Diskusijų klubas 17.17

Diskusijoje apie kultūrą pačia bendriausia ir plačiausia šio žodžio prasme dalyvavo klubo nariai Irena Arlauskienė, Antanas Čepys, Tatjana Frišmantienė, Jonas Jaunius, Edvardas Jurjonas, Birutė Servienė ir Petras Skutulas. Klube svečiavosi Šilutės kultūros ir pramogų centro direktorė Jūratė Pancerova bei Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Mindaugas Žilinskis.

J. Jaunius:
– Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, aiškindamas žodžio kultūra reikšmę, pirmiausia nurodo, kad kultūra yra „visa, kas sukurta žmonių visuomenės fiziniu ir protiniu darbu“, o tik po to pateikia siauresnes prasmes. Bet visuomenėje kultūra dažniausiai suvokiama tradiciškai: kaip teatras, grožinė literatūra, dailė ar kažkas panašaus, o kartu ir visa kita, kuo užsiima su tuo susiję žmonės, t. y. lyg ir siauresne prasme. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra net dvi Kultūros ir meno premijos – Nacionalinė ir Vyriausybės. Ir abi jos skiriamos tik su menine kūryba ar kultūra (tradicine jos prasme) susijusiems asmenims. Tačiau pažiūrėjus į Dalios Dilytės knygos „Senovės Romos kultūra“ turinį, randame ne tik įprastinius skyrius apie architektūrą, literatūrą, meną ar pramogas, bet ir dažniausiai su kultūra nesietinas temas: karyba, teisė, ūkis, privatus gyvenimas.
Pabandykime pasidalinti mintimis apie tai, kaip mes patys suvokiame kultūrą, kokios jos apraiškos atrodo malonios, o kurios jau turėtų atkreipti mūsų dėmesį dėl galimų neigiamų pasekmių.

Kas verčia manyti, kad šiuo metu su kultūra ne viskas gerai?
Viešoje erdvėje galima išgirsti pasisakymų apie žemą politinių diskusijų kultūrą Lietuvoje, kad aukštas pareigas užimantys ar dėl kitų priežasčių įtakingi asmenys ne visada elgiasi kultūringai. Kintantis gyvenimo būdas keičia daugelį tradicijų, ne visi tais pokyčiais patenkinti, o tradicijos taip pat yra neatsiejama bendrosios kultūros dalis. Pavyzdžiui, daugumai išsilavinusių žmonių žodis Akropolis asocijuojasi su klasikine graikų kultūra, bet ar šiandieninis prekybinis Akropolis iš tikrųjų yra mūsų kultūros atspindys ir lemiantis veiksnys? Ar pinigai daro viską? Kas formuoja kultūros supratimą, kultūringo žmogaus įvaizdį Lietuvoje?
Sakoma, kad kultūros problemas turi spręsti patys kultūros atstovai. Bet jeigu kultūra suvokiama kaip visa apimanti žmogaus kūryba, tai tie atstovai – mes visi. Kaip suvokiame ir kaip sprendžiame kultūros problemas?
Pirma. Pripažinti tradicinės kultūros atstovai, mano nuomone, dažnai pasirenka du kraštutinumus. Vieni įsisuka į šou verslą ir priima pop kultūros taisykles, o kad tai nėra būtina parodė TV šokių konkursuose dalyvavusi komisijos narė Jūratė Norvaišienė, kuri savo kultūringais komentarais lyg ir niekam nesukėlė neigiamų emocijų. Kitas kraštutinumas: užsisklęsti, atsiriboti ir tik pasitaikius progai paaimanuoti, kad valdžia kultūrą užmiršo, kad taip elgtis nedera. O kas parodys, kaip dera? Ar daug visuomenės informavimo priemonėse rasite apie Juozo Budraičio ar Arvydo Juozaičio veiklą, kuri, manau, peržengia įprastines jų profesijos ribas. Taigi, jų demonstruojamas kultūros ir kultūringumo suvokimas lyg ir nėra viešinamas kaip pavyzdys. Ar tie, kas viešina kitokius pavyzdžius, jaučia atsakomybę už tai, kokią kultūrą formuoja?
Antra. Problemų sprendimas negalimas be reikalavimų kėlimo. Vien prašymai neišgelbės. Panašu, kad kartais iškyla dilema: ar kultūringa yra reikalauti, kelti sąlygas, prieštarauti? Panašu, kad daugumai inteligentų, kurie laiko save kultūringais, dažnai trūksta tiesiog išdidumo. Pvz., mokytojų Lietuvoje netenkina daugelis dalykų, bet jie vis nedrįsta garsiai to pasakyti. Šilutės lituanistai taisė šių metų moksleivių egzaminų darbus, tai už papildomo darbo dieną (atostogų metu!) gavo po kelis eurus, nors prieš darbą net nepaklausė, kiek jiems mokės. O buvęs nelabai stropus jų mokinys sugeba „nekultūringai“ pareikalauti, kad už darbą klijuojant plyteles jam mokėtų 20 eurų per valandą…
Ar gali esama bendrosios kultūros būkle nepatenkinti žmonės tikėtis, kad kažkas pasikeis, jeigu jie tik tyliai sėdės? Ar tie, kurie „nekultūringai“ reklamuodami save kažko pasiekia ir užima visuomenėje tam tikrą padėtį, gali po to pradėti elgtis taip, kad visi jų elgesį suvoks kaip kultūringą?
I. Arlauskienė:
– Man ši tema suvirpino širdį, nes perskaičiau vieną straipsnį, kuriame sakoma, kad kaimiečiai išnyko, inteligentai išmirė. Tad kas dabar formuoja mūsų idealus ir sąmoningumą?
Aš suprantu, kad kaimiečiais vadinami mūsų senosios kartos šviesuoliai, iš lietuviško kaimo kilę visuomenės veikėjai. Kartais net ir mūsų senelių, didelio išsilavinimo neturinčių žmonių, elgesys yra lyg pavyzdys to ankstesnio kultūros suvokimo. Ir ko jau ko, bet išdidumo daugumai jų netrūko. Šitie žmonės išsaugojo lietuvybę carinės Rusijos laikais ir kūrė Lietuvą po 1918 metų. Manau, kad jų kultūrinis suvokimas pirmiausia kyla iš santykio su gamta ir artimo ryšio su žeme.
Kas tie inteligentai?
Man tai Justino Marcinkevičiaus karta, to meto ir tokio lygio kūrėjai, kurie formavo kultūros sampratą XX amžiaus antroje pusėje. O kas šiandien formuoja šią kultūrą, man nėra aišku. Pavyzdžiui, rašytoja ir žurnalistė Audronė Urbonaitė dažnai nustebina savo aštria, vulgaroka kalba. Bet kai ji pasako: „blogiausia, kad nuostata keisti partnerius lyg pirštines ir rūkyti tarpuvartėse per darbo ir pamokų pertraukas tapo nerašyta viešąja norma. Kiekvieną moralinio iškrypėlio istoriją tuojau perrašo portalai ir glianciniai žurnalai…”, tai supranti, jog ji teisi.
Tai ir yra šiandienos problema: kas šiandien yra pristatoma kaip gero elgesio norma ir kas yra pavyzdžiai? Sužinojau, kad bus išleista knyga, parašyta gariūniškių tarme, ir bus liudijimas Gariūnų turgaus kultūros. Bet ar tai ta kultūra, kuri verta išsaugojimo, ar tai kultūrinis palikimas? Kam to reikia?
Mūsų rajono kultūrinis gyvenimas nėra nuobodus, kultūros įstaigos organizuoja daug ir įvairių renginių. Ačiū Rusnės ir Saugų bendruomenėms už naujas kultūrines idėjas. Klausimas: o kaip visa tai, ką duoda mūsų kultūrinis gyvenimas, padaryti paveikų, kad paliestų daugelį šilutiškių ir kad atsirastų vidinis poreikis kultūrai? Ar jaunimas suvokia mūsų kultūrinį kontekstą? Ar šiandien Šilutės gimnazistai yra aukštesnio kultūrinio lygio negu kiti bendraamžiai? Kai pamatai, kaip jie kalba ar elgiasi gatvėje, tai esminio skirtumo nerandi. Gal tinkamai elgtis ir visada būti kultūringu nebeaktualu šiandien? Gimnazijos turi uniformas, bet daugelis gimnazistų jų negerbia. Kodėl?
A. Čepys:
– Ir paauglių ir mokinių kultūra keičiasi, ypač apranga. Bet aš noriu prisiminti, kad kultūros sąvoka kilusi iš lotyniško žodžio colere – rūpintis, puoselėti – ir tai labai žemdirbiškas terminas. Taigi, filosofine prasme kultūros laukas labai platus, jo puoselėjimas bei apsodinimas ir laukiamas rezultatas – kaip ir derlius – gali būti labai besikeičiantis. Ką įdedame dabar, galime pamatyti tik po daugelio metų, sunku pasakyti, gerai tai bus ar nelabai. Kultūrologija taip pat sako, kad kultūra – lyg ledkalnis. Matomoji kultūros dalis – menas, muzika, etnografija ir kt. – yra tik nedidelė dalis. O kiti kultūros klodai – religija, tradicijos, šeima ir pan. – nematomi. Iš tos nematomos dalies ir formuojasi kiekvieno krašto kultūrinė savastis.
Galvodamas apie Šilutės, kaip Mažosios Lietuvos dalies kultūrinę savastį, manau, kad mes turime daug ką išsaugoti, turime gražų palikimą. Džiugu, kad vis daugiau kalbančių šišioniškių kalba, nes ji visiems atvykusiems yra įdomi. Šiame krašte ne tik etnokultūra, bet ir techninė kultūra buvo kitokia. Bet kadangi šiandien dauguma mūsų yra iš didžiosios Lietuvos, tai turime būti atsargūs: ar kultūrų susiliejimas neištrins kai kurių svarbių dalykų? Norėtųsi, kad nieko reikšmingo neprarastume.
Dar turiu pastebėti, kad kalbos apie tai, jog žmonės, kurie neskaito knygų, nelanko teatrų, domisi tik masine televizija ir internetu – yra nekultūringi. Plačiąja prasme, tai irgi yra kultūra, tik gal ji neturėtų būti siekiamybė, jeigu orientuojamės į aukštąją kultūrą. Bet tikrą atsakymą galės duoti tik kultūros istorija, po kokių 50-ties metų vertindama šiandienos reiškinius. Taip, kaip mūsų senelių laikais irgi buvo tokių dalykų, kurių šiandien neprisimename, nes jie netapo kultūros palikimu.
M. Žilinskis:
– Džiaugiuosi, kad be manęs pastebėjote, jog šis kraštas sąlyginai yra praradęs dalį turėtos, vadinamosios vokiškosios esybės. Istorinės priežastys lėmė, kad daug vietinių žmonių išvyko. Aš esu jau naujos šišioniškių kartos atstovas – ne atvykėlis, nes čia esu gimęs. Manau, kad yra kultūrinis skirtumas tarp tų dviejų žmonių: atvykusio ir čia gimusio.
Kitas aspektas, kad Mažoji Lietuva yra labiau liuteroniška, o ne katalikiška. Kultūros kontekste tai irgi svarbu. Gal mes kiek laisviau žiūrime į tai, kas vyksta bažnyčioje: galima koncertuoti, piešti ar net pašokti. Čia tinka pastebėjimas, susijęs su terminu protestantai. Taip jau nutiko istoriškai, kad Liuterio idėjos buvo protestas prieš tuo metu priimtą bažnytinę tvarką. Bet kartais sakoma, kad tai siejama su kūrybos procesu, su evangelikų bažnyčiose paplitusiu muzikavimu ar kita menine veikla. Yra pripažinta, kad dainavimas, poezija, dailė – tai kūryba, o kuriantis žmogus – sąmoningai ar ne – yra protestuojantis žmogus. Ir kai pasižiūri į mokyklos paskutinių 150 metų istoriją, tai matai, jog ji ugdo nuolankius visuomenės narius. Bet dabar visuomenei reikia kūrėjų, išsišokėlių, kurie nebijotų laiku pasakyti tiesos.
Dar vienas man reikšmingas aspektas: vienas iš pirmųjų dabartinės valdžios vyrų Seime užėmė būtent kultūros komiteto vadovo pareigas. Patinka ar nepatinka, bet tai rodo jo suvokimą, kad kultūra yra svarbu. Man kultūra yra pagrindinis punktas visuomenei. Kalbėdamas su verslininkais aš sakau, kad jeigu tavo darbininkas bus kultūringesnis, tai gal tau lengviau bus su juo sutarti. Kultūrinė aplinka formuoja kitokį žmogų, jį ugdo. Todėl man toks noras pakeisti gyvenimą Lietuvoje pradedant nuo kultūros patinka. Ar pavyks – tai kitas klausimas.
J. Jaunius:
– Kuriantis žmogus dažniau negu kiti susiduria su rašytinėmis taisyklėmis, normomis, kurios kažko neleidžia. Tai ir gimsta konfliktas, kūrėjas neplaningai tampa protestuotoju, kuris įrodinėja, kad esamos normos nereikalingos, tik trukdo.
T. Frišmantienė:
– Viskas prasideda nuo šeimos. Jeigu šeima vesis vaiką į koncertus ar spektaklius, tai ir poreikis kultūriniams renginiams atsiras. Sako: sunku mažiems išsėdėti, ilgai klausytis. Reikia paruošti. Manau, kad net filmukus žiūrint reikia daryti pauzes ir mažam vaikui paaiškinti, ką rodo, kas ten vyksta. Kai paaiškinsi, tai ir ilgesnį spektaklį vaikas žiūrės. O kai nėra pradinio nuteikimo, tai ir vaikiško spektaklio metu vaikai po pusvalandžio jau išsiblaškę, nesiklauso. Beje, pastebiu, kad vis aktyvesni įvairūs bendruomenių kolektyvai, kur tėvai įtraukia vaikus. Manau, kad čia ir yra pagrindas, tada niekur kultūra nedings.
Man asmeniškai įdomi sritis – apranga. Ar suvokiame, kokia apranga yra kultūringa? Be abejo yra tradicijos ir yra kultūra. Nutinka taip, kad tai, kas yra tradicinio, būna laikoma nekultūringu. Bet tai priklauso nuo bendro visuomenės suvokimo. Kai buvo atsisakyta kažkada privalomos mokyklinės uniformos – tai dabar ir nebegali vėl sugrįžti. Vieni apeliuoja į demokratiją, kiti dar į kažką. Taigi, tradicija sugriauta, o naujai sukurti sunku. Nerandame svertų, kad suformuoti aprangos kaip kultūrinio savitumo suvokimą. Pastebėjau net tokį skirtumą, kad Klaipėdos teatre žiūrovai nesikuklina ateiti apsirengę kasdieniniais rūbais, tuo tarpu Vilniuje publika apsilankymą spektaklyje vertina kitaip, žiūrovų apranga atitinka renginio kultūrinį lygį.
B. Servienė:
– Pirmiausia turėtume galvoti apie nacionalinę kultūrą: kas ją formuoja? Kartais atrodo, kad didžiausią įtaką daro televizija ir šou laidos. Panašu, kad kartais sąmoningai į laidas pakviečiami dalyviai tik dėl skaičiaus, ir jie tikslingai, pasirinktinai pradeda žeminti kitus. Kai pasižiūriu panašiais laidas anglų kalba, niekada neteko matyti žeminimo. Lietuvoje nemokame oponuoti, vietoje argumentų – žeminame. Oponavimo trūkumą matau ir rinkiminėse laidose, kur diskusijose siekiama ne argumentuoti, bet ištraukiama kažkokia smulkmena ir nukreipiamas dėmesys. Pasakymas, kad politikoje taip galima, manęs netenkina, nes tokius pasiteisinimus ir sugalvoja tie, kas nemoka kultūringai diskutuoti. Ir vadinamosiose humoro laidose, mano nuomone, dažnai pasijuokiama žeminant kitą. To neturėtų būti.
A. Čepys:
– Aš pasakyčiau, kad Lietuvoje susiformavo tam tikra patyčių kultūra.
M. Žilinskis:
– O minėta patyčių kultūra Vakaruose yra gaji.
B. Servienė:
–Kitur mokoma, kad geriau prieš patyčias atsikirsti taikliu sakiniu, paoponuoti taip, kad tyčiojimasis nesikartotų. Bet to irgi reikia mokyti vaikus šeimoje, tai lyg bendravimo kultūros dalis.
Negaliu nepaminėti etninės kultūros, dvasinio paveldo. Pas mus šiandien daug kolektyvų, dainuojame ir šokame. Bet kai pažiūri į dalyvių amžių, tikrai nežinau, kaip turėtume užsiauginti tą vaikutį, kaip jį sudominti mūsų kultūros palikimu, kad jis taptų jos vartotoju ir dalimi. Nuo palikimo nusigręžiama, nes skubame į naujoves. Kai pasižiūriu, kad Kanadoje mano sesuo vis dar sėkmingai naudojasi laidiniu telefonu, suprantu, kad dabartinio jaunimo buvimas virtualioje erdvėje yra mūsų problema. Tai mes perkame vaikams naujausius telefonų modelius, kompiuterius, ir toks bendravimas tapo kultūros dalimi.
Jaunimas nėra visiškai abejingas mūsų kultūros paveldui. Štai Juknaičiuose dar viena mergaitė išmoko lietuvininkų šnektą, kuri beveik mirusi. Jaunimas domisi, ir man jo ieškojimai nėra labai baisūs. Man baisiau, kad pas mus, Mažojoje Lietuvoje, pakelėse stato kryžius. Čia kryžius yra gerbiamas, bet ne garbinamas. Tai istorinės kultūros nežinojimas, regioninės etnokultūros skirtumai.
J. Pancerova:
– Tikrai nemanau, kad kultūra – tik Kultūros centas, teatras ar dar kažkokia pramoginė veikla. Kultūra tikrai yra kažkas daugiau. Aš lyginu taip: natūra – tai, kas natūralu, o kultūra – tai, ką sukūrė žmogus. Ir čia patenka viskas: nuo pirmojo žmogaus pasigaminto kirvuko iki šių dienų. Gal turime žiūrėti plačiau?
Jeigu kalbame vien apie nacionalinę kultūrą, etnografiją – tai iš esmės kalbame apie kaimiškąją kultūrą. Visi mūsų garsiausi rašytojai, menininkai, šviesiausi visuomenės atstovai yra kilę iš kaimo. Miestietiškos kultūros lyg ir nebuvo. Vėliau buvome dar kitos, didžiulės sovietinės kultūros dalimi. Tuo metu ir etnografinė kultūra buvo padaryta standartinė, nevisavertė. Dabar mes visa tai ir patys lyg iš naujo atrandame, nėra čia ko savęs smerkti. Esame jauna valstybė.
Apie mūsų norus sudominti etnokultūra jaunimą. Kartą kursuose vienas psichologas pasakė, kad nereikia savęs už tai smerkti, nes tai normali būsena: vyresni mato praeitį, kalba kaip kažkas kažkur buvo, o vaikai kalba kuo ir kur jie bus rytoj, žiūri į ateitį. Kaip parodyti mūsų praeities vertybes – turime surasti kompromisinį būdą, o ne tiesiog įkyrėti.
Dabar kartu su praeities bėdomis esame labai stipriai veikiami vakarietiškos kultūros, globalizacijos veiksnių. Ir šį kartą be prievartos, nes mes norime būti vakarietiško pasaulio dalimi. Kokia lietuviška kultūra iš viso to bus sukurta, kaip ir ką šiame procese perduosime jaunimui – priklauso nuo mūsų. Keičiasi daugelis įprastinių tradicijų, pavyzdžiui, kada paskutinį kartą matėte per vestuves kariant piršlį?.. Kai bendrauju Kultūros centre su jaunimu, tai jie nori ir kuria, yra žingeidūs, aktyvūs ir patriotiški. O kai nežino, kaip padaryti, tada turime ateiti į pagalbą.
Kai sakome, kad trūksta kalbos kultūros, aš manau, pirmiausia turėtume lavinti mąstantį jaunimą. Mąstantis žmogus ieškos, jis sugebės rasti kultūriškai priimtinus kalbėjimo, bendravimo, saviraiškos būdus. Vien tik kultūringa apranga dar nėra kultūringumo požymis.
M. Žilinskis:
–Tačiau rengtis bet kaip nėra gerai. Man tikrai nesinori, kad Lietuvos moterys rengtųsi kaip kai kuriose Europos šalyse, kai visiškai neskiriama tam dėmesio. Čia negaliu nepaminėti Saugų muzikinio festivalio baigiamojo vakaro. Paskelbėme mėlynos aprangos vakarėlį. Nesitikėjau, bet tai buvo kažkas nerealaus: balinės suknelės, skrybėlaitės ir kita. Šalia pagrindinio vakaro tikslo radosi dar vienas gražus renginys, kurį patys gyventojai sukūrė. Tai rodo, kad aprangos kultūra nėra svetima.
E. Jurjonas:
– Kultūros subjektas – žmogus. Kultūrą sudaro dvasinės ir materialinės vertybės bei žmogaus santykiai su jomis ir gyvenimo būdas. Šiandieninę kultūrą sąlygoja ir sukaupta istorinio vystymosi patirtis, todėl ir kalbame apie skirtingą atskirų šalių kultūrą. Tik dabartinis tempas didesnis: kas anksčiau truko 100 metų, dabar atitinka 1 metus. Kultūra labai sparčiai lekia pirmyn, o kartu ir reformuojasi. Jeigu anksčiau tam tikras laikmetis turėjo savo skiriamuosius kultūrinius bruožus, tai dabar skirtumai nyksta. Mane gąsdina tai, kad turėsime priimti visą Europos kultūrą. Ir net geri kitų šalių pavyzdžiai nežinia kaip paveiks mūsų kultūrinę aplinką. O jeigu dar pripažinti, kad blogi pavyzdžiai lengviau užkrečia, tai nežinia ką mes prarasime po šiuo metu vykstančio kultūrinio maišymosi. Minėta, kad Mažoji Lietuva prarado daug savitumo, taip ir visai Lietuvai gali nutikti.
Ką siūlau realiai padaryti, kad galėtume sakyti: mūsų miestelis yra savitas? Galima sugalvoti kokį nors paprastą, bet malonų veiksmą, pavyzdžiui, nuo rytojaus visi mieste vieni su kitais pradeda sveikintis. Kai aš taip kartais darau, tai būna įvairių reakcijų. Jeigu po kelių dešimčių metų tai taptų visuotine norma, tikrai būtų unikalu.
P. Skutulas:
– Gal ir gera tokia idėja. Bet man keistas atrodo iš kažkur atsiradęs palinkėjimas: „Geros dienos“. Man jis taip biurokratiškai, nenatūraliai skamba, taip nuvalkiotas atrodo…
Apie „facebukinę“ kartą. Nesakau, kad socialiniai tinklai blogai. Bet kalba, kuria ten bendraujama, yra baisi. Kai nėra lietuviškų raidžių, tai dar gali bandyti teisinti, kad tas žmogus telefone nesugebėjo įsidiegti lietuviško šrifto. Bet kada matai miestų pavadinimus rašomus iš mažosios raidės ar elementarius žodžius su baisiausiomis gramatinėmis klaidomis, gali pamanyti, kad rašantysis ir pirmos klasės nėra baigęs… Ar tokie beraščiai gali kurti ateities kultūrą?
Panašu, kad Lietuvoje šiuo metu nebesusigaudome, kaip su savo kalba elgtis. Per radiją išgirdau reklamą, kad planuojama internetu transliuoti rimtąją muziką, t. y. nemokamai propaguos klasikinę muziką. Transliacijos vyks tiesiogiai iš Lietuvos nacionalinės filharmonijos, interneto puslapis vadinsis… Kaip? Ogi nationalphilharmonic.lt. Lietuvos pašto interneto svetainė – post.lt, o pašto paslaugų kioskeliai, veikiantys Lietuvoje pavadinti „Pay Post“. Kas čia?
Kodėl kaimo šventėje devintokė dainuoja angliškai?
Kažkada rusiškai buvome priversti kalbėti, o kas verčia dabar? Nemokėti lietuviškai jau kaip ir nieko tokio, jau nėra nekultūringa. Todėl aš nepalaikau, kada sakoma, kad reikia skatinti kalbėjimą žemaičių, aukštaičių, mažlietuvių, dzūkų ar kitomis tarmėmis. Mūsų tiek nedaug ir mes jau baigiame prarasti savo bendrinę kalbą, o jeigu dar kalbėsime tarmiškai, „facebukiškai“ ar dar kažkaip, gali išaušti diena, kai mūsų ainiai nebesusikalbės lietuviškai.
Žinoma, lietuvių kalba kažkada buvo dirbtinai suliteratūrinta kaip priemonė susikalbėti. Gal jos šiandien nebereikia, gal jau atliko savo darbą? Jeigu savanoriškai renkamės anglų kalbą (net nebe Europos Sąjungos valstybės kalba).
J. Jaunius:
– Sakyčiau, kultūra yra tai, kas turi išliekamąją vertę. Vargu ar knyga apie „Gariūnų kultūrą“, kaip ir knyga apie Šiaulių pietinį kvartalą, turės išliekamąją vertę. Manau, kad tokios knygos reikia tik autoriui, pelnui gauti. Čia matau analogiją su vienu metu plitusia mada rašyti eilėraščius baltosiomis eilėmis. Spaudoje buvo straipsnių, kad kas nesupranta tokios poezijos, tas turi tobulėti, poezija yra aukščiau už skaitytoją… Ar šiandien nors vienas poezijos mėgėjas atsimena ir deklamuoja baltųjų eilių posmus?
Manau, kad skubėjimas pasidalinti naujienomis socialiniuose tinkluose yra blogos kultūros pavyzdys dar ir todėl, kad ten platinamų naujienų išliekamoji vertė dažnai abejotina. Tikrą vertę pajunti tik tada, kai apmąstai, truputėlį užlaikai ir „perleidi pers save“, pajauti giliau.
A. Čepys:
– O juk mūsų diskusijos – taip pat naujas kultūrinis reiškinys Šilutėje. Ir gal neblogas?

Užrašė Jonas Jaunius