Estakados statytojams karštis netrukdo

Kelyje į Rusnę triūsia estakados statybininkai, važiuojantiems į Rusnę skirta laikina plokštėmis išgrįsta eismo juosta.

Nepaisydami alinančių karščių, kelio iš Šilutės į Rusnę per potvynius apsemiamoje atkarpoje dirba statybininkai. Geranoriški, mandagūs, neveja šalin ir karščiais nesiskundžia: turi vandens, naudojasi poilsio pertraukomis, medžiai pridengia nuo tiesioginių saulės spindulių, bet puola įvairūs kraujasiurbiai. Estakados statybvietėje – daug naujo. Ją stato AB „Kauno tiltai“.

Per potvynius vandens apsemiama kelio į Rusnę atkarpa dabar skirta tik statybininkų technikai, statybinėms medžiagoms ir darbui. Keliolika kelio pločio stačiakampių duobių kai kur primena, kad čia montuos estakados atramas. Po lietaus poroj duobių jau ir vandens atsiradę.

Tačiau šalia šio pagrindinio kelio plokštėmis išklotas laikinasis kelias, kuriuo galima važiuoti į Rusnę ir atgalios.

Iš anksto pastatyti eismą keliu į Rusnę bei iš jos uždraudę ženklai perbraukti juodomis linijomis – draudimas kol kas negalioja, važiuoti aplinkkeliu nėra reikalo. Nuo Šilutės ir nuo Rusnės laikinuoju keliu eismas yra vienpusis, jį regulioja laikinieji šviesoforai. Tad automobilių eilutėje būna nuo kelių iki keliolikos laukiančiųjų. Važiuojančiųjų automobiliais čia gausu kaip visada. Supiltos krūvos žemių, išardyto asfalto likučių, akmenų, metalinių gaminių, vamzdžių… Burzgia statybų technika. Triūsia darbininkai, kopėčiomis nusileidę į gilią duobę. Per karštymetį sunku? Vyrai nesiskundžia, sako, pakankamai turi ir vandens, ir poilsio pertraukų. Tik šalia potvynio užliejamų pievų – gausybė įvairių skraidančių kraujasiurbių, kurie pilkais puola ir kandžioja.

Betonuojami tilto atramų pamatai.

Sodins lelijų
Seniūnę D. Drobnienę telefonu pakalbinome ketvirtadienį, kai ji buvo Pagryniuose iš Rasos ir Jono Mikučių parsivežti rusniškių neturimos spalvos vandens lelijų. Sakė, jog Rusnėje valo tvenkinėlį, nori jame pasodinti lelijų, kokių miestelyje nėra.
Savaitgalį Rusnę sukrėtė nelaimė: nuskendo paauglys. Rusniškiai skaudžiai išgyvena šią netektį.

„Buvau ten nuvykusi, kai atsitiko nelaimė. Baisu… Nesitikėjau, kad nuskendusįjį narai greitai suras. Ten ir srovė didelė, ir duobių yra… Toje vietoje rusniškiai nesimaudo. Gal vaikai nežinojo? O mes dar kaip tik buvome pasidžiaugę, kad šiemet vanduo savo duoklės nepasiėmė, kad be nelaimių gyvename. Ir štai…“ – apie savaitgalio išgyvenimus pasakojo seniūnė.

Kalbai pakrypus apie estakados statybą, D. Drobnienė sakė: „Ten viskas gerai. Kas sakė, kad dirba mažai žmonių? Jų ten 40-45 yra, tik daugelis „po žeme“… Išvirėme gal 30 litrų troškinio. Kai susirinko vaišintis… Anksčiau buvome juos pasikvietę į miestelį, nes dirba žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių, savo barus turi net trys statybų organizacijos, yra keli ukrainiečiai. Jiems mūsų kraštas – menkai pažįstamas. Dabar, kai nėra potvynio, kelias normaliai atrodo, šalikelės, pievos žaliuoja. Užtat sunku įsivaizduoti, kas čia būna potvynių metu“, – pasakojo seniūnė, kaip rusniškiai draugauja su estakados statytojais.
Pasikvietę į kultūros centrą, parodė svečiams filmuotų potvynio vaizdų, papasakojo, kaip salos žmonės gyvena vandens atskirti nuo Šilutės.

„Jie jau žino, ką ir kodėl stato, kaip estakada mums svarbi. Kad suprastų, kodėl šia statyba labai džiaugiamės, ateityje dar kokią malonią staigmeną jiems pateiksime. Statybininkams gal net keista, kai pravažiuodami žmonės pamojuoja, neslėpdami džiaugsmo. Mes išties labai džiaugiamės, kad estakadą jau stato,“ – sakė seniūnė D. Drobnienė

Rusniškės pasakojimas
Po tiltu per Atmatos upę tik kartkartėmis koks laivas praplaukia. Nuo Šilutės pusės paplūdimyje tesimato keli poilsiautojai. Brenda į vandenį suaugusieji, branda ir vaikai.
Sutikta garbaus amžiaus rusniškė sakė, kad jai seneliai, tėvai pasakoję, jog upės visur gražios, bet ir pavojingos. Ir rusniškiai mena daug nelaimių: negrįžo ir žvejų iš marių, juk ir Baltijos jūroje žmonių nuskęsta. „Man senelė nuolat sakė, kad upės vanduo pasiglemš ir nuneš. Tai ne koks ežeras, ten nėra srovės. Esu įspėta ir ne kartą pamokyta: nešok į vandenį, bet lėtai įbrisk, o nardyti iš viso pavojinga. Pasigaus srovė. Atsimenu, tuomet tėvų bendraamžis po darbų įkaitęs puolė į vandenį – taip ir nebeiškilo. Sakė: širdis sustojo. Bet kas tie pamokymai, kai net iš nelaimių nepasimokome…“ – kalbėjo moteris, nepanorusi nė savo vardo pasakyti. Moteris sakė pasimeldžianti už nuskendusį paauglį, prašanti Dievo suteikti stiprybės jo artimiesiems: „Baisi nalaimė, žodžių trūksta tam skausmui išreikšti…“

Anot rusniškės, kiek buvo kalbėta, kad tiltuko reikia kelyje į Rusnę, nes potvynių būsią ir būsią. „Ir ką, kelis dešimtmečius žmones kankino, kiek pinigų išmetė kaip į vandenį, o vis dėlto tą tiltuką (estakadą – aut. pastaba) stato. Kodėl anksčiau to nepadarė? Ką laimėjo atidėliodami? Gi dabar vėl kalba ir kalba, kad upių vagos seklios, užneštos, reikia valyti, taip pat ir žiotis į marias. Šviesios atminties mano mama pasakytų: vanduo kelio neturi, jam kelio reikia. Ir nieko nedaro. Vėl. Eina potvynio vanduo per pievas, nes neturi kur ištekėti. Kokia žuvelė beištvers? Nebeliko jų. Visi išmokyti kalbėti, o ne daryti.
Nesistebėkite, kad gamtoje dedasi nenuspėjami reiškiniai. Prisimenate, kaip visą rudenį lijo ir derlių laukuose supūdė, o kokie karščiai dabar alina… Mano nuojauta sako, kad tai niokotos, siaubtos gamtos grąža žmogui. Kaip tu su manim, taip aš su tavim…“ – lyg ir aiškėjo, kodėl ši rami ir kiek mįslinga moteris nepanoro sakyti savo pavardės.

„Žiūriu, kokį gražų uostelį Rusnėje pastatė, o jame – nė laivelio: seklu, neįplaukia. Tik paukščiai ten dergia… Greitai viskas sugrius, supus. Koks šeimininkas taip daro? Kvailys taip nedarytų. Taip daro kvailių kvailiai… Gerai, kad nežinau, kiek pinigų kainavo tą uostelį pastatyti. Sapnuotųsi… – sakė moteris ir pasidžiaugė Rusnės seniūne Dalia Drobniene. – Žiūrėkite, kiek rožių žydi, kiek visokių gėlynų, šiukšlelės nepamatysite, žolė visur nupjauta. Ir valdžioj ne visi atgrubnagiai…“ – tarė ir atsisveikino.

Stasė SKUTULIENĖ, autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Pasivaikščiojimas Ievos Simonaitytės keliais

Praėjusią savaitę Šilutės Trečiojo amžiaus universiteto literatų būrelio nariai vyko į rašytojos Ievos Simonaitytės gimtinę (Klaipėdos r.), pabuvojo Vanagų bažnyčioje, aplankė tenykštes kapines, pasivaikščiojo po Priekulę, o grįždami dar užsuko prie ilgiausio Lietuvoje Lankupiuose kabančio tilto per Miniją. Literatūra – nuo pradžių Literatų būrelio nariai domisi literatūra, literatūros žanrais, patys rašo. Susirinkę į užsiėmimus, pirmiausiai mini ir susipažįsta su mūsų kraštuose gyvenusiais ir kūrusiais rašytojais. Viena iš tokių – rašytoja Šarlotė Kaizer (1890-1966), gimusi ir augusi Rusnėje, vėliau gyvenusi ir

Tarp geriausių 2018 metų startuolių – šilutiškiai

Šiemet jau šeštą kartą vyko verslo portalo „BZN start“ organizuojami geriausių startuolių rinkimai „Startup Awards’18“, kuriuose varžėsi 107 startuoliai. Tradiciškai komisijos nariai, „BZN start“ skaitytojai ir pati startuolių bendruomenė rinko aštuonių kategorijų pažangiausius startuolius. Startuolių bendruomenė galėjo balsuoti už geriausius startuolius – tai sudarė 50 proc. galutinių rezultatų. Kitą dalį lėmė komisijos balai. Komisiją sudarė daug pasiekę startuolių įkūrėjai ir verslininkai. Taigi, Metų finansuoto startuolio vardą pelnė išmaniąją vertimo sistemą plėtojantis startuolis „Interactio“ ir jo įkūrėjai Simona Andrijauskaitė iš Šilutės

Pūtikų varžybos Šilutės scenoje

Gruodžio pradžioje Šilutės kultūros ir pramogų centre vyko neįprastos varžybos – scenoje varžėsi du pučiamųjų orkestrai – Šilutės „Pamario brass“ ir Biržų kultūros centro „Blėkvaris“. Idėją pasivaržyti tarpusavyje orkestrams pasiūlė broliai Jurgis ir Pranas Dapšauskai. Jurgis vadovauja Vilniaus orkestrui „JD brass“, o Pranas – Biržų orkestrui „Blėkvaris“. Brolių vadovaujamų varžybų jau buvo surengtos dvejos. Į trečiąsias pasiūlė įsijungti šilutiškio Gražvydo Railos vadovaujamam „Pamario brass“ orkestrui. Šeštadienį vyko lyg ir pirmais etapas, nes balandį „Pamario brass“ vyks į Biržus. Varžybos Šilutės

Streikuojantys mokytojai sulaukė palaikymo iš Šilutės

Vilniuje nuskambėjo „Paskutinis skambutis” – masinė solidarumo su streikuojančiais mokytojais akcija, kurioje dalyvavo ir keliasdešimt Šilutės r. pedagogų. Priminsime, kad nuo penktadienio streikuoja Šilutės pirmosios gimnazijos mokytojai, pirmadienį prisijungė Vydūno gimnazijos pedagogai, o nuo šiandien – ir Žemaičių Naumiesčio gimnazijos. Protesto akcijoje dalyvavo visų minėtųjų mokyklų atstovai, kolegoms pritaria ir nestreikuojantys Šilutės M. Jankaus pagrindinės mokyklos pedagogai. „Mes buvome vieningi, laimingi, susikibę už rankų traukėme Vyriausybės link giedodami Lietuvos himną. Mums plojo aplinkiniai: žmonės išeidami iš parduotuvių, šeimos su vaikais,