Ačiū, gydytojau!

Jeigu ne jos giminaitės kaimynė, šios istorijos „Pamaryje“ nebūtų. Jeigu ne jos prašymas, šio pasakojimo nepuoštų rožių puokštė, skirta gydytojams. Jeigu ne jos atvirumas, nesužinotume, ką gyventi į užsienį išvykstanti moteris sukrovė į vos pakeliamą didelę dėžę.

Kai sūnus krovė krepšius ir dėžes išvežti į užsienį, su viena pasigalynėjo ir ėmė juoktis: „Mama, gal lietuviškų akmenų prisidėjai? Be reikalo, mūsų sodyboje to gero netrūksta…“
Jos tai neprajuokino: juk dėžėje – knygos. Ir pasakų, ir apie Lietuvą, ir net poezijos rinkinėlis koks.
„Ką anūkams skaitysiu? Ir pati norėsiu atsiversti…“ – teisinosi moteris, kelis vakarus atrinkinėjusi, kurias knygas išsivežti.
Smūgis
Liga buvo labai pikta, skubanti ir tarsi akimirksniu pasiglemžė jos žmogų. Gal iš baimės tas netekties artėjimas jai prilygo akimirksniui. Vaikai su šeimomis jau gyveno užsienyje. „Pinigais kelius nuklosime, tėtis gyvens…“ – sakė parvažiavę, tikino paskambinę. „Gerus vaikus turime, neapleis…“ – mįslingai pasakė jos žmogus ir, laikydamas žmoną už rankos, kalbėjo, kad geram žmogui gera ir Lietuvoje, ir svetur, svarbu tik, kad šalia saviškių. Kai į palatą užėjo jau solidaus amžiaus gydytojas, moteris pajuokavo, kad jos žmogus prabilo kaip lyrikas, bene eilėraščius rašyti ims…
Kai ji išėjo iš palatos, moteris baltu chalatu pakvietė užeiti pas gydytoją. „Man pasidarė baisu, išpylė prakaitas, užvaldė bloga nuojauta, ėjau tuos keliolika metrų koridoriumi, o žemė tarsi slydo iš po kojų. Pirmą kartą taip gyvenime. Sako, žmogus turi nuojautą…“ – pasakojo moteris.
Gydytojas pasiūlė arbatos, paklausinėjo apie vaikus. Po to nutilo. „Tos minutės man virto valandomis, mintyse meldžiau Dievo, kad jis dar patylėtų…“ – prisimena ji, neatkartodama gydytojo žodžių apie artėjančią netektį. Pravirkusią gydytojas apkabinęs, pasakęs, kad paverktų, būna lengviau. Moteris paprašiusi bent vyrui to nesakyti. Pasirodo, vyras žino, dabar slėpti negalima, dabar ligonis turi žinoti tiesą. Pasirodo, ir vyras prašęs gydytojo šios žinios nesakyti žmonai…
Moteris su gydytoju praleido ne vieną valandą, išsiverkė, visą savo gyvenimą išpasakojo, tarėsi, ar išvažiuoti pas sūnų į užsienį. „Jis neskubėjo, jaučiausi tarsi šalia artimiausio žmogaus. Jis tiek papasakojo… Jis tiek mato, jis tiek turi ištverti… O juk mes pinigais kelio nenuklojome. Sūnus sakė bandęs siūlyti, bet gydytojas atstūmęs ranką. Supratau, kad yra išgyvenęs ir netektį, suprato, kaip jaučiuosi. Nežinau, ką būčiau tuo metu dariusi, jeigu jis būtų man pasakęs baisią tiesą ir išskubėjęs dirbti. Nežinau, gal…“ – ji nubraukė ašarą ir tvirtu balsu paprašė parašyti, kad nuostabūs žmonės yra gydytojai, kad smerkdami juos, kaltindami tris kartus pamatuotume.
Padėka
„Kai skauda, kai liga prislegia ar brangiausią žmogų užklumpa, juk bėgame ne pas artimuosius, ne pas darbdavius, ne pas kaimynus ar draugus, ne į Seimą. Tada skubame pas gydytoją, kuris kasdien mato ligonius, kasdien susiduria su kitų skausmu, o kartais yra bejėgis padėti. Įsivaizduokime, koks tai sunkus, koks sudėtingas darbas. Bent įsivaizduokime!“ – kalbėjo moteris, palinkėjusi gražaus Šilutės miesto gyventojams suprasti čia dirbančius gydytojus.
Ji atvyko į Šilutę pas tolimus giminaičius. Atvežė du didelius krepšius savo užgyvento turto. Išdalina giminei, nors ir retai su daugeliu iš jų matydavosi. Giminė – plati, dauguma artimųjų išvykę į užsienį. Be to, norėjusi ir atsisveikinti. Kalėdų šventės jau būsią ne Lietuvoje. Sūnaus dideliame name užsienyje jai skirtame kambaryje pūpso dėžės, paketai, krepšiai. Anūkai telefonu vis klausia, kada atvažiuos, kada galės jai padėti sukrauti viską į spintas, stalčius. Net atskirą virtuvę šalia kambario sūnus įruošė: „Jeigu, mama, norėsi pailsėti nuo mūsų visų, žinau, kepsi pyragus, būtinai ir tą su aguonom, tokio skanaus čia nenusiperkame“.
Ji vis kartojo, kad neturėjusi reikalų su žurnalistais, ne viskuo tiki, ką perskaito. Tačiau moterys įkalbėjo ir Šilutėje apsisprendė, kad reikia pasakyti tiesą apie Klaipėdos gydytojus. Giminaitė pasakojusi, kad šio krašto žmonės gydosi ir Šilutės, ir Klaipėdos ligoninėse. „Kai mano giminaitė su vyru, jų kaimynės papasakojo, kaip tekę gydytis Šilutėje, supratau, kad turite puikių gydytojų. Paminėjo jie man daug pavardžių, nepasakysiu, neužsirašiau, užmiršau. Būkite supratingi, pabandykite suprasti, koks yra gydytojo darbas. Tik gydytojas padeda, kai susergame, todėl jam ir skirkime visus dėkingumo žodžius. Gydytojas nedaro stebuklų. Sunku su tuo susitaikyti, tačiau tai – tiesa. Galbūt lengviau mane suprasite, jeigu paklausiu, o ką darytumėte be gydytojo, kai jus ar jūsų artimąjį užkluptų mirtina liga, jeigu avarijos metu atsidurtumėte ant mirties slenksčio, jeigu per gaisrą nukentėtumėte, jeigu laukiamo vaikelio atėjimas į šį pasaulį pakibtų ant plauko?“- kalbėjo moteris, dar kartą paprašiusi su rašiniu išspausdinti gražiausią gėlių puokštę, skirtą gydytojams.
Pagyrimas
Atsisveikinti su savo žmogum buvo skirta mažai dienų. „Reikia sugebėt taip išeiti. Nors mano žmogus geso akyse, neišgirdau aimanos. Tik vis dažniau mano ranką uždėdavo ant sūnaus rankos. Tarsi palaimindamas mano dabartinį sprendimą išvykti gyventi pas vaiką į užsienį. Dabar, kai galva jau bąla, kai kiekvienas Lietuvos medis tarsi į širdį įaugęs. Draskyk, išeitų. Visada savo žmogų supratau be žodžių. Supratau jį ir išeinantį Amžinybėn. Buvo sūnus nusivežęs ten, kur auga man svetimi medžiai, gražu, marti gera, anūkai mieli. Tik tai svetima, taip baugu…“ – sakė moteris.
Trumpam į šventiškai išpuoštą Šilutę atvykusiai moteriai labai patiko tikra Kalėdų žaliaskarė ir šalia jos, prie H. Šojaus muziejaus, papuoštų kalėdinių eglučių alėja. „Pasivaikščiojau kaip po Kalėdų miestelį, kas taip sugalvojo, žaisliukai tokie… Kiekvienas padarytas, vis kitoks, kiek čia išmonės, kiek darbo įdėta. Žiūrėjau į tuos žaisliukus ir svarsčiau, kiek rankų juos darė? Labai patiko, toks šviečiantis jūsų miestas prieš Kalėdas. Suprantu, kodėl mano giminaitės šeima taip džiaugiasi, kad čia gyvena. Kaip mano šviesios atminties mamutė pasakytų, šilta čia pas jus“, – pagyrė viešnia, palinkėjusi visiems ramių šv. Kalėdų.

Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Kaip buvęs Seimo narys jaučiasi vietos politikoje?

Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovas Šilutės r. savivaldybės taryboje Audrius Endzinas į vietos valdžią sugrįžo, gerokai anksčiau buvęs Savivaldybės tarybos nariu, dvi kadencijas buvęs išrinktas Seimo nariu, ir šiek tiek ilsėjęsis nuo politikos, užsiėmęs tik verslu. A. Endzinas – verslininkas, vadovauja UAB „Energetikos objektų statyba“. Interviu su Audriumi ENDZINU pradėjome tokiu klausimu: – Esate vienintelis Šilutės rajono savivaldybės tarybos narys, dvi kadencijas, aštuonerius metus, buvęs Seimo nariu, dirbęs Seimo Ekonomikos komitete. – Ir Seimo nariai dar pavaduoja vienas kitą ligos ar

Steponą Kasparavičių pasveikino 90–dešimtmečio proga

Rugpjūčio 12-ąją garbingo 90-ojo gimtadienio sulaukė Juknaičiuose gyvenantis Steponas Kasparavičius. Tradiciškai jubiliato pasveikinti atvyko Šilutės r. savivaldybės atstovai: Administracijos direktoriaus pavaduotoja Dalia Rudienė ir Socialinių paslaugų poskyrio vedėja Audronė Barauskienė. Viešnios jubiliatui linkėjo sveikatos, ilgų gyvenimo metų, energijos… Steponas gimė Šilalės rajone, Kalniškių kaime. Gyvenimas anuomet lengvas nebuvo, augo kartu su trimis seserimis ir broliais – Elena, Regina, Stefanija, Pranu, Algiu ir Juozu. Vos penkerių sulaukusį Stepuką tėveliai išsiuntė uždarbiauti pas gimines: gamino valgyti, vaikus prižiūrėjo, karves ar žąsis ganė,

„Pamario ženklai“ septynioliktą kartą sukvietė menininkus

Dešimt dienų Kintų Vydūno kultūros centre, kur mokytojavo ir gyveno garsusis lietuvių dramaturgas, filosofas, rašytojas Vydūnas, vyko 17-oji emalio meno kūrėjų laboratorija „Pamario ženklai“. Šeštadienį, rugpjūčio 10-ąją, buvo surengta menininkų kūrinių paroda. „Jau kurį laiką mane lydi atsisveikinimo nuotaika… Kai matai, kad jie kraustosi, renkasi daiktus, deda juos į dėžes, viskas tuštėja ir aprimsta. Laboratorijos kūrėjai pradeda gyventi savo kelionėmis, planais ir būsimais žygiais. Tuomet prasideda dvasinis atsisveikinimas“, – laboratorijos uždarymo metu kalbėjo Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė.

Keli puslapiai iš Švėkšnos seniūno Alfonso Šepučio gyvenimo knygos

Švėkšnos seniūnui Alfonsui Šepučiui birželio 21 d. sukako 60 metų. Jubiliatą pasveikino Šilutės rajono savivaldybės vadovai, kolegos seniūnai ir gausus būrys švėkšniškių. „Trumpa naktis buvo, o ryte šiek tiek troškino… O toliau gyvenimas ėjo ta pačia vaga“, – jubiliejų prisimena Alfonsas Šeputis. Gimęs saulėgrįžos dieną Mero Vytauto Laurinaičio potvarkiu padėkos jubiliejų proga pareikštos dviem seniūnams: A. Šepučiui ir liepos 11 d. 60 metų sukaktį minėjusiam Vainuto seniūnui Vitalijui Mockui. Abu yra didžiausią vadovavimo seniūnijoms stažą turintys valstybės tarnautojai, be to,