Ačiū, gydytojau!

Jeigu ne jos giminaitės kaimynė, šios istorijos „Pamaryje“ nebūtų. Jeigu ne jos prašymas, šio pasakojimo nepuoštų rožių puokštė, skirta gydytojams. Jeigu ne jos atvirumas, nesužinotume, ką gyventi į užsienį išvykstanti moteris sukrovė į vos pakeliamą didelę dėžę.

Kai sūnus krovė krepšius ir dėžes išvežti į užsienį, su viena pasigalynėjo ir ėmė juoktis: „Mama, gal lietuviškų akmenų prisidėjai? Be reikalo, mūsų sodyboje to gero netrūksta…“
Jos tai neprajuokino: juk dėžėje – knygos. Ir pasakų, ir apie Lietuvą, ir net poezijos rinkinėlis koks.
„Ką anūkams skaitysiu? Ir pati norėsiu atsiversti…“ – teisinosi moteris, kelis vakarus atrinkinėjusi, kurias knygas išsivežti.
Smūgis
Liga buvo labai pikta, skubanti ir tarsi akimirksniu pasiglemžė jos žmogų. Gal iš baimės tas netekties artėjimas jai prilygo akimirksniui. Vaikai su šeimomis jau gyveno užsienyje. „Pinigais kelius nuklosime, tėtis gyvens…“ – sakė parvažiavę, tikino paskambinę. „Gerus vaikus turime, neapleis…“ – mįslingai pasakė jos žmogus ir, laikydamas žmoną už rankos, kalbėjo, kad geram žmogui gera ir Lietuvoje, ir svetur, svarbu tik, kad šalia saviškių. Kai į palatą užėjo jau solidaus amžiaus gydytojas, moteris pajuokavo, kad jos žmogus prabilo kaip lyrikas, bene eilėraščius rašyti ims…
Kai ji išėjo iš palatos, moteris baltu chalatu pakvietė užeiti pas gydytoją. „Man pasidarė baisu, išpylė prakaitas, užvaldė bloga nuojauta, ėjau tuos keliolika metrų koridoriumi, o žemė tarsi slydo iš po kojų. Pirmą kartą taip gyvenime. Sako, žmogus turi nuojautą…“ – pasakojo moteris.
Gydytojas pasiūlė arbatos, paklausinėjo apie vaikus. Po to nutilo. „Tos minutės man virto valandomis, mintyse meldžiau Dievo, kad jis dar patylėtų…“ – prisimena ji, neatkartodama gydytojo žodžių apie artėjančią netektį. Pravirkusią gydytojas apkabinęs, pasakęs, kad paverktų, būna lengviau. Moteris paprašiusi bent vyrui to nesakyti. Pasirodo, vyras žino, dabar slėpti negalima, dabar ligonis turi žinoti tiesą. Pasirodo, ir vyras prašęs gydytojo šios žinios nesakyti žmonai…
Moteris su gydytoju praleido ne vieną valandą, išsiverkė, visą savo gyvenimą išpasakojo, tarėsi, ar išvažiuoti pas sūnų į užsienį. „Jis neskubėjo, jaučiausi tarsi šalia artimiausio žmogaus. Jis tiek papasakojo… Jis tiek mato, jis tiek turi ištverti… O juk mes pinigais kelio nenuklojome. Sūnus sakė bandęs siūlyti, bet gydytojas atstūmęs ranką. Supratau, kad yra išgyvenęs ir netektį, suprato, kaip jaučiuosi. Nežinau, ką būčiau tuo metu dariusi, jeigu jis būtų man pasakęs baisią tiesą ir išskubėjęs dirbti. Nežinau, gal…“ – ji nubraukė ašarą ir tvirtu balsu paprašė parašyti, kad nuostabūs žmonės yra gydytojai, kad smerkdami juos, kaltindami tris kartus pamatuotume.
Padėka
„Kai skauda, kai liga prislegia ar brangiausią žmogų užklumpa, juk bėgame ne pas artimuosius, ne pas darbdavius, ne pas kaimynus ar draugus, ne į Seimą. Tada skubame pas gydytoją, kuris kasdien mato ligonius, kasdien susiduria su kitų skausmu, o kartais yra bejėgis padėti. Įsivaizduokime, koks tai sunkus, koks sudėtingas darbas. Bent įsivaizduokime!“ – kalbėjo moteris, palinkėjusi gražaus Šilutės miesto gyventojams suprasti čia dirbančius gydytojus.
Ji atvyko į Šilutę pas tolimus giminaičius. Atvežė du didelius krepšius savo užgyvento turto. Išdalina giminei, nors ir retai su daugeliu iš jų matydavosi. Giminė – plati, dauguma artimųjų išvykę į užsienį. Be to, norėjusi ir atsisveikinti. Kalėdų šventės jau būsią ne Lietuvoje. Sūnaus dideliame name užsienyje jai skirtame kambaryje pūpso dėžės, paketai, krepšiai. Anūkai telefonu vis klausia, kada atvažiuos, kada galės jai padėti sukrauti viską į spintas, stalčius. Net atskirą virtuvę šalia kambario sūnus įruošė: „Jeigu, mama, norėsi pailsėti nuo mūsų visų, žinau, kepsi pyragus, būtinai ir tą su aguonom, tokio skanaus čia nenusiperkame“.
Ji vis kartojo, kad neturėjusi reikalų su žurnalistais, ne viskuo tiki, ką perskaito. Tačiau moterys įkalbėjo ir Šilutėje apsisprendė, kad reikia pasakyti tiesą apie Klaipėdos gydytojus. Giminaitė pasakojusi, kad šio krašto žmonės gydosi ir Šilutės, ir Klaipėdos ligoninėse. „Kai mano giminaitė su vyru, jų kaimynės papasakojo, kaip tekę gydytis Šilutėje, supratau, kad turite puikių gydytojų. Paminėjo jie man daug pavardžių, nepasakysiu, neužsirašiau, užmiršau. Būkite supratingi, pabandykite suprasti, koks yra gydytojo darbas. Tik gydytojas padeda, kai susergame, todėl jam ir skirkime visus dėkingumo žodžius. Gydytojas nedaro stebuklų. Sunku su tuo susitaikyti, tačiau tai – tiesa. Galbūt lengviau mane suprasite, jeigu paklausiu, o ką darytumėte be gydytojo, kai jus ar jūsų artimąjį užkluptų mirtina liga, jeigu avarijos metu atsidurtumėte ant mirties slenksčio, jeigu per gaisrą nukentėtumėte, jeigu laukiamo vaikelio atėjimas į šį pasaulį pakibtų ant plauko?“- kalbėjo moteris, dar kartą paprašiusi su rašiniu išspausdinti gražiausią gėlių puokštę, skirtą gydytojams.
Pagyrimas
Atsisveikinti su savo žmogum buvo skirta mažai dienų. „Reikia sugebėt taip išeiti. Nors mano žmogus geso akyse, neišgirdau aimanos. Tik vis dažniau mano ranką uždėdavo ant sūnaus rankos. Tarsi palaimindamas mano dabartinį sprendimą išvykti gyventi pas vaiką į užsienį. Dabar, kai galva jau bąla, kai kiekvienas Lietuvos medis tarsi į širdį įaugęs. Draskyk, išeitų. Visada savo žmogų supratau be žodžių. Supratau jį ir išeinantį Amžinybėn. Buvo sūnus nusivežęs ten, kur auga man svetimi medžiai, gražu, marti gera, anūkai mieli. Tik tai svetima, taip baugu…“ – sakė moteris.
Trumpam į šventiškai išpuoštą Šilutę atvykusiai moteriai labai patiko tikra Kalėdų žaliaskarė ir šalia jos, prie H. Šojaus muziejaus, papuoštų kalėdinių eglučių alėja. „Pasivaikščiojau kaip po Kalėdų miestelį, kas taip sugalvojo, žaisliukai tokie… Kiekvienas padarytas, vis kitoks, kiek čia išmonės, kiek darbo įdėta. Žiūrėjau į tuos žaisliukus ir svarsčiau, kiek rankų juos darė? Labai patiko, toks šviečiantis jūsų miestas prieš Kalėdas. Suprantu, kodėl mano giminaitės šeima taip džiaugiasi, kad čia gyvena. Kaip mano šviesios atminties mamutė pasakytų, šilta čia pas jus“, – pagyrė viešnia, palinkėjusi visiems ramių šv. Kalėdų.

Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

„Svarbiausia žinoti, kad ne plytas mūriji, o statai bažnyčią…“

Šilutės pirmosios gimnazijos direktorė Laima Spirgienė paminėjo asmeninį jubiliejų. Daugiau negu pusė tų gražiai nugyventų metų prabėgo mokykloje, pastarieji 20 – einant direktorės pareigas. Kai rugsėjį į gimnaziją susirinko per 80 naujų moksleivių, direktorė jau spėjo su kiekvienu pasikalbėti. Gimnazistų iš viso yra gal 350. Ketverius metus jie čia auginasi sparnus skrydžiui į savarankišką gyvenimą. Direktorės šeimoje – trys sūnūs. Skaitytojams pateikiame interviu su Laima SPIRGIENE. – Asmeninis jubiliejus – tarsi proga mintimis grįžtelti į prabėgusius metus ir susimąstyti. Ar

2019-ieji – įsimintiniausi Šilutės senelių globos namams

Šiemet Šilutės senelių globos namų direktorė Evelina Balandė už aktyvumą, įvairių projektų skatinimą ir įgyvendinimą nominuota 2019 metų socialine darbuotoja. Šių metų gruodį sukaks 20 metų, kai veikia Šilutės senelių globos namai. Nuo pat įsikūrimo pradžios direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams dirba Janina Sadauskienė. Šios moterys dalijasi mintimis apie socialinio darbą džiaugsmus, laimėjimus ir planus su „Pamario“ skaitytojais. Dėkinga gyvenimui Susitikimo metu E. Balandė dar kartą pasidžiaugė įvertinimu, kurį pasiekė tik bendrai su visu kolektyvu ir šių namų gyventojais, kurie, anot

Plinta nauja mada: pirkti mažiau, bet kokybiškų prekių

Jau aštuntą kartą spalio 4-13 d. uostamiestyje vyko Klaipėdos mados savaitė (Fashion Week Klaipėda). Įvairiose miesto erdvėse vyko įvairių projektų pristatymai, buvo galima dalyvauti dirbtuvėse, įsigyti unikalių mados kūrinių, o galiausiai išvysti tarptautinį madų šou. Visų šių renginių metu kalbėta apie ekologišką mados vartojimą. Festivalio dalyvė ir Šilutės išskirtinio dizaino drabužių parduotuvės „Stilinga kišenė“ savininkė Renata Dotienė dalijasi įspūdžiais iš festivalio ir plačiau pasakoja apie tvariąją madą. Kasmet R. Dotienė dalyvauja įvairiuose mados renginiuose. Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje,

Mintys Petro Jakšto 120-ųjų gimimo metinių proga…

Artėja Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premijos laureato Petro Jakšto 120-osios gimimo metinės. Į Amžinybę P. Jakštas išėjo Šilutėje iškėlus Lietuvos trispalvę. Palaidotas Šilutės kapinėse. „Kol yra gerų žmonių, žmogus nepražūsta“, – tai P. Jakšto žodžiai, prie kurių dera paminėti ir šiuos: „Aš visuomet mylėjau Dievą, Tėvynę, žmones ir knygas… Ką labiausiai – sunku pasakyti. Viskas jungėsi kartu“. Garbingiausias Šilutės rajone apdovanojimas – „Sidabrinės nendrės“ premija – kasmet teikiama nuo 1995 m. Pirmieji trys laureatai: Liudas Čičirka – tarptautinės klasės sunkiosios