„Aš kažkada regėjau stebuklą taip arti…“

Neseniai Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Elenos Tarvydienės iš Žagatpurvių kaimo kūryba – eilėraščiai, užrašai ir istorijos.

Apie garbaus amžiaus kūrėją papasakojo anūkė Judita Tarvydaitė, Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokinė. Judita surinko kompiuteriu močiutės rašytus tekstus, surišo į dvi nedideles knygeles, kurių kopijas padovanojo vakaro svečiams.

Apie močiutę Judita papasakojo: „Močiutė rugsėjo mėnesį minėjo savo 90-metį. Yra seniausia Žagatpurvių kaimo, buvusio pasienio su Didžiąja Lietuva, gyventoja. Vaikystėje gyveno nedideliuose kaimeliuose – Varniškiuose ir Kalkiškėje (netoli Švėkšnos). Į Žagatpurvius atsikraustė su tėvais, kai Mažosios Lietuvos miesteliuose buvo daug laisvų namų ir butų, vietiniams gyventojams pasitraukus į Vokietiją. Rašyti močiutė pradėjo jau vaikystėje, tačiau tie tekstai  jai pačiai atrodė paiki ir bereikšmiai, todėl neišsaugojo. Vėliau savo užrašytus tekstus pasilikdavo, tačiau nedėdavo į vieną vietą. Man gimė mintis juos sutvarkyti ir surišti knygeles“.

Dar Judita papasakojo, kad močiutė užaugino keturis vaikus, turi devynis anūkus ir du proanūkius.

Keletą eilėraščių perskaitė poezijos pristatymo bibliotekoje iniciatorius Eugenijus Šuldiakovas, Judita Tarvydaitė. Mintimis apie anytą pasidalijo dvi marčios, kurioms Elena yra paskyrusi eilėraštį.

Vakaro viešnia, padėjusi redaguoti tekstus, Irena Arlauskienė pasidžiaugė, kad didelis turtas – senų žmonių prisiminimai. Autentiškas pasakojimas ar eilėmis išsakyti prisiminimai, išgyvenimai labai reikšmingi ateities kartoms, nes pasakoja apie praeitį labai lokalizuotoje vietoje, kur gyveno pati autorė, jos vaikai, dabar anūkai. Tokie pasakojimai ilgam išlaiko istorinę atmintį. I. Arlauskienė pasidžiaugė, kad galbūt su Elena yra tekę vaikščioti tais pačiais takais, o gal net ir mokytis toje pačioje mokykloje.

Susirinkusieji buvo vaišinami marčios Dalios suspaustu kaimišku sūriu, arbata. Pasidžiaugta, kad iš pirmų lūpų galima išgirsti prisiminimus, menančius ne vieną dešimtmetį.

Birutė Morkevičienė

 

Kai prasilenkę takai vėl susitinka

Irenos Arlauskienės pastebėjimai

Kad ir kokį ilgą gyvenimą begyventum, vis tiek lieka neatsakytų klausimų, nesurastų atsakymų…

Mane iš tiesų jaudina lietuvių moterų kūrybos poreikio paslaptis. Apie moters audėjos dar vaikystėje prabudusį jausmą kurti audimo raštus pasakoja J. T. Vaižgantas „Lino darbų pasakoje“, apskritai apie lietuvės moters kūrybinę prigimtį samprotauja nepraradusi šaknų rašytojo Igno Šeiniaus šeima. Neturiu konkrečių kitų tautų moterų pavyzdžių, tačiau tikėtina, kad jų apstu: siuvinėjimas, mezgimas, audimas ir kita, bet mane labiausiai intriguoja moterų polinkis į rašytinę kūrybą.

Dainuojamoji tautosaka iš praamžių glūdumos pasiekė mus, stebindama žodžių ir melodijų subtilumu, žanrine įvairove, (pvz., lietuvių sutartinės), tačiau toji autentiška kūryba sąsiuviniuose, dainynėliuose, likusi ir – nuostabiausia – saugoma bent kurį laiką šeimos ar giminių namuose. Kas skatino, gal net vertė rašyti mažaraštes ar visai nebuvusias mokykloje mūsų seneles ir proseneles?

Užrašyti savo išgyvenimus, nuoskaudas dėl likimo, dalios savitumą. Bet nuostabiausia yra tai, kad tie užrašymai kartais suspindi tokia poetine eilute, kurios galėtų pavydėti net pagarsėję žodžio meistrai. Tokias mintis sukėlė neseniai į mano rankas patekęs Elenos Tarvydienės „Eilėraščių ir istorijų“ sąsiuvinėlis (tekstus surinko ir susegė į leidinėlį anūkė Judita Tarvydaitė. Dėkojame jai už pagalbą močiutei. Dabar šie tekstai saugesni ir prieinami paskaityti).

Kadaise mudviejų su autore vaikystės takai tikriausiai ėjo greta, o gal net persikirto, nes ir aš gerai prisimenu užankantį Vilnučio ežerą, iš kurio išbėgantis upeliukas kirto mano taką į mokyklą ir, žmonės sakydavo, kad ant to lieptelio, lygiai taip pat kaip J. Biliūno Piestupyje, vaidenasi.

Bandau nuspėti, kurioje vieškelio atkarpoje į Švėkšną mažoji pasakotoja stovėjo su mama ir žiūrėjo, kaip keturiolika baltmarškinių artojų arė grafo lauką. Jai mama dar spėjo papasakoti ir apie varganą dvaro samdinių, kumečių gyvenimą dvaro trobose, vadintose parupkėmis. „Kas jose gyveno, negalėjo niekur eiti, tik į dvarą. Jie nieko negaudavo ir nieko neturėjo. Kartą Tėtis pasiėmė pusę kepalo duonos ir sako: „Nešu Šimkaus vaikams“. Tos duonos ir mes nedaug turėjome, bet tą pusę kepalo vaikai suvalgę per kelias minutes“. Toliau pasakojimo laikas nuspėjamas – Pirmojo pasaulinio karo sunkumai. Autorė pasakoja, kaip duonkepėje krosnyje kepdavę bulves: „Reikėjo švariai nuplauti, mama pečių švariai iššluostydavo. Bulvės būdavo miltingos, traškios, tik cibulių padažui vokiečiai nepaliko nė vienos. Buvo gal dešimt pynių, gražiai supintos, eile sukabintos. Nušlavė visas, o ką pavasarį sodinsim, juk būtų po akmeniu pakasę, galėjo išsaugoti tik į žemę pakasus…“

Skaitant apie praeitį daug kam gali pasirodyti, kad gyvenimas eina savo vaga, o literatūra savo. Tačiau skaitydami pasakojimą, kaip autorės tėvui, Šaulių sąjungos kuopos vadui, žvalgant lenkų užimtą teritoriją netoli Vilniaus, tenka gelbėti savo kuopos vyrus, pakliuvusius į apšaudymą, matome kitokį ryšį. Deja, kelių nepasisekė išgelbėti, bet vyrai surinko visus žuvusiuosius ir palaidojo. „Pats kuopos vadas atrodė sustingęs, nieko nejaučiantis, – pasakoja autorė, – bet kareiviams užkasus kapą, jis tarė: „Saulė leidos raudona už Vilniaus kalvų, / kareiviai jau baigė užkasti. / Suguldėme brolius greta milžinų, / o viešpats jų priglaudė dvasią“… Pažįstamos, kiek parafrazuotos daina virtusios Maironio eilutės – gyvos ne vien knygose, bet ir lietuvio kareivio širdyje.

Istorijos virsmai skaudžiausiai liečia pačių paprasčiausių žmonių gyvenimą. Pati skaudžiausia rauda parašyta apie pokario pasipriešinimo kovos paliestos šeimos išgyvenimą. Nelengva buvo paprastam valstiečiui, siekusiam savo vaikams geresnio gyvenimo, susigaudyti situacijoje, pasirinkti teisingą kelią. „Suklupus motina raudojo, / apglėbus keturis vaikus, / o vakare kaimynai susirinkę graudulines giedojo…“

Ne tik istorija kartais sunkiausiais batais pereina per žmogaus širdį, bet nuoskaudas palieka ir nesuprantami valdžios poelgiai. Vienas iš skaudžiausių šiuolaikinių klausimų – nesugrąžintos buvusios valstiečiui priklausiusios žemės. Gal kad tie, kurie pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais kūrė įstatymus, niekada nebuvo surišti su tėvų žeme, apskritai, buvo toli nuo lietuvio artojo ištikimybės savo žemei suvokimo, nejautė atsakomybės už savo supratimo įteisinimą. „Brangi, tu mano žemė. Dievas žino, / kodėl man jos nesugrąžino. / Kiek aš takų pramyniau į tą agrarinę vyresnybę. / Tenai sėdėjo ponai: vienas pakilo į vyriausybę, / kitas išėjo į amžinybę…“

O žemė ta, tokia brangi, tokia graži, kad pripildo sielą pačių nuostabiausių prisiminimų, nes  ten ir vaikystės, ir jaunystės takai. Paeikime keletu jų. „Gale sodo puikaus / gegutė kukavo, / ant aukšto klėties stogo / pilki karveliai burkavo. / Šviesioj troboj ant balto stalo / pyragai aukšti, sūris geltonas, / alaus ąsočiai kupini, iš klėties atnešti. / Ir mums įpylė po pusę stiklinės. / Tai buvo šventė nuostabi, / tai  buvo Sekminės“.

O štai idiliškas merginos paveikslas: „Valikė jau miegojo, į jos mažą kambarėlį durys buvo praviros, jos geltonos kasos nutįsusios per pagalvę kaip kokie gintaro karoliai iki lovos krašto. O pavargusios nuo darbų rankos kažin kaip priglaustos prie krūtinės. Ir aš žiūrėjau į tą angelišką paveikslą, kurio jau daugiau niekad nebepamatysiu“. Paskaitykim dar vieną sakinį iš to paties vaikino pasakojimo (pastebėkime, juk čia Elena jau kuria vaizdelį, nebe atsiminimo istoriją. Tai meninė proza: „Tyliai plaukia padangėj mėnulis, viskas glūdi nakties sutemoj, ir nieko daugiau man šiam pasauly nereikia, tik matyti tave, tik matyti tave begaliniai ir grožėtis tavo gražumu amžinai“.) Kas ginčysis, kad jaunystės išgyvenimai, kad ir kokiais skaudžiais atsitikimais kartais pamarginti, vis tik palieka neišdildomo gerumo ir grožio įspūdį. Bėda tik ta, kad ji praeina.

„Tas gyvenimas toks mažas išskubėjo pro duris, / graži jaunystė kaip miražas nutolo, nebegrįš. / Pro tą žalią liepą, / pro šakotą klevą…/ Kur graži jaunystė mūsų iškeliavo? / Ar per žydrą dangų paukščiais nuplasnojo, / ar žirgais baltaisiais per lankas išjojo?“

Elenos tekstai man, gyvenusiai tame pat krašte, be galo artimi, tuo labiau, kad jie taip lyg ir paprastai parašyti, bet toji nuspalvinanti atsiminimų šiluma, daro juos labai mielus. Ir dar naujiena: Elenos piliakalnis – taip pat ir mano. Ten mūsų būta, riešutauta, šokta gegužinėse, vaikystėje iššniukštinėti visi kampeliai ir takai. Tas pačias istorijas apie piliakalnio gyventojus, vaiduoklius ir pačių nutikimus mums, vaikams, pasakojo ir mūsų tėvai.  Štai kaip susipina žmonių gyvenimo takai, kaip gera yra pasiklausyti pasakojimų, praplečiančių žinojimą, ar tiesiog prašviesinančių kasdienybę. Puiku, kad tos mielos moterys ima ir užrašo, kad nepradingtų tai, kas buvo. O gal ir rašoma dėl to, kad kartais gyvenimas nebesutelpa vienoje širdyje.

O man teberūpi klausimas: ar mudvi, mieloji Elena, nors kartą ėjome tuo pačiu takeliu?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Rekomenduojami video

Visi naujausi straipsniai

Degalų kainos pakito nežymiai

Praėjusią savaitę vidutinė benzino kaina Lietuvoje didėjo nežymiai – 0,2 proc., o dyzelino kaina 0,6 proc. sumažėjo. Euro zonos valstybėse benzino vidutinės kainos praėjusią savaitę sumažėjo apie 0,1 proc., o dyzelino sumažėjo 0,6 procento. Palyginus su Euro zonos valstybių degalų kainų vidurkiais, Lietuvoje benzino vidutinė kaina yra 16,2 proc. mažesnė, dyzelino – 6,6 proc. mažesnė. Kovo 11-ąją dyzelinas Lietuvoje vidutiniškai kainavo 1,60 Eur/l, vidutinė benzino kaina siekė 1,50 Eur/l. Benzino vidutinės kainos visose lyginamose Baltijos šalyse ir kaimynėse valstybėse didėjo

Ar išsipildys penkiametės Marijos svajonė tapti Lietuvos Respublikos Prezidente?  

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), išklausiusi penkiametės Marijos svajonę, priėmė jos prašymą registruotis dalyvauti 2059 metais vyksiančiuose Respublikos Prezidento rinkimuose.   Prieš metus susigrūmusi su vėžiu, Marija šiuo metu sėkmingai gydosi ir siekia išgyventi. Ji svajoja užaugti ir išpildyti savo svajonę tapti Lietuvos Respublikos Prezidente. Marija tiki, kad pasveikę vaikai, būsimi Lietuvos lyderiai, išgyvenę ir užaugę, atneš daug žadančių permainų mūsų šaliai, kurs naujos kartos valstybę, gins ir tarnaus jai savo širdimi, protu ir atsidavimu. Kovo 14 dieną mergaitė atvyko į

Pasveikino šimtametę šilutiškę Emiliją Baikauskienę

Gyvenimas šilutiškei Emilijai Baikauskienei padovanojo pačią gražiausią dovaną – 100-ąjį gimtadienį. Apsupta gražiausių gėlių žiedų, pačių artimiausių šeimos narių dėmesiu ir globa kovo 13-ąją E. Baikauskienė minėjo šią ypatingą progą! Nuoširdžiausius sveikinimus jubiliatei gimimo dieną atvežė ir Šilutės rajono savivaldybės vicemerė Daiva Žebelienė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Audronė Barauskienė, Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus ir socialinio darbo organizatorė Oksana Kalitina. Komunikacijos skyrius

Lietuvos bankas: gynybos stiprinimui – mokesčių pajamos ir skolintos lėšos

Didesnes Lietuvos valstybės gynybos išlaidas galima finansuoti gautomis papildomomis pajamomis atsisakius ar sumažinus galiojančias mokesčių lengvatas, peržiūrėjus turto apmokestinimą ir papildomai skolinantis. Tokią išvadą padarė Lietuvos bankas, kuris, reaguodamas į būtinybę didinti gynybos finansavimą, remdamasis savo ekspertine kompetencija ekonomikos ir finansų srityse, išanalizavo galimus lėšų šaltinius valstybės saugumui didinti ir artimiausiu metu analizę bei išvadas pateiks Finansų ministerijai. „Šalies gynybos finansavimas turėtų būti užtikrinamas mišriu modeliu – finansuojamas iš dviejų šaltinių. Nuolatinio palaikomojo pobūdžio gynybos poreikiai turėtų būti finansuojami papildomomis

Taip pat skaitykite