Ar Genovaitė Kimbrienė išleis receptų knygą?

9200 narių turinčios Šilutės kredito unijos įkūrėja ir visus 21 metus jos vadovė Genovaitė Kimbrienė antrąją Kalėdų dieną, gruodžio 26-ąją, švenčia gimtadienį. Gruodžio 12 d. sukanka 15 metų, kai ši garsi finansininkė, ekonomistė yra Šilutės rajono savivaldybės tarybos narė.

Vilkyčiuose gyvenantys Genovaitė ir Jonas Kimbriai prieš trejus metus įsikūrė naujame name. Jau 27 metus šeimos galva ūkininkauja. Prieš trejus metus iš Londono į tėviškę sugrįžęs sūnus Arvydas – irgi jaunasis ūkininkas, neseniai su sužadėtine Gintare Vilkyčiuose atidarė grožio saloną. Kitas sūnus Rimvydas dirba Švedijoje.
G. Kimbrienė yra Šilutės kredito unijos valdybos pirmininkė ir administracijos vadovė, kolektyve dirba 27 žmonės. Genovaitė yra Lietuvos centrinės kredito unijos Etikos komisijos pirmininkė. Gimtinė – Vambalių kaimas (Jurbarko r.), aukštojo mokslo studijų metai prabėgo tuometinėje Žemės ūkio akademijoje, kur gavo buhalterinės apskaitos ekonomistės diplomą bei papildomai mokėsi maisto gamybos, kulinarijos. Gavusi paskyrimą, dirbo ūkyje vyr. ekonomiste, vyr. buhaltere.
Pastaruosius 21 metus G. Kimbrienės darbo valandas koreguoja Šilutės kredito unijos ir jos vienuolikos kasų reikalai. 2002 m. rugsėjo 4-6 d. buvo atidarytos Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio ir Kintų kasos, po metų, balandžio 23-24 d., – Vainuto ir Usėnų, 2006 m. rugpjūtį – Rusnės, 2008 m. gruodį – Vilkyčių, 2009 m. birželį – Juknaičių ir rugsėjį – Gardamo, 2010 m. vasarį Saugų ir rugsėjį – Katyčių.
Visoje Lietuvoje veikia 71 kredito unija. G. Kimbrienė yra dešimties iš jų vadinamoji krikštamotė. Genovaitė KIMBRIENĖ pasakojo:
– Lietuvoje, gal pamenate, žlugo net 13 bankų, holdingo kompanijų ir nusinešė žmonių indėlius. Kredito unijos steigėsi buriantis ūkininkams, jie dar nebuvo įteisinę žemės, pastatų nuosavybės, todėl negalėjo gauti iš bankų paskolų, nes neturėjo ko įkeisti. Buvau nusprendusi išeiti dirbti į Klaipėdos naftos terminalą, kur laukė geras atlyginimas, tačiau Šilutės krašto ūkininkų sąjunga paprašė padėti. Padėjau įsteigti uniją, buvau viena iš steigėjų, po to pusmetį dirbau be atlyginimo. Man naujovės – įdomu. O čia tarsi savas kūdikis.
1996 metų gegužės pabaigoje įregistravome uniją, o rugsėjį jau sugebėjome išduoti pirmąsias paskolas. Veiklos pradžioje trūko pinigų, patys nešėme savo indėlius, tebuvome vos per 50 unijos narių. Ėmus išduoti paskolas, pasidarė įdomiau. Metus užbaigėme virš 90 narių, kitus – virš 200. Taip ir neišėjau, nes reikėjo padėti Lietuvoje steigtis kitoms unijoms. Nejuokauju – jaučiuosi dešimties Lietuvos kredito unijų krikštamotė. Tai Šilalėje, Skuode, Kelmėje, Jurbarke, kitur. Ir ten būrėsi pirmiausia ūkininkai. Patariau, aiškinau, net atvažiuodavo į Šilutę susipažinti su mūsų unijos darbu, kasdien sulaukdavau gausybės skambučių. 1999 metais pasaulyje buvo įvertinti labiausiai kooperacijai nusipelnę žmonės, Europoje vienintelė gavau tą simbolinę dovaną.
– Tai unija – tikras lietuviškas vietos gyventojų bankelis, kuris priima indėlius, moka palūkanas, teikia mokamas bankines paslaugas, išduoda paskolas už palūkanas ir yra užsienio bankų Lietuvoje konkurentas?
– Prie Šilutės unijos dabar jungiasi Kvėdarnos unija, būtume nieko prieš, jeigu jungtųsi Pagėgių, Gargždų unijos. Dabar unija privalo turėti tvarų kapitalą, jeigu to nėra, neišgyvena. Todėl ir vyksta unijų jungimasis. Tiesa, pasitaiko ir nesąžiningumo, kartais unijos nelieka ir dėl nederamo jų vadovų darbo. Pasitaiko klaidų, neapdairumo ir net lėšų pasisavinimo. Anksčiau užsienio bankai iš aukšto žvelgė į unijas, dabar, kai jos turi vis daugiau narių, vis tvirtesnį kapitalą, jau esame konkurentai. Kokiam bankui patiktų, kai mūsų unija rajone aptarnauja 20 procentų gyventojų? Mūsų unijoje pinigai apdrausti, įrengtos stebėjimo kameros, kas beatsitiktų, indėlius iki 100 tūkstančių eurų dydžio žmogus visada atgaus. Mums saugumas labai svarbus. Unija – tarsi savišalpos kasa, kur patys žmonės ją valdo, tvarko, unijoje laiko indėlius bei ima iš jos paskolas, naudojasi bankinėmis paslaugomis. Unijų pelnas lieka Lietuvoje, jo neišsiveža užsieniečiai.
– Tad kokie Šilutės unijos šių metų veiklos rezultatai?
– Sėkmingai užbaigėme 11 šių metų mėnesių, aktyvai kasmet auga, dabar valdome 24 milijonus eurų. Pastarąjį penkmetį kasmet dirbome pelningai. Paslaugų kainas taikome tokias, kad tik padengtų būtinas išlaidas. Tikimės gauti 100 tūkstančių eurų pelno. Dalį pinigų paskolinome valstybei, investavę į vertybinius popierius. Kapitalo rezerve turime sukaupę 600 tūkstančių eurų. Esame suteikę 15 milijonų 600 tūkstančių eurų paskolų. Jeigu unijos narys pageidauja didelės paskolos, ją suteikiame kartu su centrine kredito unija.
– Sukčiai iš gyventojų nuolat išvilioja santaupas ar jų dalį. Ką patartumėte?
– Esu net padėjusi ne vienam žmogui, sulaukusiam sukčių skambučio. Vienam, prisistačiusiam neva iš mokesčių inspekcijos, skambinau ir paprašiau sujungti su pažįstama inspekcijos darbuotoja, kad patikslintų pinigų sumą. Apgavikas to padaryti negalėjo ir padėjo telefono ragelį. Pranešėme policijai, atvyko greitai, aiškinomės, jie vyko į inspekciją ir sužinojo, kad tokių sukčiautojų skambučių per dieną buvę 26! Jie prisistato įvairiai, vienai pažįstamai papasakojo, kad anūkas padarė avariją, reikia sumokėti. Atsigavusi moteris prisiminė, kad anūkų neturi… Psichologiškai paveikia bloga žinia, be to, sukčiai moka įtaigiai kalbėti, daro psichologinį spaudimą. Įstatymai keičiami, žmonės ne viską žino, todėl patikti. Manau, žmonės pasidarė patiklūs. Unijos narius nuolat įspėjame niekam nepatikėti savo bankinių duomenų. Ir visai nesvarbu, kas paskambino, kuo prisistatė.
Noriu priminti, kad į jaunosios kartos gyvenimą ateina virtuali valiuta – bitkoinai ir kiti. Bitkoinas – nėra oficialiai pripažinta valiuta, tai internetiniai pinigai, kur vėl gali būti apgavysčių, sukčiavimo. Žmogus tam išleis didelę sumą, o vertė kris, pinigai bus prarasti. Girdėjau besigiriančių, kad bitkoinams išleido tūkstančius, o dabar jų vertė – milijonas eurų. Manau, kad tai nėra pripažinti pinigai ir su jais reikia elgtis labai atsargiai. Galbūt ateityje jų įvairovė tik didės, todėl pagundų bus daugiau. Mano kartos žmonės, manau, nesugebės valdyti tokios rūšies įvairių pinigų, vėl bus nuskriausti. Tvarkytis su interneto pinigais reikia galingų kompiuterių, sparčios informacijos ir greitos reakcijos į žinias. Čia panašu į pinigų biržą, kur vertės kinta labai greitai. Patarčiau neinvestuoti į virtualią valiutą didelių sumų, nerizikuoti.
Vietos politika
– 15 metų esate Šilutės rajono savivaldybės tarybos narė…
– Į politiką atėjau tuomet, kai mūsų kaimiškajai partijai vadovavo Kazimira Prunskienė, išmananti politikė, įžvalgi visuose valstybės reikaluose ir užsienio politikoje, tvirta ekonomistė ir įdomus, šiltas žmogus. Dar prieš ateidama į politiką su ja bendravau, tai vis per ūkininkų veiklą. Pamenu, atvažiavo į renginį Vilkyčiuose, sako, pristatyki mane… Pristačiau, po to ir nepaleido.
Dvi kadencijas Savivaldybės taryboje buvo 4 „valstiečių“ atstovai, dabar esame 2. Ir politikoje laikausi principo: mes nieko sukaupto neišsinešime niekur, turime gerbti ir mylėti save bei kitus, negalima piktnaudžiauti, visomis išgalėmis siekti savanaudiškų tikslų. Į uniją ir jos kasas rajone ateina žmonės ir su bėdomis, reikia pagelbėti. Sunku būtų papasakoti, kiek esame darę akcijų, kiek ir kam pagelbėjome po gaisro, taip pat rėmėme ir renginius, kolektyvus, asmenis. Kaime būtinos aktyvios bendruomenės, veiklūs jų lyderiai. Turime unijoje įsteigę kaimo bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų rėmimo programą. Beveik iki 150 eurų skiriame bendruomenių renginiams, turintiems išliekamąją vertę, įrangai, baldams, perpus mažiau – šventėms. Taip kasmet unija išskirsto po beveik 5000 eurų iš pelno. Tie ryšiai su žmonėmis per uniją susišaukia su mano politine veikla – žinau skaudulius, galiu išsakyti Savivaldybės taryboje, žinau, už ką reikia balsuoti, o kam – nepritarti.
– Esate ūkininko žmona, lietūs supūdė derliaus, ne visus pašarus karvėms susigabenote, nuostoliai juk bado akis, kiti metai visiems bus labai sunkūs?
– Mūsų valstybėje nesupranta, kad kaimo žmogus gamina produktus negaudamas atlyginimo. Ką gavo iš žemės ūkio, tą ir sudėjo į jį. Pardavė, tarkim, pieno, galvijų, nupirko kuro, trąšų, sėklos, gamino pašarus ir kita. Dirba nuo ankstyvo ryto iki tamsos, atlyginimo – nėra, biuletenio negausi, atostogų nėra. Mano vyras gal 10-15 metų neatostogavo. Turime karvių, parduodame pieną. Ir pašarų lietūs supūdė, ir bulvių, jų turėjo pasodinęs ūkininkaujantis sūnus Arvydas. Nieko nesame šį rudenį pasėję, nes į dirvas neįvažiavo technika. Girdėjau, jog Briuselyje svarsto, ar kompensuos Lietuvos ūkininkams šių metų dėl liūčių patirtus nuostolius. Laukiame.
– Kokie jūsų planai, svajonės? Ar namai jau skleidžia Kalėdų dvasią? Kokių žodžių tarsite „Pamario“ skaitytojui artėjančių švenčių proga?
– Didelis menas yra sugebėti ateiti ir sugebėti išeiti… Menas, tiesa? Nepakeičiamų nėra. Dar nesakau, kad traukiuosi, tačiau jau formuojame naujas unijos jėgas.
Sugrįžo iš užsienio sūnus Arvydas, kartu su sužadėtine Vilkyčiuose atidarė grožio saloną. Tikėjomės tą padaryti rugsėjo 1 dieną, tačiau… Sunku Lietuvoje kurti verslą, tiek biurokratinių reikalavimų. Tad salono atidarymas nusikėlė į gruodžio pradžią. Ar jis, prieš trejus metus sugrįžęs į Lietuvą iš užsienio, ėmęsis ūkininkauti, ėmęsis kurti smulkųjį verslą kaime, tą daryti patartų kitiems? Manau, kad ne. Neatsigręžta į tuos, kurie nori kurtis Lietuvoje. Sugrįš ir Švedijoje žemės ūkyje dirbantis sūnus Rimvydas. Nors valdau finansus, esu idealistė, o ne materialistė. Man labai svarbu, kad vaikai neišvažiuotų, kad gyventų Lietuvoje.
Kelionės man patinka. Esu buvusi 2 kartus Kanadoje, taip pat Meksikoje, Gvatemaloje, Filipinuose, Vietname, Kinijoje ir kitur. Norėčiau aplankyti Indiją, Japoniją. Vaizdą apie pasaulį jau turiu susidariusi.
Mano hobi yra žemė: esu auginusi įvairių gėlių, dabar kuriamės naujoje sodyboje, tad šio mėgiamo darbo tikrai nepritrūks. Namas dar be balkono…
Kai studijavau, savo noru lankiau kursą ir gavau buities instruktoriaus specialybę – išmokau kepti, virti, siūti, megzti, nerti ir viso kito. Tai man patinka. Receptų turiu gausybę, galima būti išleisti knygą. Tam reikia laiko, kurio šiuo metu neatlieka. Galėčiau iškepti labai skanų „šimtalapį“ – tai ypatingas pyragas. Kūčių vakarienę irgi ruošiu pati, gaminu greitai. Paruošti pietus trunku labai trumpai – 15-20 minučių. Žinoma, naudojuosi visa modernia šių laikų virtuvės įranga.
Per Kūčias būsime be sūnaus Rimvydo, jis neparvažiuos, bus jo mergaitė Renata. Prie stalo – penkiese. O Kalėdų antroji diena – mano gimtadienis… Tai teks kepti ne tik žąsį.
Man visada gražiausi išgirsti žodžiai: „Aš už jus meldžiuosi“. Tai – tikra, nuoširdu ir atvira. Taip pasako žmogus, kuris prašė tik patarimo. Kaip supratau, taip patariau. Gal padrąsinau, gal tik išklausiau ir paguodžiau? Branginu išgirstus gerus žodžius. Ir visiems švenčių proga jų linkiu. Pirmiausia – dvasinės ramybės, pokyčiai vyko, vyksta ir vyks, linkiu finansinio stabilumo, sveikatos, ramybės šeimose.
Kalbėjosi
Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

„Svarbiausia žinoti, kad ne plytas mūriji, o statai bažnyčią…“

Šilutės pirmosios gimnazijos direktorė Laima Spirgienė paminėjo asmeninį jubiliejų. Daugiau negu pusė tų gražiai nugyventų metų prabėgo mokykloje, pastarieji 20 – einant direktorės pareigas. Kai rugsėjį į gimnaziją susirinko per 80 naujų moksleivių, direktorė jau spėjo su kiekvienu pasikalbėti. Gimnazistų iš viso yra gal 350. Ketverius metus jie čia auginasi sparnus skrydžiui į savarankišką gyvenimą. Direktorės šeimoje – trys sūnūs. Skaitytojams pateikiame interviu su Laima SPIRGIENE. – Asmeninis jubiliejus – tarsi proga mintimis grįžtelti į prabėgusius metus ir susimąstyti. Ar

2019-ieji – įsimintiniausi Šilutės senelių globos namams

Šiemet Šilutės senelių globos namų direktorė Evelina Balandė už aktyvumą, įvairių projektų skatinimą ir įgyvendinimą nominuota 2019 metų socialine darbuotoja. Šių metų gruodį sukaks 20 metų, kai veikia Šilutės senelių globos namai. Nuo pat įsikūrimo pradžios direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams dirba Janina Sadauskienė. Šios moterys dalijasi mintimis apie socialinio darbą džiaugsmus, laimėjimus ir planus su „Pamario“ skaitytojais. Dėkinga gyvenimui Susitikimo metu E. Balandė dar kartą pasidžiaugė įvertinimu, kurį pasiekė tik bendrai su visu kolektyvu ir šių namų gyventojais, kurie, anot

Plinta nauja mada: pirkti mažiau, bet kokybiškų prekių

Jau aštuntą kartą spalio 4-13 d. uostamiestyje vyko Klaipėdos mados savaitė (Fashion Week Klaipėda). Įvairiose miesto erdvėse vyko įvairių projektų pristatymai, buvo galima dalyvauti dirbtuvėse, įsigyti unikalių mados kūrinių, o galiausiai išvysti tarptautinį madų šou. Visų šių renginių metu kalbėta apie ekologišką mados vartojimą. Festivalio dalyvė ir Šilutės išskirtinio dizaino drabužių parduotuvės „Stilinga kišenė“ savininkė Renata Dotienė dalijasi įspūdžiais iš festivalio ir plačiau pasakoja apie tvariąją madą. Kasmet R. Dotienė dalyvauja įvairiuose mados renginiuose. Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje,

Mintys Petro Jakšto 120-ųjų gimimo metinių proga…

Artėja Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premijos laureato Petro Jakšto 120-osios gimimo metinės. Į Amžinybę P. Jakštas išėjo Šilutėje iškėlus Lietuvos trispalvę. Palaidotas Šilutės kapinėse. „Kol yra gerų žmonių, žmogus nepražūsta“, – tai P. Jakšto žodžiai, prie kurių dera paminėti ir šiuos: „Aš visuomet mylėjau Dievą, Tėvynę, žmones ir knygas… Ką labiausiai – sunku pasakyti. Viskas jungėsi kartu“. Garbingiausias Šilutės rajone apdovanojimas – „Sidabrinės nendrės“ premija – kasmet teikiama nuo 1995 m. Pirmieji trys laureatai: Liudas Čičirka – tarptautinės klasės sunkiosios