrai.63.pag

Apie Bitėnų gandrus
Rambyno regioninio parko direkcijos darbuotojas Drąsutis Brazauskas pasakojo, kad parko teritorijoje kasmet peri 50 porų gandrų. Gausybė gandrų liudija, kad čia gera, ekologiška gamta. Kasmet gandrai išperi vidutiniškai 85 jauniklius. Daugiau vargu ar pavyktų išmaitinti ir užauginti. Dešimtį metų gandrus stebintis specialistas sakė, kad jauniklių per tiek laiko būta per 850. Viename lizde per dešimtmetį užaugo vidutiniškai 17 gandriukų.
Gandras gyvena net 30 metų, jie ištikimi savo lizdui, į kurį pirmasis sugrįžta patinas, vėliau parskrenda patelė. Ir išskrenda, ir parskrenda gandrai kas sau, ne poromis. Yra gandrų pora, kurios patinas sužieduotas, jau antrus metus jie čia peri, tačiau į žiedą iš arti pažvelgti neteko. Pagėgių, Bitėnų kraštas pagal gandrų gausą yra antras Lietuvoje po Šalčininkų rajono.

Nors į gandro pavakarius susirinko nedaug žmonių, pabendrauta nuoširdžiai ir šiltai.

Nors į gandro pavakarius susirinko nedaug žmonių, pabendrauta nuoširdžiai ir šiltai.

Prisiminimai
Rambyno regioninio parko kultūrologė Giedrė Skipitienė pasakojo: „Pirmuosius gandro pavakarius 2007 metais šventėme Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje. Kazimieras – kaimo siela, gandrų tėvas, Bitėnų šviesulys šiais metais gandrų jau neišlydėjo. Netekome jo, tačiau Kazimierą primena baltais ir rožiniais žiedais apsipilanti jo puoselėta gudobelė, keturių rūšių obuolius brandinanti obelis…“
Gandrų tėvo vardą Bitėnuose pelno tos sodybos šeimininkai, kurie pirmieji sulaukia gandrų. Per pirmuosius gandro pavakarius Birutė ir Kazimieras Žemguliai gavo garbingą gandrų tėvų vardą. Tądien parodytas ir filmuotas įrašas: Kazimieras lipa kopėčiomis ant tvarto stogo, norėdamas į ten esantį didžiulį gandralizdį įmesti pinigėlį. Energingas, linksmas, vis pajuokaudamas nuo to stogo kalbina susirinkusiuosius į šventę…
„Dėkokime likimui, kad spėjome jį išgirsti, kad pasodinome jo dovanotą medelį, kad paragavome jo kopinėto medaus. Po mūsų tiek ir lieka: žiupsnelis prisiminimų“, – jau dvidešimtajame parko direkcijos laikraštuko „Rambynas“ numeryje rašo Eugenijus Skipitis, primindamas, kad skamba paskutiniai šios vasaros varpeliai ne tik mums, bet ir Bitėnų kaimo šviesuoliui Kazimierui, palikusiam ant stalo natas, kažkur – akordeoną…
Du kartus per metus leidžiamo laikraštuko dvidešimtajame numeryje irgi rašoma apie didžią Bitėnų netektį.
Šilutės „Verdainės“ folkloro kolektyvo vadovė Regina Jokubaitytė ir dainininkė Danguolė Kalininienė, vilkėdamos Mažosios Lietuvos krašto tautiniais rūbais, gražiai padainavo. Pirmoji moterų dueto daina – apie ąžuolą: Kazimieras buvo mielas ir mylimas, kaip ąžuolas savo galybe, jėga, gerumu.

Giedrė Skipitienė ir Birutė Žemgulienė apžiūri fotografijų parodą.

Giedrė Skipitienė ir Birutė Žemgulienė apžiūri fotografijų parodą.

Šilutiškė Birutė Servienė daugybę kartų lankėsi Žemgulių sodyboje, nuotraukose įamžino pirmuosius krokų žiedus, gėlynus, vaizdus: jie keitėsi ekrane, o Birutė sakė esanti dėkinga likimui už visus tuos susitikimus su Žemguliais, tai buvo tarsi galimybė augti.
„Kazelis ir telefonu mokė skiepyti medžius, jis buvęs menininkas. Dar 1985 m. Žemguliai buvo atvykę į Rusnės „Šaktarpio“ šventę. Traukia į Bitėnus ir Šilutės krašto žmones, gaila, kad Pagėgių kraštas atskirtas nuo Šilutės rajono, tarsi atidalytas…“ – kalbėjo B. Servienė.
Kartu atvykusi šilutiškė Roza Šikšnienė prisiminė ekskursiją po Žemgulių namuose tuomet veikusį M. Jankaus muziejų: „Svarbu ne eksponatų gausa, svarbu šiluma, kurios čia netrūko, vidinė šiluma“, – kalbėjo R. Šikšnienė, kaupianti viską apie Bitėnus, Rambyną ir šios vietos įvykius.
Mokytoja Jūratė Kriaučiūnienė – buvusi K. Žemgulio mokinė. „Tai buvo mokytojas su ilgais baltais plaukais, iš Bitėnų į Lumpėnų mokyklą atvažiuodavęs dviračiu. Pasaulyje yra daug mokytojų, o jis mane ir mokė, ir ugdė, ir ruošė gyvenimui. Gamta, meilė, daina, akordeonas, dviratis, iš jo rankų medus, obuoliai… „Turi elnias erdvų namą ir jame gerai gyvena…“ – taip dainavome prieš daugelį metų, šią dainą gerai moku ir dabar“, – pasakojo buvusi K. Žemgulio mokinė.
Kitas šio mokytojo auklėtinis Remigijus Kelneris, „Lumpėnų Rambyno“ vadovas, deja, dėl darbų į šią šventę atvykti negalėjo, tačiau apie savo mokytoją K. Žemgulį pasakytų irgi daug šiltų žodžių.
G. Skipitienė tarsi apibendrino: „Tokios asmenybės netekome… Kazimieras buvo kupinas energijos, dosnus kiekvienam. Laimingi tie, kurie jį pažinojo“.
Pagėgiškės kultūros darbuotojos Svetlana Jašinskienė, Aksavera Mikšienė neslėpė, kad iš Žemgulių daug mokėsi, nors trūkdavę drąsos belstis į jų namus ir trukdyti, klausti patarimo rengiant šventes. „Kai Joninių ant Rambyno kalno aukurą uždegė Birutė ir Kazimieras Žemguliai, žiūrėjau ir grožėjausi – eina tiesūs, šviesūs, tvirtai laikydami iškeltą fakelą… Nesu mačiusi gražesnių žmonių“,– sakė A. Mikšienė.
„Ačiū visiems už gražius žodžius apie Kazelį. Gal ir perdėtai… Ačiū visiems“, – dėkojo Birutė Žemgulienė, kuriai vyro netektis buvo labai sunki ir skaudi, tačiau viešai ji to nerodo.

Kugelio Bitėnų kaimo šeimininkės iškepė daug – gandro pavakariai buvo labai sotūs.

Kugelio Bitėnų kaimo šeimininkės iškepė daug – gandro pavakariai buvo labai sotūs.

Gandro pavakariai
Bitėniškė Zofija Zubrickienė, garsioji Bitėnų kaimo naminės duonos kepėja, kartu su Laimute Būdvytiene gandro pavakariams patiekė kugelio su ypatingu padažu, pabarstytu žiedais. Pavyko sužinoti, kad padažas iš varškės, grietinės bei susmulkintų česnako, agurkų ir krapų. Gardumėlis!
Bitėniškiai į gandro pavakarius atsinešė ir pyragų, kitokių skanumynų. Sako, kai gandrai parskrenda, ūkininkas jau turi duoti samdiniams ir pavakarius. Kai gandrai išskrenda, darbymetis jau baigtas, tų gandro pavakarių šeimyna nebegauna, Palaunagės nelieka.
Parko direkcijos lankytojų centre G. Skipitienė pristatė ir tauragiškio fotografo, muziejaus vadovo Romualdo Vaitkaus fotografijų parodą, kuri netrukus bus perkelta į Seimą. Dešimtį personalinių parodų surengęs fotografas nuotraukose pateikia tikrą Lietuvą: suniokotą Plaškių bažnyčią ir šio kaimo žmones, vaikų skurdą ir kaimiečių apsileidimą, kartų „pamokas“ vaikams, tikrąją Tilžę, yra nuotraukų iš Rusnės.

Stasė SKUTULIENĖ

Bitėniškės šeimininkės kugelio padažą papuošė gėlių žiedeliais.

Bitėniškės šeimininkės kugelio padažą papuošė gėlių žiedeliais.

Hits: 117

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Geriausia dovana mokyklai – knygos

Šilutės rajone mokyklas baigusieji, pasirinkusieji savo gyvenimo ir jau nemažai juo nuėjusieji, pasiekusieji ne tik mintyse saugo šviesų savosios mokyklos paveikslą. Jie ir jų sutuoktiniai kartais į savo mokyklą sugrįžta su dovanomis. Štai į Vainuto gimnazijos istoriją su dėkingumu įrašyti Nijolė ir Valdas Petrauskai. Nijolė 1961 m. baigė tuometinę Vainuto vidurinę mokyklą, ji dirba redaktore. Jos vyras Valdas – vertėjas, verčia knygas iš anglų, prancūzų, italų, lenkų, ispanų, švedų, portugalų kalbų. V. Petrausko vertimo žanrai: proza, drama, poezija. Vertėjas gimė

Naujausiuose pašto ženkluose – nykstantys pilkasis ruonis ir lūšis

Lietuvos paštas penktadienį Išleidžia Lauros Aleknavičiūtės kurtų pašto ženklų seriją „Europa. Nykstanti nacionalinė laukinė gamta“. Serija sudaryta iš dviejų pašto ženklų. Abiejų ženklų nominalas – po 0,75 Eur, tiražas – po 22 000 vnt. Kartu su pašto ženklais bus išleistas ir pirmos dienos vokas. Antspaudavimas pirmos dienos datos spaudu vyksta Vilniaus pašte, adresu Totorių g. 8. Viename iš pašto ženklų pavaizduotas pilkasis arba kitaip dar žinomas kaip ilgasnukis ruonis. Lotyniškasis ilgasnukio ruonio pavadinimas kildinamas iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „maža

Šilutės pirmajai gimnazijai sukako 103 metai

Ypatingas balandis Šilutės pirmajai gimnazijai: balandžio 16 d. vadinama šios mokyklos gimtadieniu. Tokia žinia gimnazijos interneto svetainėje pasidalino istorijos mokytoja Laima Toliušienė. 1918 m. balandžio 16 d. Princo Joachimo gatvėje (dabar – Lietuvininkų g. 20) savo veiklą pradėjo Šilokarčemos realinė gimnazija – licėjus. Mokytoja Laima Toliušienė rašo: „Turtingą istoriją turime: susikūrę Vokietijos imperijos laikais, suklestėjome Lietuvos Respublikos laikotarpiu, išgyvenome nacių, sovietų diktatūras, gimnazijos statusą susigrąžinome nepriklausomoje Lietuvoje. Šiandien mokomės gražiame gimnazijos pastate, pastatytame tarpukario Lietuvos Respublikos laikais (1930 m.).“ Jeigu

Mažosios Lietuvos atstovai kreipėsi į Prezidentą dėl krašto heraldikos kūrimo

2021 m. balandžio 16 d. Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos taryba oficialiu raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, prašydama padėti išspręsti nevaisingą diskusiją su Lietuvos heraldikos komisija (LHK), kuri atsisako įteisinti Mažosios Lietuvos vietos žmonių pasirinktą regiono herbo simbolį. Kurti etnografinio Mažosios Lietuvos regiono heraldiką imtasi 2014 metais. Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos taryba sukvietė regiono savivaldybių (Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono, Neringos, Jurbarko, Tauragės rajono, Pagėgių ir Šilutės) kultūrininkus, visuomenininkus, senuosius krašto gyventojus, išeiviją išreikšti nuomonę, koks simbolis geriausiai atspindėtų

Taip pat skaitykite