Tokiais žodžiais lapkričio 22 d. prasidėjo Šilutės trečiojo amžiaus universiteto renginys, kuriame dalyvavo psichologė Rūta Gagienė, architektė, fotografė, dailininkė ir muzikantė Tatjana Petravičienė. Savo pirmosios poezijos knygos eilėmis pasidalijo Irena Šeputienė, padedama TAU literatų būrelio narių. Suaugusiųjų mokymo centro direktoriaus pavaduotoja Daiva Būdvytienė papasakojo apie suaugusiųjų mokymosi savaitės „Mokymosi pasaulis laukia. Keliaukime“ renginius. Veikė I. Šeputienės knygų ir T. Petravičienės pieštų fraktalų parodėlės.

Renginio vedėja Aldona Sapronaitienė, priminusi Vydūno žodžius „Tik kuriantis žmogus yra gražus“, pirmiausia pakvietė kalbėti psichologę Rūtą Gagienę. „Žmogui yra labai svarbu pažinti ir realizuoti save. Tai gali būti dainavimas, fraktalų piešimas, mezgimas. Vyresnio amžiaus žmonės turi daug galių. Jų turtas – sukaupta išmintis, patirtis, žinios. Dvasinis tobulėjimas atsiranda dalijantis – duodame ir patys turtėjame. Psichologai yra nustatę, kad labai svarbi žmogaus savivertė, kuri atsiranda iš darnos su savimi. Labai svarbi integracija – svarbu rasti savo vietą. Kūryba prie to prisideda. Kuriantis žmogus jaučiasi pakylėtas, vertingas“, – kalbėjo R. Gagienė.

Nauja aistra – fraktalai
Nors Tatjana Petravičienė jau ne pirmą kartą rengia savo pieštų fraktalų parodas, tačiau buvo žmonių, kuriems ši piešimo technika nebuvo girdėta. T. Petravičienė papasakojo, kad Irena Šeputienė paprašė sukurti melodiją dviem jos eilėraščiams iš pirmosios poezijos knygos ir padainuoti pristatyme. „Visi mes galime piešti dėl savęs, dažnas ir groti, tačiau parodyti savo kūrybą kitiems nėra taip lengva. O kai užvaldo jausmas, kad tu turi ir gali nugalėti save, nebegali sustoti, norisi dalintis“, – kalbėjo Tatjana.
Prieš keletą metų pamėgusi fotografuoti, žiūrėdama į ekrane besikeičiančias fotografijas Tatjana sakė: „Žiūrint pro fotoaparato akutę atsiveria pasaulis. Pamačius tokį grožį, neįmanoma pro jį praeiti neužfiksavus. Ir vėliau, žiūrėdama į tą vaizdą, tą dievišką grožį, išgyvenu tuos pačius jausmus“.

Fraktalo piešinį sudaro spontaniškai nupieštos linijos ir įvairių dydžių bei formų ploteliai, kurie nuspalvinami spalvotais pieštukais. Ši tapybos rūšis kilo iš Rusijos, autoriai T. Z. Polujachtova ir A. E. Komovas pavadino jį žmogaus būsenos analitinės diagnostikos, prognozės ir korekcijos fraktaliniu metodu. Terminas „fraktalas“ kilęs iš lotyniško žodžio fractus, tai reiškia „sudarytas iš dalių“.

Už susidomėjimą fraktalų piešimu autorė dėkinga savo draugei. „Padavė man baltą lapą, pieštuką ir sako: „Piešk, tu gali“. Piešiu užsimerkusi, protas nedirba, tik pasąmonė. Ranka pati piešia. Viskas išryškėja, kai pradedi spalvinti. Šiandien jau nebegaliu sustoti. Vienas po kito atsiranda nauji paveikslai“,– pasakojo T. Petravičienė. Ji yra baigusi muzikos mokyklą, jos tėvelis buvo kompozitorius ir labai norėjo, kad ir dukra rinktųsi muzikės kelią. Bet gal per daug buvo verčiama groti? Dabar grojanti savo malonumui.

Kokia lietaus spalva?
Vėliau vyko Irenos Šeputienės poezijos knygos „Lietaus spalva“ sutiktuvės. Skambant elektrinių vargonų muzikai, atliekamai T. Petravičienės, keletas TAU literatų būrelio narių perskaitė pasirinktus eilėraščius ir išsakė asmeninę refleksiją. Vida Tarozienė pasidalijo savo įžvalgomis apie knygą: „Atrodo, kad man užrašų neprireiks, pasakysiu, kas išliko mintyse po knygos perskaitymo. Kaip pirma knyga, sakyčiau, – solidi, daug eilėraščių. Vyrauja gamtos tematika, tačiau rašo ir vaikams, ir pipiriukų pribarstyta visuomenine tematika. Jos eilėraščiuose daug spalvų, judesio, „vėjas padūkęs“, „pavasaris parpėdina, klešnes pasiraitojęs“…, bet svarbiausia – Irena moka išgirsti ir tylą, pamatyti tokį rūką, kad net ir vaiduokliui reikia žvakės“.

Autorės atsivėrimas
Irena Šeputienė, vienos knygos autorė, dviejų knygų bendraautorė, papasakojo apie savo kūrybos kelią: „Viskas prasidėjo prieš ketverius metus, kai išėjau į užtarnautą poilsį ir atsirado daugiau laiko, kurį norėjosi naudingai realizuoti. Pastebėjau, kad anūkės per daug laiko praleidžia prie kompiuterių (anksčiau pradėjo mygtukus maigyti nei kalbėti) ir norėdama jas atitraukti nuo to užsiėmimo, pradėjau joms sekti pasakas.
Greitai mano žinomų pasakų atsargos išseko, tad pradėjau kurti pati. Bet kaip nustebau, kai anūkės pradėjo sakyti, kad aną kartą aš pasakojau kitaip. Taip buvau priversta jas užrašyti. Kai jau susirinko nemažas pluoštelis, išsiunčiau į „Terra Publika“ leidyklą. Praėjo pusantrų metų, kol pasakos sugulė į šią didelę gražią knygą – „365 pasakos prieš miegą“. Iš viso šioje knygoje yra 31 mano pasaka“.

Leidinį redagavo mokytoja Irena Arlauskienė, iliustravo Aurimas Liekis. I. Šeputienė pati paskaitė keletą eilėraščių ir miniatiūrą apie žiemą, kur visi žodžiai iš „ž“ raidės. Skambėjo T. Petravičienės atliekama muzika ir romansai.

Šilutės TAU rektorius Pranas Avižinis pasidžiaugė I. Šeputienės kūryba, akcentavo, kad labai svarbu, ką mes paliekame po savęs: „Ta šviesa – eilėraščiai, mintys, idėjos, kurios sklinda iš kuriančiųjų – atitenka mums visiems, mes kartu tobulėjame“.

Suaugusiųjų mokymosi savaitė
Apie Suaugusiųjų mokymosi savaitės renginius papasakojo Daiva Būdvytienė. Savaitė iš tiesų buvo turininga. Universiteto klausytojai savaitės pradžios dieną, žiūrėjo Šilutės kamerinio dramos teatro spektaklį – komediją „Pietūs vienam“. Antradienį vyko aplankyti Kintų Vydūno kultūros centrą. Trečiadienį buvo organizuota išvyka į Švėkšnos tradicinių amatų centrą. Ketvirtąją dieną edukacinis užsiėmimas vyko Žemaičių Naumiesčio etnokultūros centre. Kartu aplankytas ir Šilutės žemės ūkio mokyklos žuvininkystės praktinio mokymo centras.

Birutė Morkevičienė