Svetlana Jašinskienė: „Nematau kultūrai ateities šioje savivaldybėje…“

„Mieli kultūrą kuriantys, kultūra gyvenantys kraštiečiai, šiandieną daugeliui politikų padovanojau LAIMĘ – palieku darbą kultūroje, kurį dirbu nuo 1985 metų…“ – liepos 25 d. feisbuke paskelbė Pagėgių kultūros centro direktorė Svetlana Jašinskienė. Kodėl ilgametė Pagėgių krašto kultūros puoselėtoja priėmė tokį sprendimą, pasiteiravome jos pačios.

– Tai kas atsitiko, gerbiamoji Svetlana, kad nutarėte užversti gana ilgos darbinės veiklos puslapį?
– Šis mano sprendimas nėra spontaniškas ir ne emocijų vedina priėmiau tokį sprendimą. Tikrai ne! Tokią mintį brandinau gana seniai. Galutinai apsispręsti man padėjo mūsų (Pagėgių – red. pastaba) valdžios požiūris į kultūrą. Tas požiūris niekada šviesus nebuvo. Nuolatos mes turėjom įrodinėti, kažkam kažką aiškinti… Minimaliais finansais daryti renginius. Gerai, kad komandoje ne aš viena tokia kultūrininkė, daug ką darome vedini idėjos. Visa tai ir brandino mintį. O galiausiai nuo 2013 metų aš praktiškai viena maža kojos pėdele, net pasistiebusi stoviu toje kultūroje, visa kitą laiką aš atsimušinėju dokumentais… Kažkokie nerealūs įtarimai, vis kažkokie tikrinimai, spėliojimai, kad neva kažką ne taip darom. Tai labai kliudo. Kai žmogus galėtum rašyti kokį nors scenarijų, galėtum paskirti visą save kultūrai, turi atsimušinėti dokumentais. Tai baisiausia. Išgirdau tokių pasakymų: „Va, ir išsigando būsimo audito, tai bėga…“

– Tai gal ir išsigandot eilinio audito?..
– Ne, tikrai neišsigandau, nes mane auditavo 2013 metais, nuo A iki Z tikrino visas sritis, 2014 metais tikrino kitas sritis, 2015 metais – atlyginimų mokėjimus, premijų skyrimus… Žodžiu, nuo 2013 metų popierių nepadedu iš rankų… Dabar ir rekomenduoju mūsų valdžiai: priimkit gerą, patikimą žmogų, nes įstaiga yra pakankamai gerai sutvarkyta, nebent kokių smulkmenų ten begalima rasti. Beje, vienas dabartinis politikas, kažkada buvęs Pagėgių meras yra pasakęs: „… o audito išvados bus tokios, kokias nusipirksime“. Tai daug ką pasako, nors aš nieko nebijau. Tik liūdna, kad kultūra Pagėgiuose neturi ateities. Rinkimus laimėjo sportas, ir dar per gerai pasakyta, kad sportas, taikliau būtų – smiginis… Šitie žmonės buvo valdžioje ir 2004-aisiais metais, kada kultūrą reorganizavo, iš buvusių kokių aštuoniolikos paliko mus gal šešis, gal septynis žmones. Tai nemanau, kad šis požiūris keitėsi ar galėtų keistis ateityje. Kartoju: nematau kultūrinei veiklai šioje savivaldybėje ateities. Nematau reikalo kažkam kažką nuolatos įrodinėti, kad šito būtinai reikia. Gali būti, kad „šito“ reikia tik nedidelei saujelei žmonių, kuriems kultūrinė veikla reikalinga, ir tiems patiems kultūrininkams, dirbantiems iš idėjos.

– Bet juk Pagėgių kultūros centras yra pelnęs ir pripažinimą – vienais metais buvote pripažinti geriausiais visoje Lietuvoje…
– 2015 metais mes buvome pripažinti geriausiais šalyje savo kategorijoje, o tais pačiais metais Savivaldybės tarybos dauguma nepatvirtino metinių mūsų veiklos ataskaitų… Kažkodėl. Konkretaus atsakymo nebuvo, kodėl. O juk tapti geriausiais šalyje nereiškia, kad pravažiuodami vertintojai pamato pastatą ir sako: „Ach, kokie gražūs rūmai, kaip gražiai sienos išdažytos!“ Prieš tampant geriausiais reikia parodyti penkerių metų veiklos rezultatus, pagrįstus dokumentais, organizuotais renginiais, filmuota medžiaga. Reikia tam tikras lenteles užpildyti, kiek išliekamosios vertės palieki, kas nuveikta. Įsivaizduokit, komisija, sudaryta iš Lietuvos kultūros ministerijos dviejų atstovų, Kultūros centrų asociacijos ir 6-8 praktikuojančių geriausių kultūros namų vadovų praneša, kad mes esame absoliučiai geriausi šalyje, o netrukus vietos valdžia net nepatvirtina mūsų veiklos ataskaitos… Tai čia dar viena dalis atsakymo, kodėl išeinu.

– Ar savivaldybės vadovai nebandė jūsų perkalbėti?
– Atkalbėti nebandė. Gandų, kad Jašinskienės reikės atsisakyti, aš buvau girdėjusi jau prieš praėjusius savivaldos rinkimus, bet į gandus nesu linkusi gilintis… Labai gražiai dėl mano išėjimo pasikalbėjome su dabartiniu meru Vaidu Bendaravičiumi, jis mane išbarė, girdi, čia emocijos, neskubėk, pagalvok. Bet aš nieko nebenoriu įrodinėti, papasakojau jam apie savo motyvus, paspaudėm vienas kitam ranką, aš jam padėkojau už žmogiškumą, nes girdėjau, kad sumokės kažkiek išeitinių. Kalbantis su meru nuskambėjo frazė, kad Pagėgių kultūroje reikia naujovių, reikia pokyčių. Tai čia išgirdau tarsi ir šiokią tokią pritarimo natą.

– Bet išeinate iš buvusios darbovietės išsinešdama nuoskaudų…
– Žinoma, man skaudu, kad valdantieji pasinaudojo viena mūsų centro darbuotoja, kuri parašė man nepalankų neteisingą raštą, dabar jie mojuoja tuo raštu, kaip vėzdu. Dar dėl kultūros „kuravimo“. Man atrodo, kad kultūrą kuruojantieji arba kuratoriai turėti padėti dirbti, o ne vien nurodinėti ir įsakinėti. Padėjimą aš suprantu taip: susėdame, pasitariame, padiskutuojame, kolektyviai ieškome sprendimų, kaip ką geriau galima organizuoti.

Daugelį metų vadovavusi Pagėgių kultūros barui galiu pasakyti: niekas čia nepadeda tau dirbti. Galbūt žmonės labai susireikšmina ir tampa įsakinėtojais, arba stebi iš šono, tarsi laukdami, kol tu kur nors paslysi ar kokią klaidelę padarysi. Turbūt vienintelis Virginijus Komskis, būdamas meru, stengėsi kiek galėdamas padėti, o jei negalėdavo padėti, tai bent netrukdė.

Nuoskaudų išsinešu… Ir dėl politikų, net su kuriais į rinkimus ėjau. Linkėčiau jiems pasimokyti iš buvusių Tarybos narių, kurie svarstant svarbius reikalus nebalsuodavo mechaniškai kaip virvutėmis tampomi išdrožti buratinai…

– Ko palinkėtumėt žmogui, kuris pakeis jus?
– Pirmiausia – daug stiprybės. Aš visada save laikiau stipriu žmogumi ir tik vienintelį kartą išspaudžiau ašarą, kai priėmusi sprendimą nutariau padėkoti kolegoms, saviveiklininkams, visiems, su kuriais bendrai dirbome ir po savo pranešimo feisbuke perskaičiau visus komentarus. Sulaukiau tiek gerų žodžių, atsiliepimų, milijonų skambučių – tada ir nesusilaikiau, tą vakarą apsiverkiau…

– Kokie jūsų ateities planai?
– Na, kol kas ateities planų jokių neturiu. Pirmiausia išeinu pailsėti. Net pati stebiuosi, kad dabar gyvenu ne tuo renginiu, kurį planavau artimiausiu metu… Bet kalbina tauragiškiai, aplinkinių rajono žmonės, bendramoksliai, ar bus galima į mane kreiptis vienokiu ar kitokiu kultūriniu reikalu. Net nežinau, kuo užsiimsiu. Man labiausiai prie širdies turizmas ir kultūra, bet kur aš atsidursiu, šiandien tiesiog nežinau… Dirbsiu viską, ką žmonės pasiūlys.

– Beje, dėl turizmo. Iš jūsų feisbuko puslapių matėme, kad kartu su vyru Edmundu esate nemažai „margo svieto“ apkeliavę…
– Taip esu daug apkeliavusi – bene 38 pasaulio šalis. Ir su Lietuva esame labai neblogai susipažinę. Esu gal dešimt kartų dalyvavusi „Litekspo“ parodų rūmuose rengiamose turizmo ir kelionių parodose. Anais metais klausiausi garsiojo Leonardo Pobedonoscevo, kaip jis pasakoja apie savo keliones, ir svarsčiau: o kaip aš pasakočiau apie keliaujant patirtus įspūdžius…

Bet, žinote, gyvename Pagėgių žemėje. Visiems čia nėra labai gera gyventi. Ir ne dėl vietos politikos ar panašiai. Čia nėra labai gerai gyventi geografiškai. Esame mažiausi visomis prasmėmis: pradėti verslą čia nelabai apsimoka, investuoti į kažką maža prasmės. Manyčiau, jeigu žmogus nori imtis kažko naujo, Pagėgiai gali likti tavo miegamuoju rajonu, o dirbti teks vykti į miestą – didesnį ar mažesnį.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Petras Skutulas

3 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Teatro vadovė ir dvasinio konsultavimo specialistė

Rugsėjo pradžioje Šilutės kamerinio dramos teatro direktorė Ramunė Kiniulytė gimtadienio proga sulaukė dėmesio – ne šiaip gimtadienis, jau 40 metų. Kilusi iš Tauragės, jau 18 metų Šilutėje. Po teologijos mokslų studijų bendrakursė pakvietė į Šilutę, dirbo versle. Teatre – jau keturiolikti metai, jam vadovauja 12 metų. Baigė magistrantūrą, nenutolo nuo religijotyros, papildomai įgijo dvasinio konsultavimo žinių. Šilutės kultūros ir pramogų centre jau triūsia statybininkai – šį pastatą pradedama renovuoti. Šilutės kamerinis dramos teatras prisiglaudė buvusiame vaikų darželyje (Liepų 16, Šilutėje).

Žuvienės virimo čempiono žiedą išsivežė dzūkai

Tokia žinia vainikavo šeštadienį Šilutėje surengtą vienuoliktąjį tarptautinį Žuvienės virimo čempionatą. Lazdijų komanda „Dzūkų jūros piratai“, čempionate dalyvavę devintą kartą, šventė pergalę: vyr. virėjas Ramūnas Zdanevičius gavo tik nugalėtojui skirtą raudonos spalvos prijuostę, specialią plaketę, čempiono vėliavą ir žiedą. Nugalėtojų bėgimą katilų alėja lydėjo sveikinimo šūksniai. Šiemet į vienuoliktąjį tarptautinį Žuvienės virimo čempionatą Šilutės senojo turgaus aikštėje suvažiavo 55 komandos. Prie žuvienės ir žuvies sriubos katilų sukosi ne tik Šilutės rajono, bet ir iš visos Lietuvos, taip pat Latvijos, Lenkijos,

Patarimai žmonėms, kurie nori kurti verslą

Vos prieš keletą metų, bene įtakingiausias pasaulyje finansų rinkos žurnalas Forbes, Lietuvą įvertino kaip penkioliktą geriausią valstybę pasaulyje naujo verslo kūrimui. Tokia aplinka čia yra dėl puikios geografinės padėties, mažos geopolitinio konflikto rizikos, gana palankios mokestinės politikos ir sparčiai augančios ekonomikos. Lietuviams, kurie savo gimtojoje šalyje nori kurti verslą, nėra geresnio laiko daryti tai, nei dabar. Tuo metu, kai technologinės inovacijos užima vis didesnę mūsų gyvenimo dalį, atsiranda galybė unikalių nišų, kuriose galite įsitvirtinti, ir kur galite uždirbti. Tačiau svarbu

Seniūnė Dalia Drobnienė – apie kelių statybas ir… žiniasklaidos sąžinę

Dalia Drobnienė – tikra Rusnės salos dukra, čia gimusi ir užaugusi, čia jau septinti metai einanti seniūnės pareigas. Apie jau pastatytą estakadą kelyje į Rusnę, apie kelio nuo Prezidento Kazio Griniaus tilto iki estakados tvarkymo darbus D. Drobnienė kalba kaip solidžią darbo patirtį sukaupusi kelių ir tiltų statybos inžinierė. Premjerą Saulių Skvernelį gerbia ir to neslepia, šalies žurnalistus peikia žodžių neparinkdama… Pokalbį su Rusnės seniūne Dalia DROBNIENE pradėjome nuo Rugsėjo 1–osios proga saloje vykusių švenčių. – Buvau abiejose mokyklose. Rusnės