„Dėdės ir dėdienės“ Šilutės scenoje
Trečiadienio vakarą kaip niekada daug žiūrovų traukė į Šilutės kultūros ir pramogų centrą. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pristatė Juozo Tumo-Vaižganto vienos dalies spektaklį „Dėdės ir dėdienės“ (inscenizacijos autorė ir režisierė Gabrielė Tuminaitė, kompozitorius Giedrius Puskunigis).
Šis spektaklis Šilutėje buvo labai laukiamas dar ir todėl, kad jame vaidino iš Rusnės kilęs aktorius Mindaugas Capas. Kartu buvo atvykusi Vaižganto kūrybos tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Ilona Čiužauskaitė, kilusi iš Žemaičių Naumiesčio. Ji 1999 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Vaižganto publicistikos raiška“, parengė 1994 m. pradėtų leisti Vaižganto raštų kai kuriuos tomus.
Visi žiūrovai, kurie Severiutės ir Mykoliuko istoriją nešiojasi širdyje nuo mokyklos laikų, ir tie, kuriems nieko nesako Gabrielės Tuminaitės pavardė (kažin, ar tokių buvo), liko sužavėti ir režisūra, ir aktorių vaidyba, ir inscenizacija.
Po spektaklio laukė susitikimas su režisiere Gabriele Tuminaite, Ilona Čiužauskaite ir aktoriais. Susitikimą vedė teatro literatūrinės dalies vedėja Ingrida Ragelskienė. Atsakydama į vedėjos klausimą „Kodėl Vaižgantas?, jauna režisierė Gabrielė Tuminaitė papasakojo, kaip iš naujo atrado „Dėdes ir dėdienes“.
„Perskaičiau ir kūrinys jau nepaleido – po tokio įspūdžio panorau gilintis į Vaižgantą. Po neįdomių ištraukų, kurias skaitėme mokykloje, pasirodo, kūrinyje slypėjo jautri, trapi meilės istorija. Kartu su aktoriais skaitėme, tarėmės, kūrėme mizanscenas, vaidinome. Iš karto buvo aišku, kad statysime šį spektaklį. Patarimais ir žiniomis apie Vaižgantą padėjo Ilona Čiužauskaitė“, – atviravo režisierė.
Ilona Čiužauskaitė papasakojo, kaip jos gyvenime atsirado Vaižgantas, kodėl norėjosi tyrinėti jo gyvenimą, gilintis į kūrybą, pamokslus, laiškus, jo asmenybę ir jo reikšmę tuometiniame literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime, išsiaiškinti Vaižganto vitališkumo fenomeną. Jos manymu, tai atskleidžia du aspektai: tai, kad Vaižgantas gebėjo tapatintis ne su viena veikla, norėjo būti kartu su žmonėmis, kur visi juda, kruta, ir jo kūryba, kurioje atsispindėjo gyva, emocinga prigimtis. Susitikimo dalyvius sužavėjo, kiek daug literatūros profesionalė gali papasakoti apie Vaižganto asmenybę.
Į klausimą, kodėl spektaklio fone skamba prancūzų kalba, režisierė atsakė: ,,Norėjosi, kad veikėjų gyvenimas vyktų tarsi arčiau mūsų laikų. Daugiau mes nieko nekeitėme. Liko smuikelis, gėlytės, vartai, pakylėlė–kalnelis (tai įprasmino suolelis). Porėmis ir fonas – taip mes sugalvojome. Poetinis tekstas montavo gražų paveikslą, veikėjų charakterius“.
Agnė Šataitė, spektaklyje vaidinusi Severiutę, sakė, kad jai buvo labai smagu ir lengva kurti šį charakterį – toks atviras paveikslas. Ją sužavėjo tai, jog Vaižgantas, būdamas kunigu, sugebėjo taip subtiliai ir erotiškai aprašyti Severiutės ir Mykoliuko meilę.
Vainius Sodeika, kūręs Mykoliuko vaidmenį, sakė, kad jam labai patinka šis vaidmuo, patinka vaidinti su Agne ir kad jie kiekviename spektaklyje vis ieško kažko naujo.
Svarbus personažas Geišė Rapolas, kurį vaidino Mindaugas Capas, gerai žiūrovams pažįstamas ir iš vaidmenų televizijos serialuose, pasidžiaugė, matydamas tiek daug žiūrovų salėje, padėkojo už padovanotą žuvį ir pasakė, kad visada malonu atvykti į gimtąjį kraštą. Spektaklyje taip pat vaidino Arvydas Dapšys – Mykolas, Miglė Rimaitytė – Magdė, Indrė Patkauskaitė – Dovydienė ir Daumantas Ciunis – Dovydžiukas.
Birutė Morkevičienė