Ankstų rytą Vilniaus miesto vaikų ir jaunimo pensiono ,,Ąžuolų“ šeimynos septynetas kompleksinę negalią turinčių jaunuolių, lydimi socialinių darbuotojų Birutės Tumalavičienės ir Violetos Medelienės, su didžiulėmis kuprinėmis ir miegmaišiais iš Vilniaus autobusų stoties patraukė Žemaitijos link.

Keturios kelionės valandos visiškai neprailgo, vaikinai didžiai susidomėję pro langą stebėjo nuostabius gamtos vaizdus, domėjosi, kokius miestus pravažiuojame.
Atvykus į Vilkyškius visą būrį poilsiautojų pasitiko didžiausio avių ūkio Pagėgių savivaldybėje šeimininkė Laima Aleknavičienė. Laimutė keliauninkus parsivežė į Keleriškių kaimą, kur vaikinų laukė marios nepatirtų įspūdžių.
Specialiųjų poreikių turintys vaikinai, patekę į neįprastą aplinką, pirmiausia nuskubėjo aplankyti švelniųjų ūkio gyventojų – juodagalvių avelių. Visi liko sužavėti tokia gausia avelių šeimyna – jų net apie 400!
Jaunuoliai ne tik stebėjo, maitino, girdė vilnones gražuoles, jų dėmesio pakako ir didžiausiam ūkio sargui Baksui, ir žaliaakiui rainiui Maksui.
Nenusakomas džiaugsmas vaikinus apėmė, kai ūkio šeimininkė parsivežė tris naujus bandos narius – ėriukus ir kelių mėnesių kalytę. Buvo surengtas konkursas. Kiekvienas stovyklautojas turėjo sugalvoti Vidurio Azijos aviganei vardą, po to burtų keliu traukė lapelį su vardu ir taip vaikinai tarsi tapo kalytės BITĖS krikštatėviais.
Jaunuoliai išsamiai susipažino su ūkio darbais: sužinojo, kaip pjaunamas, džiovinamas ir grėbiams šienas, sužinojo, kuo avelės šeriamos, kad jų desertas – moliūgai, kurių sėklytes net bandė patys įterpti į žemę ir su nekantrumu lauks rudens, norėdami pamatyti savo darbo vaisių.
Labai susidomėjo vilnos plovimu, džiovinimu. Juk kam gi nesmagu karštą vasaros dieną pilstytis vandeniu, lakstyti vilnos kilimais…
Kiekvienas įgijo daug gyvenimiškos patirties, turimus įgūdžius galėjo pritaikyti netradicinėje aplinkoje – skaldė malkas, kūreno laužą, kurio kaitroje gaminosi maistą, ar susėdę aplinkui klausėsi jaunosios ūkininkaitės Saulės ir jos draugės Emos gitaros melodijų ir lyrinių dainų.
Susipažino su pievų augmenija, rinko, džiovino vaistažoles, kurių aromatas juos džiugins šaltais žiemos vakarais.
Džiugu, kad yra tokių neabejingų žmonių kaip Laimutė, kuri negailėdama savo laiko kantriai pasakojo, rodė ir mokė ūkininkavimo paslapčių. Galbūt vaikinai ūkininkais ir netaps, tačiau ši gyvenimiška patirtis tikrai kada nors pravers.

Violetos Medelienės
fotoinformacija