Jos giminėje kortomis būrė daugelis. Šviesios atminties močiutė, senelis, motina, kuri vieną kartą dėl silpnumo užbaigti būrimą pakvietė dukrą… Taip ir prisilietė prie kortų kaladės. Būrėja vadinama ir 87 metų teta Genutė Palangoje, 86-erių kita teta Teresė. Gal anūkas pratęs šią giminės tradiciją?

Sodyboje su dideliu namu prieš pusmetį ji pasiliko viena. Vyras iškeliavo Anapus. Ūkyje padeda priglaustas žmogus. Čia prabėgo 30 jos gyvenimo metų, nors yra gimusi kitoje Šilutės rajono seniūnijoje. 36 metų sūnus jau 12 metų dirba Norvegijoje, dabar su žmona turi apsispręsti, ar grįžti į Lietuvą. Jeigu negrįš ir ten pradės mokytis jų vaikas, vadinasi, pasiliks visam laikui. Dukra gyvena Lietuvoje.
Buvau įspėta, kad būrėja nesutiks kalbėtis su žurnaliste, esanti uždara. Tačiau telefonu atsiliepusi moteris sutiko priimti, tik paprašė neminėti straipsnyje jos pavardės ir kur gyvena.
Ragana jos nepavadinsi. Per beveik valandą trukusį pokalbį ji daug šypsojosi, kartą net pravirko. „Padariau gyvenime didelę klaidą… Iš visų jėgų stengiuosi atsitiesti. Jeigu žmogus pripažįsta suklydęs, galima atleisti, Dievas irgi atleis. Jeigu kartosi klaidas, tai tavo klaida nepataisoma“, – kalbėjo moteris.
Atvyko pas ją bemaž 80 metų Klemensas, besiskiriantis su žmona Stase. Verčia ji kortas ir sako: „Imi į žmonas moterį, o po to pradedi iš jos reikalauti… Negalima žmogaus keisti. Jeigu nori keisti, keistis reikia pačiam“. Išgirdusi, kad vyras vis dar nori gyventi su žmona, pakvietė atvykti abu. Ilgai kalbėjosi ir su Stase. Sutaikė. Netrukus pora atvažiavo padėkoti.
Kai atvyko moteris iš Šilutės, būrėja bemat pajuto jos norą pasitraukti iš gyvenimo. Paprašė atvykti po kelių dienų. Nesulaukė – ji nusižudė. „Man ir dabar tai guli ant sąžinės…“ – ji pravirko.
Vyras iš Šiaulių norėjo pasitraukti iš gyvenimo paliktas žmonos. Visus metus teko su juo dirbti.
– Tai koks tas jūsų darbas? – klausimu pradedu mūsų pokalbį.
– Išklausau, kalbuosi, savo gyvenimą papasakoju, palaikau. Dėl skyrybų sakau, – kad išeina žmogus, – paleisk. Išėjo, nes nebuvo skirtas. Duos Dievas kitą. Nereikia prisirišti prie sutuoktinio kaip prie nuosavo daikto. Tą vyrą iš Šiaulių žmona paliko, išėjo su kitu. Vyras ėmė gerti, norėjo pasikarti. Myli? Ne, čia ne meilė, čia blogas nuosavybės jausmas.
Turiu astrologijos kortas ir paprastas. Pasakoju praeitį, ateitį. Tačiau po vyro mirties, kaip įspėjo būrėjos, metus turiu nekelti kortų. Norintiems atvykti sakau, kad kol kas negaliu. Mat vyro siela, būdama šalia, gali būti patarėja ar kenkėja. Siela gali nenorėti, kad burčiau. Sielai turiu padėti, kad iš čia pakiltų: gerais atsiliepimais, malda, gerais darbais. Tai padės jai iškeliauti.
– Ar galite prisišaukti vyro sielą?
– Ne. To nedarau ir nebandysiu, nes bijau. Atvyko moteris iš Šilutės dėl vyro žūties. Tiek įsitraukiau, staiga paveikslas su trenksmu nukrito ant žemės. Kai tai papasakojau kitoms Lietuvos raganoms, su kuriomis bendrauju, susitinku, jos man pasakė, kad sielą prisišaukti sugebėjau, o sugrįžti jai ten, kur jos vieta, – ne, todėl patarė nelįsti kur nereikia. Mes įeiname į mirusiųjų pasaulį, kai pasišaukiame sielą.
– Sako, būrėjai piktąsias dvasias per atstumą išvaro iš namų…
– Netikiu tuo. Viena moteris pasakojo, kad už 400 eurų jai butą išvalė per atstumą. Yra ir nesąžiningų būrėjų. Kaip ir kituose darbuose. Kauniečiai pasakojo apie namus išbėrę 200 kilogramų druskos. Sakiau jiems: „Juk niekas nebeaugs…“
– Kodėl žmonės tiki?
– Turi bėdų, sunku, apima depresija, neviltis, tad ir griebiasi šiaudo. Pasitaiko, net sąskaitos bankuose lieka tuščios. Atvažiavo mergina iš Klaipėdos, sako, būrėja 12 tūkstančių išviliojo…
Kreipiasi įvairaus amžiaus žmonės. Ir jaunimas dėl meilės reikalų, dėl mokslų, dėl vykimo į užsienį – ar seksis, kokią valstybę rinktis. Kitą užtenka išjudinti, patarti, kad veiktų, pasitikėtų savimi, nestovėtų vietoj. Jaučiasi, kad žmogus tarsi pasiklydęs.
Pirmiausia žmogus pasakoja. Išklausau jį. Žiūriu kortas, kalbamės. Yra daug gerų žmonių. Oi daug gerų sutinku. Blogų? Labai mažai. Buvo toks Alvydas atvykęs, sako, mano žmona dingo. Žiūriu kortas, baisu: jis gi – žmogžudys. Klausiu, gal buvo kivirčas namuose. Jis man atrėžė, jog kalbu tarsi tardydama… Išsigandau. Sakau, jei atsiras, nors maža vilties, nes moteris perkelta į kitą vietą, gal pavasarį sužinosi. Daugiau to Alvydo nepriėmiau.
– Tai ko konkrečiai jis prašė?
– Pasakyti, suras ar nesuras jo dingusią žmoną. Netrukus laikraštyje pamačiau tos dingusios moters nuotrauką – graži tokia.
– Kodėl žudė, jeigu galėtų gyventi kas sau? Dėl turto?
– Turtas gali būti priežastis. Tačiau dar yra pavydas: kam tu būsi, gyvensi… Baisus pavydas. Yra tokių žmonių. Dabar atvyksta vyras, vis ketinantis užmušti jį palikusią žmoną, kuri išvažiavo į Vokietiją. Daug kalbamės. Kai kalbiesi, žmogus atsiveria, išsipasakoja.
– Sunku patikėti, kad atvirautų su kompiuteriais dienas leidžiantys jauni žmonės, ypač – vaikinai.
– Oi kaip tie vaikinai išsipasakoja! Viską. Aš susidariau nuomonę, kad vyrai yra daug silpnesni už moteris. Moterys – stipresnės, ryžtingesnės. Vyras, raumenų kalnas, negali apsispręsti, gyventi su žmona ar su meiluže. Klausia, ką daryti?
– Ar burate kortomis sūnui, dukrai?
– Vieną kartą iš sūnaus išgirdau, kad nieko nesakyčiau, nes taip ir atsitinka… Kai jis pradėjo dirbti, gavo motociklą. Nežinojau. Norėjau jį pamatyti, bet sūnus buvo jau išvažiavęs. Bloga nuojauta mane pakirto, pylė prakaitas. Jis pateko į avariją.
– Ar galite ką pasakyti apie Lietuvos ateitį?
– Aš tuo neužsiimu, tačiau kai buvo susirinkusios Lietuvos raganos, būrėjos, girdėjau, jog bus tik blogiau, labai sunkūs bus 2018 metai, turėtų valdžią perrinkti. Kokie mes – tokia ir mūsų valdžia. Išrinktieji tarsi mūsų veidrodis. Mums trūksta dvasingumo, yra daug nesąžiningumo. Svarbu būti geram, nuoširdžiam. Svarbu daryti gerus darbus. Gal kas iš to ir pasityčios, tačiau daugelis supras.
– Pažįstu kerštingą, godų, šykštų, pavydų garbėtrošką…
– Kerštingumą lemia ir prigimtis, ir planetų išsidėstymas. Tokį Dievas atsiuntė. Jam visa tai sugrįš. Dievas mus baudžia per vaikus, tai pati skaudžiausia bausmė. Darome blogai nė nepagalvoję, kad atpildas sugrįš per vaikus. Blogis yra ir apkalbos. Blogis ir godumas, pavydas. Gal už tėvų karmines blogybes vaikas atsidurs kalėjime. Žmogų saugo jo angelas sargas. Jeigu jis pasitraukia…
– Sako, jog Dievui ar angelui sargui reikia dėkoti, tačiau nieko neprašyti.
– Jūs labai teisingai pasakėte. Reikia tik dėkoti, o ne prašyti. Kiek mes nusipelnėme, tiek mums ir bus skirta. Gausi tai, ko nusipelnei. Svarbu su Dievu ar angelu sargu kalbėtis. Kad tik mes kalbėtumėmės. Malda padeda.
– Vėžys, žūtis avarijoje, per gaisrą ar nuskendimas. Tai – atpildas?
– Taip, tai iš praeities kartų karminės skolos. Gal tėvai, seneliai kažką padarė. Kaltę reikia išpirkti, kad sąžinė būtų švari, reikia melstis, eiti į bažnyčią. Patikėkite, tai, ką pasakoju dabar, įdomu ir jaunimui. Jie net klausia, ar nesiseka, nes angelas sargas paliko. Pasidomėjus, gal ką blogai darei, jie žino ir atsakymą.
– Jums už paslaugas atsilygina?
– Mielai priimu pyrago, saldainių. Apie būrėjas, raganas visko pripasakoja. Visko ir būna…

Kalbėjosi
Stasė SKUTULIENĖ