Estakados statytojams karštis netrukdo

Kelyje į Rusnę triūsia estakados statybininkai, važiuojantiems į Rusnę skirta laikina plokštėmis išgrįsta eismo juosta.

Nepaisydami alinančių karščių, kelio iš Šilutės į Rusnę per potvynius apsemiamoje atkarpoje dirba statybininkai. Geranoriški, mandagūs, neveja šalin ir karščiais nesiskundžia: turi vandens, naudojasi poilsio pertraukomis, medžiai pridengia nuo tiesioginių saulės spindulių, bet puola įvairūs kraujasiurbiai. Estakados statybvietėje – daug naujo. Ją stato AB „Kauno tiltai“.

Per potvynius vandens apsemiama kelio į Rusnę atkarpa dabar skirta tik statybininkų technikai, statybinėms medžiagoms ir darbui. Keliolika kelio pločio stačiakampių duobių kai kur primena, kad čia montuos estakados atramas. Po lietaus poroj duobių jau ir vandens atsiradę.

Tačiau šalia šio pagrindinio kelio plokštėmis išklotas laikinasis kelias, kuriuo galima važiuoti į Rusnę ir atgalios.

Iš anksto pastatyti eismą keliu į Rusnę bei iš jos uždraudę ženklai perbraukti juodomis linijomis – draudimas kol kas negalioja, važiuoti aplinkkeliu nėra reikalo. Nuo Šilutės ir nuo Rusnės laikinuoju keliu eismas yra vienpusis, jį regulioja laikinieji šviesoforai. Tad automobilių eilutėje būna nuo kelių iki keliolikos laukiančiųjų. Važiuojančiųjų automobiliais čia gausu kaip visada. Supiltos krūvos žemių, išardyto asfalto likučių, akmenų, metalinių gaminių, vamzdžių… Burzgia statybų technika. Triūsia darbininkai, kopėčiomis nusileidę į gilią duobę. Per karštymetį sunku? Vyrai nesiskundžia, sako, pakankamai turi ir vandens, ir poilsio pertraukų. Tik šalia potvynio užliejamų pievų – gausybė įvairių skraidančių kraujasiurbių, kurie pilkais puola ir kandžioja.

Betonuojami tilto atramų pamatai.

Sodins lelijų
Seniūnę D. Drobnienę telefonu pakalbinome ketvirtadienį, kai ji buvo Pagryniuose iš Rasos ir Jono Mikučių parsivežti rusniškių neturimos spalvos vandens lelijų. Sakė, jog Rusnėje valo tvenkinėlį, nori jame pasodinti lelijų, kokių miestelyje nėra.
Savaitgalį Rusnę sukrėtė nelaimė: nuskendo paauglys. Rusniškiai skaudžiai išgyvena šią netektį.

„Buvau ten nuvykusi, kai atsitiko nelaimė. Baisu… Nesitikėjau, kad nuskendusįjį narai greitai suras. Ten ir srovė didelė, ir duobių yra… Toje vietoje rusniškiai nesimaudo. Gal vaikai nežinojo? O mes dar kaip tik buvome pasidžiaugę, kad šiemet vanduo savo duoklės nepasiėmė, kad be nelaimių gyvename. Ir štai…“ – apie savaitgalio išgyvenimus pasakojo seniūnė.

Kalbai pakrypus apie estakados statybą, D. Drobnienė sakė: „Ten viskas gerai. Kas sakė, kad dirba mažai žmonių? Jų ten 40-45 yra, tik daugelis „po žeme“… Išvirėme gal 30 litrų troškinio. Kai susirinko vaišintis… Anksčiau buvome juos pasikvietę į miestelį, nes dirba žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių, savo barus turi net trys statybų organizacijos, yra keli ukrainiečiai. Jiems mūsų kraštas – menkai pažįstamas. Dabar, kai nėra potvynio, kelias normaliai atrodo, šalikelės, pievos žaliuoja. Užtat sunku įsivaizduoti, kas čia būna potvynių metu“, – pasakojo seniūnė, kaip rusniškiai draugauja su estakados statytojais.
Pasikvietę į kultūros centrą, parodė svečiams filmuotų potvynio vaizdų, papasakojo, kaip salos žmonės gyvena vandens atskirti nuo Šilutės.

„Jie jau žino, ką ir kodėl stato, kaip estakada mums svarbi. Kad suprastų, kodėl šia statyba labai džiaugiamės, ateityje dar kokią malonią staigmeną jiems pateiksime. Statybininkams gal net keista, kai pravažiuodami žmonės pamojuoja, neslėpdami džiaugsmo. Mes išties labai džiaugiamės, kad estakadą jau stato,“ – sakė seniūnė D. Drobnienė

Rusniškės pasakojimas
Po tiltu per Atmatos upę tik kartkartėmis koks laivas praplaukia. Nuo Šilutės pusės paplūdimyje tesimato keli poilsiautojai. Brenda į vandenį suaugusieji, branda ir vaikai.
Sutikta garbaus amžiaus rusniškė sakė, kad jai seneliai, tėvai pasakoję, jog upės visur gražios, bet ir pavojingos. Ir rusniškiai mena daug nelaimių: negrįžo ir žvejų iš marių, juk ir Baltijos jūroje žmonių nuskęsta. „Man senelė nuolat sakė, kad upės vanduo pasiglemš ir nuneš. Tai ne koks ežeras, ten nėra srovės. Esu įspėta ir ne kartą pamokyta: nešok į vandenį, bet lėtai įbrisk, o nardyti iš viso pavojinga. Pasigaus srovė. Atsimenu, tuomet tėvų bendraamžis po darbų įkaitęs puolė į vandenį – taip ir nebeiškilo. Sakė: širdis sustojo. Bet kas tie pamokymai, kai net iš nelaimių nepasimokome…“ – kalbėjo moteris, nepanorusi nė savo vardo pasakyti. Moteris sakė pasimeldžianti už nuskendusį paauglį, prašanti Dievo suteikti stiprybės jo artimiesiems: „Baisi nalaimė, žodžių trūksta tam skausmui išreikšti…“

Anot rusniškės, kiek buvo kalbėta, kad tiltuko reikia kelyje į Rusnę, nes potvynių būsią ir būsią. „Ir ką, kelis dešimtmečius žmones kankino, kiek pinigų išmetė kaip į vandenį, o vis dėlto tą tiltuką (estakadą – aut. pastaba) stato. Kodėl anksčiau to nepadarė? Ką laimėjo atidėliodami? Gi dabar vėl kalba ir kalba, kad upių vagos seklios, užneštos, reikia valyti, taip pat ir žiotis į marias. Šviesios atminties mano mama pasakytų: vanduo kelio neturi, jam kelio reikia. Ir nieko nedaro. Vėl. Eina potvynio vanduo per pievas, nes neturi kur ištekėti. Kokia žuvelė beištvers? Nebeliko jų. Visi išmokyti kalbėti, o ne daryti.
Nesistebėkite, kad gamtoje dedasi nenuspėjami reiškiniai. Prisimenate, kaip visą rudenį lijo ir derlių laukuose supūdė, o kokie karščiai dabar alina… Mano nuojauta sako, kad tai niokotos, siaubtos gamtos grąža žmogui. Kaip tu su manim, taip aš su tavim…“ – lyg ir aiškėjo, kodėl ši rami ir kiek mįslinga moteris nepanoro sakyti savo pavardės.

„Žiūriu, kokį gražų uostelį Rusnėje pastatė, o jame – nė laivelio: seklu, neįplaukia. Tik paukščiai ten dergia… Greitai viskas sugrius, supus. Koks šeimininkas taip daro? Kvailys taip nedarytų. Taip daro kvailių kvailiai… Gerai, kad nežinau, kiek pinigų kainavo tą uostelį pastatyti. Sapnuotųsi… – sakė moteris ir pasidžiaugė Rusnės seniūne Dalia Drobniene. – Žiūrėkite, kiek rožių žydi, kiek visokių gėlynų, šiukšlelės nepamatysite, žolė visur nupjauta. Ir valdžioj ne visi atgrubnagiai…“ – tarė ir atsisveikino.

Stasė SKUTULIENĖ, autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Klasmann-Deilmann Šilutė siūlo darbą

www.klasmann-deilmann.com Koncernas KLASMANN-DEILMANN, vienas iš substratų pramonės lyderių, valdantis Lietuvoje keturias įmones  –  Klasmann-Deilmann Šilutė, Klasmann-Deilmann Ežerėlis, Klasmann-Deilmann Laukėsa, Klasmann-Deilmann BioEnergy. Mūsų klientai  –  daugiau, kaip 70 pasaulio šalių pramoniniai daržovių ir augalų augintojai, kuriems mes įsipareigojame tiekti tik aukščiausios kokybės durpių substratus. Kad užtikrintumėm šį pažadą, mes modernizuojame gamybos linijas, atnaujiname techniką bei investuojame į žmones. Šiuo metu sezoniniams darbams kviečiame:    TRAKTORININKUS (-ES); EKSKAVATORININKUS (-ES); Pareigybių grupės bazinis atlyginimas nuo 800€ (neatskaičius mokesčių) ir priedai.   PAGALBINIUS LAUKO

Ką daryti su vakarykštės vakarienės likučiais?

Maisto švaistymas yra viena didžiausių šiuolaikinių vartotojų problemų, o norint jai užkirsti kelią, dažnai užtenka pradėti nuo savo virtuvės. Lietuviško prekybos ženklo „Maxima“ atstovai primena, kad eksperimentavimas su maisto likučiais gali ne tik prisidėti prie globalių problemų sprendimo, bet ir sutaupyti laiko bei išlaidų, planuojant asmeninį savaitės valgiaraštį. Maisto likučių naudojimas – neatrasti skoniai „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė pastebi, kad nuo pirmojo karantino pradžios tautiečiai kardinaliai pakeitė savo pirkimo įpročius. Dauguma pirkėjų, siekdami rečiau lankytis parduotuvėse,

D. Grybauskaitė: vakcinavimo procesas vyksta nevaldomai

Dvi kadencijas šaliai vadovavusi prezidentė Dalia Grybauskaitė sukritikavo valdančiuosius teigdama, kad komunikacija apie vakcinas iš valdžios pusės praktiškai neegzistuoja, o patį vakcinavimo procesą vadina chaotišku. „Komunikacija viešojoje erdvėje, bent jau nacionaliniu lygmeniu, iš valdžios pusės praktiškai neegzistuoja. (…) Supratimo, kad turi būti vaizdinė komunikacija, kad turi būti pastovi žodinė, aiškinamoji komunikacija – to tikrai nematau, ir tai tikrai labai gaila, nes tai atspindi ir patį vakcinavimo procesą, kuris yra gana chaotiškas“, – LRT Televizijos laidoje teigė prezidentė. Anot D. Grybauskaitės,

Ar tikrai Macikų karo belaisvių kapavietės skęsta vandenyje?

Atsakymą į šį klausimą šįryt pateikė Šilutės r. savivaldybės atstovai. Reaguodami į prieš kelias dienas viešumoje skelbiamą informaciją, kad pernai rugsėjį Macikuose perlaidojus 1100 ekshumuotų, neatpažintų, dukart išniekintų Antrojo pasaulinio karo belaisvių palaikų šiuo metu skendi vandenyje… Panašu, kad tai melagiena. Mat Savivaldybės atstovams apsilankius Macikų karo belaisvių kapavietėje situacija nepanaši į viešumoje pateikta informaciją. Kapavietės tvarkingos ir neapsemtos vandens.  Štai nuotraukos: Priminsime, kad pernai, rugsėjo 25 d., Macikų kaime buvo pagerbtas Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos, Sovietų Sąjungos

Taip pat skaitykite