Dianos Mickienės nuotr.

Dėmesys šeimai, etnografiniai papročiai ir senolių tradicijos. Kalbėdamas apie tokias šv. Kūčias, lietuvių fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas Libertas Klimka per artėjančias šventes ragina grįžti prie praeities, santūrumo ir šiltesnio šeimos bendravimo.

 Jo teigimu, ši šventoji vakarienė yra ypatinga, Lietuvoje nuo seno turėjusi išskirtinę simboliką, o šiemet dėl išskirtinio planetų išsidėstymo bus pirma tokia po 800 metų pertraukos. Etnologas dalinasi patarimais, kaip tinkamai artėjančias šv. Kūčias sutikti, o lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė, savo ruožtu, tikina – šventiniai lietuvių apsipirkimo įpročiai rodo – nuo tradicijų nenutolstama.

„Vieniems žmonėms šv. Kūčių vakarienę teks pirmą kartą gaminti patiems. Kitiems – apskaičiuoti, kaip pagaminti mažiau maisto negu ankstesniais metais. Nepaisant to, šv. Kūčios yra ramybės, susikaupimo ir buvimo šeimoje laikas, net jei ir bendrausite su artimaisiais tik nuotoliniu būdu. Pasirūpinome, kad tūkstančiai „Maximos“ darbuotojų per šventinę vakarienę galėtų būti su savo šeima. Savo klientus visą lapkritį ir gruodį raginome šventiniu stalu pasirūpinti iš anksto ir užtikrinome gausų prekių asortimentą, kad šv. Kūčių tradicijos galėtų tęstis kiekvienuose namuose“, – sako „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė.

 „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė primena, jog gruodžio 24-ąją visos „Maxima“ parduotuvės dirbs iki 19 val., o pirmąją šv. Kalėdų dieną parduotuvės nedirbs. 

Vakarienę pradėdavo duona

L. Klimka pasakoja, kad mūsų protėviai senajame Lietuvos kaime šv. Kūčias sutikdavo ypač šventiškai. Šventoji vakarienė itin skirdavosi nuo kasdieninės ir būdavo vienintelė tokia visų metų rate. Stalą senoliai dengdavo balta staltiese, po ja padėdavo šieno kuokštelių, o viršuje paguldydavo kryželį.

„Šis šv. Kūčių simbolis taip buvo dedamas ne veltui. Vaikams pasakota, jog Jėzus Kristus yra kūdikis, turintis gulėti lopšyje. Jis gimė tvartelyje, ne rūmuose, todėl šienas primindavo ėdžias. Kalbant apie kitus simbolius, verta paminėti, jog stalo kampai būdavo dekoruojami eglišakėmis, o šalia kryželio vienoje pusėje senoliai dėdavo iš bažnyčios atsineštus kalėdaičius, kitoje – raikytą juodą duoną. Nuo jos dalinimosi visa šeima senovėje ir pradėdavo šią šventinę vakarienę“, – apie tradicijas pasakoja L. Klimka.

Padengę stalą, namiškiai ant jo dėdavo šv. Kūčių valgius. Tik patiekalų būdavo ne dvylika, o devyni. Anot L. Klimkos, valgių gausiau radosi vėliau, po baudžiavos, kai imta gyventi turtingiau.

„Šv. Kūčioms ant senovės lietuvių stalo būdavo pateikiama tai, kas pačių užsiauginta. Senajame Lietuvos kaime per šventąją vakarienę ragauti javų ir ankštinių kultūrų valgiai, juos papildydavo ir kitos gamtos dovanos – žuvys, uogos, grybai ir riešutai“, – sako L. Klimka.

Šiandien eglutė, anksčiau – kabantis sodas

Etnologo teigimu, išlaikant senąsias tradicijas, maisto per šv. Kūčias nereiktų labai gardinti ar maišyti su įvairias padažais. Ruošiantiems šventinį stalą L. Klimka pataria nepersistengti ir primena – prie šv. Kūčių stalo elgiamės taip, tarsi šalia būtų ir mūsų protėvių vėlės.

„Apie juos ir kalbame per šventinę vakarienę, prisimindami, kokie buvo mūsų seneliai. Kaip klostėsi jų gyvenimas, ko gražaus iš pastarojo galima pasimokyti. Kūčios yra šeimos sanglaudos metas, kai dalinamės savo giminės istorija, nes tai laikas, skirtas į šalį atidėti visus darbus ir bendrauti“, – sako L. Klimka.

Anot etnologo, svarbus vaidmuo senuosiuose namuose buvo skiriamas ir šiaudiniam sodui, kuris sukdavosi virš šv. Kūčių stalo ir simbolizuodavo pasaulio struktūrą. Savo ruožtu Kalėdų eglutė, pašnekovo teigimu, į mūsų kraštą atkeliavo gana vėlai, tik XIX a. antroje pusėje. Ją pirmąkart savo jaunystėje aprašė poetas Antanas Baranauskas, naująją tradiciją išvydęs caro valdininko namuose.

Kitas svarbus paprotys, kurį išskiria L. Klimka, yra tradiciškai gruodį senojoje Lietuvoje vykę prekymečiai. Skirtingu mėnesio laiku tuomet prekiauta šiltais drabužiais, kalėdinėmis dovanomis, o paskutinis turgus, prieš pat šv. Kūčias, būdavo saldusis, skirtas įsigyti medaus, spanguolių ar mėsos šv. Kalėdoms. Tai, kad lietuviai iki šiol neatitrūksta nuo tradicijų, pastebi ir E. Dapkienė.

„Šventiniai mūsų klientų krepšeliai kasmet – panašūs. Juose atsiduria kūčiukai, imbieriniai sausainiai, žvakės, įvairios kitos šventinės dekoracijos ir, žinoma, mandarinai. Pastarieji yra tapę tikruoju švenčių simboliu, kurio parduodame ypač gausiai. Lietuviai taip pat neabejingi ir saldumynams. Gausiai perka ne tik imbierinius sausainius, bet ir meduolius, šokolado figūrėles, kitus skanėstus“, – apie pirkėjų įpročius kalba E. Dapkienė.

Pirmos tokios šv. Kūčios po beveik tūkstantmečio

Anot L. Klimkos, šv. Kūčių burtai – taip pat neatsiejama šventinio vakaro dalis. Viskas per šv. Kūčias, etnologo teigimu, yra labai reikšminga, todėl verta stebėti, kas pasibels į duris, užeis į namus, tądien lis ar snigs.

„Jei šventinę naktį prasiskirtų dangaus debesų šydas ir pasimatytų žvaigždės, būtų geras ženklas. Tai vilties prošvaistė, jog situacija pozityviai keičiasi. Apskritai, šiemet dangus ypač turtingas ženklais. Vienas jų išryškėjo gruodžio 21-ąją, per astronominę žiemos saulėgrįžos dieną. Tuomet du dangaus šviesuliai ir didžiausios planetos – Jupiteris ir Saturnas – priartėjo vienas prie kito. Paskutinį kartą toks reiškinys pastebėtas prieš 800 metų, kai Europoje siautė maras. Tada buvo manoma, kad tai – dangaus perspėjimas žmonėms, raginantis keisti gyvenimo būdą“, – sako gamtos mokslų daktaras.

Todėl, L. Klimkos nuomone, dabar šie šviesuliai vėl uždegė šv. Kalėdų vilties spindulį, jog visus sunkumus įveiksime, jei tik imsimės pokyčių. Ne veltui per šiųmetes šv. Kūčias etnologas ragina grįžti prie senųjų tradicijų. „Būdami nebūties akivaizdoje, atsigręžkime į santūrumą, praeitį, artimiausios šeimos bendravimą“, – priduria pašnekovas.

Parengta pagal „Maximos“ pranešimą