Birutė Tekorienė atsisveikino su Savivaldybės vadovais ir skyrių vedėjais.

Gruodžio 21 d. iš darbo išėjo Šilutės r. savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Birutė Tekorienė, šias pereigas ėjusi 10 metų, o iš viso šiame skyriuje išdirbusi beveik 33 metus. Spausdiname interviu su B. Tekoriene.

Birutė Tekorienė yra kilusi iš Šilalės, vidurinę mokyklą baigė Kintuose, mat su tėvais gyveno gretimame kaime. Studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. Nuo 1986 m. dirba Švietimo skyriuje. Su vyru Juozu užaugino dukrą Eglę ir sūnų Gintarą. Eglė su vyru Eriku gyvena JAV, augina tris vaikus: Nikolą, Nilą ir Norą, o Gintaras su žmona Aiste – Jungtinėje Karalystėje, augina Patriciją ir Dominyką. Aplankyti vaikus ir anūkus B. Tekorienė planuoja pirmiausiai.  Tačiau kalbą pradėjome kitokiu klausimu.

– Ar lengva štai taip imti ir išeiti?..
– Lengva, nes toks mano sprendimas. Labai norėčiau kad į vedėjus ateitų žmogus, su kuriuo būtų lengva dirbti visiems, taip pat ir švietimo įstaigų vadovams, mūsų rajono mokyklų direktoriams. Švietimo skyriaus vedėjas yra gija, jungianti visus juos su Savivaldybės tarybos nariais, rajono vadovais, skyriaus specialistais. Vedėjas savotiškai buria ir visą šių vadovų kolektyvą. Tenka ieškoti vadinamojo aukso vidurio. Turi laiku išgirsti, suprasti, patarti, padėti. Manau, kad tam aš jau buvau užaugusi. Yra daug dokumentų, kurie neleido nuklysti, šie dokumentai nuo klaidų saugo ir mokyklų vadovus. Tiesa, kartais tenka priimti mokyklos bendruomenei patogų sprendimą, gerą ir teisingą, visapusiškai įvertintą iki apsisprendimo. O juk ne visi ir visada apsidžiaugia pokyčiu, mokytojai kartais pasijunta nuskriausti. Visada stengiausi nenuskriausti mokytojo. Ir jaučiuosi užgyvenusi teisę patarti.
Tie dešimt metų skyriaus vedėja – tik dalis darbo, anksčiau ilgai buvau vedėjo pavaduotoja, mačiau, žinojau, supratau, kas vyksta, kuo alsuojama. Kai žinai, kas darosi, jauti, kodėl yra taip, o ne kitaip, kiek turi ištverti skyriaus vedėjas, eiti į šias pareigas jau nebūna sunku, jau neturi abejonių, ar pajėgsi. Užimdama skyriaus vedėjos pareigas žinojau, kad galima tartis su Savivaldybės administracijos vadovais, rajono vadovais, kad nepriimsiu kitiems pakenksiančių sprendimų. Visada eidavau pasitarti. Svarbu, kad turi galimybę pasitarti.
– Menkos savivaldos galios: juk nei mokyklos atidarysi, nei uždarysi be ministerijos pritarimo, ji skiria finansavimą mokytojų atlyginimams, tik ūkinės išlaidos tenka Savivaldybei. Tik kai ten, Vilniuje, jiems patogu, sako, gi savivalda gali… O ką ji gali?
– Priėjome prie sunkiausio klausimo – prie mokyklų tinklo. Jį tvarkyti yra sunkiausia. Priklausai nuo mokyklos, nuo kaimo bendruomenės, nuo vietos ir net Lietuvos politikų… Mes skyriuje matome ir suprantame, kad reikia tinklą tvarkyti ten, ten… Bet politikai nepritars, nes ten jų kaimynai, rinkėjai…
– Gerai prisimenu, kai Šilutės rajone buvo 12 tūkstančių mokinių, dabar vos 4 tūkstančius beturime. O mokyklų – tiek pat!
– Prisiminkime, kas vyko pertvarkant mokyklų tinklą rajone. Išsaugoti visas mokyklas norėjo jų vadovai ir mokytojai, mokinių tėvai, kaimų gyventojai, rajono politikai, Seimo nariai. Ir ministerija kai kam iš jų pritarė! Mes su savo siūlymais likome „ant ledo“. Štai ir pastaruoju metu, kai streikavo pedagogai, vėl pasigirdo užuominų, kad savivalda turi peržiūrėti mokyklų tinklą. Ir mūsų rajone Savivaldybės tarybos nariai nuoseklumu nepasižymi. Ypač – pedagogai. Ar tokia trumpa atmintis, kad kalbama vienaip, o netrukus – priešingai?
– O štai mokytojai kelias savaites „gyveno“ ministerijoje, nemokė vaikų ir jie, ir juos palaikantieji. Dar žiemos, pavasario atostogos ir jau egzaminai…
– Man baisu… Tu pasirinkai mokytojo kelią. Tau patikėtas vaikas, jo ateitis. Nereikėjo įvesti etatinio darbo apmokėjimo. Mokytojo darbo krūvis priklauso nuo kontaktinių valandų. Kaip galima tai įmontuoti į etatą? Niekaip. Reikėjo didinti koeficientus. Kam čia reikėjo tų trijų kišenių? Pirmoji – pamokos, antroji – pasiruošimas pamokoms, darbų taisymas, vadovavimas klasei, trečioji – darbas bendruomenėje – tai šventės, renginiai, projektai. Ir procentais tos kišenės sujauktos. Palikta daug teisės skirstyti direktoriams. Ir tai sukėlė nepasitenkinimą, nes mokyklose radosi nevienodumo. Tai žinodami mokytojai pyksta. Pertvarkai ruoštasi juk ilgai – buvo bandomosios savivaldybės. Tik kaip ten sekėsi, nežinome, nėra duomenų. Juk būna darbo grupės, jose yra ir praktikų. Kodėl taip nuklystama? Niekas nepavydėtų mokytojui to 1000 eurų atlyginimo. Sunkus jo darbas. Tačiau negali gauti vienodo atlyginimo mokytojas kaime, kur klasėje 11 mokinių, ir Šilutės mieste, kur mokinių klasėje 30. Nėra kitos išeities – teks tvarkyti mokyklų tinklą.
– Išėjus iš darbo atsiveria marios laisvo laiko…
– Kol kas mėnesiui su vyru vyksime į JAV pas dukrą. Nemačiau mažosios anūkės. Noriu priglausti. Kaip močiutė esu to netekusi. Savo vaikams esi nedavęs tiek, kiek galėtumei ir norėtumei duoti anūkui. Meilė jam kitokia. Noriu skirti laiko sau. Skaitysiu knygas, jas labai mėgstu. Tik vis laiko tam trūko. Turėjau svajonę kurti rūbus, siūti – visada to labai norėjau. Mėgstu gaminti, per visas šventes vaišes paruošiu pati. Ir gaminu skaniai. O gal eisiu į politiką? Tik ten nenorėčiau būti minima, kad neturiu savo nuomonės ar ją keičiu. Lieku Šilutėje, susitiksime įvairiuose renginiuose, šventėse. Dar turiu pasirūpinti ir savo sveikata.
Atsisvekinau su mokyklų direktoriais. Gaila skirtis. Nė vienas man nieko blogo nepadarė. Mes visada gražiai sutardavome, neteko susipykti. Man ilgai rūpės ir mokyklos, ir skyriaus reikalai, ir kaip gyvena direktoriai, net kokie Savivaldybės sprendimai. Viską seksiu.
Kalbėjosi
Stasė SKUTULIENĖ