Svetlana Jašinskienė: „Nematau kultūrai ateities šioje savivaldybėje…“

„Mieli kultūrą kuriantys, kultūra gyvenantys kraštiečiai, šiandieną daugeliui politikų padovanojau LAIMĘ – palieku darbą kultūroje, kurį dirbu nuo 1985 metų…“ – liepos 25 d. feisbuke paskelbė Pagėgių kultūros centro direktorė Svetlana Jašinskienė. Kodėl ilgametė Pagėgių krašto kultūros puoselėtoja priėmė tokį sprendimą, pasiteiravome jos pačios.

– Tai kas atsitiko, gerbiamoji Svetlana, kad nutarėte užversti gana ilgos darbinės veiklos puslapį?
– Šis mano sprendimas nėra spontaniškas ir ne emocijų vedina priėmiau tokį sprendimą. Tikrai ne! Tokią mintį brandinau gana seniai. Galutinai apsispręsti man padėjo mūsų (Pagėgių – red. pastaba) valdžios požiūris į kultūrą. Tas požiūris niekada šviesus nebuvo. Nuolatos mes turėjom įrodinėti, kažkam kažką aiškinti… Minimaliais finansais daryti renginius. Gerai, kad komandoje ne aš viena tokia kultūrininkė, daug ką darome vedini idėjos. Visa tai ir brandino mintį. O galiausiai nuo 2013 metų aš praktiškai viena maža kojos pėdele, net pasistiebusi stoviu toje kultūroje, visa kitą laiką aš atsimušinėju dokumentais… Kažkokie nerealūs įtarimai, vis kažkokie tikrinimai, spėliojimai, kad neva kažką ne taip darom. Tai labai kliudo. Kai žmogus galėtum rašyti kokį nors scenarijų, galėtum paskirti visą save kultūrai, turi atsimušinėti dokumentais. Tai baisiausia. Išgirdau tokių pasakymų: „Va, ir išsigando būsimo audito, tai bėga…“

– Tai gal ir išsigandot eilinio audito?..
– Ne, tikrai neišsigandau, nes mane auditavo 2013 metais, nuo A iki Z tikrino visas sritis, 2014 metais tikrino kitas sritis, 2015 metais – atlyginimų mokėjimus, premijų skyrimus… Žodžiu, nuo 2013 metų popierių nepadedu iš rankų… Dabar ir rekomenduoju mūsų valdžiai: priimkit gerą, patikimą žmogų, nes įstaiga yra pakankamai gerai sutvarkyta, nebent kokių smulkmenų ten begalima rasti. Beje, vienas dabartinis politikas, kažkada buvęs Pagėgių meras yra pasakęs: „… o audito išvados bus tokios, kokias nusipirksime“. Tai daug ką pasako, nors aš nieko nebijau. Tik liūdna, kad kultūra Pagėgiuose neturi ateities. Rinkimus laimėjo sportas, ir dar per gerai pasakyta, kad sportas, taikliau būtų – smiginis… Šitie žmonės buvo valdžioje ir 2004-aisiais metais, kada kultūrą reorganizavo, iš buvusių kokių aštuoniolikos paliko mus gal šešis, gal septynis žmones. Tai nemanau, kad šis požiūris keitėsi ar galėtų keistis ateityje. Kartoju: nematau kultūrinei veiklai šioje savivaldybėje ateities. Nematau reikalo kažkam kažką nuolatos įrodinėti, kad šito būtinai reikia. Gali būti, kad „šito“ reikia tik nedidelei saujelei žmonių, kuriems kultūrinė veikla reikalinga, ir tiems patiems kultūrininkams, dirbantiems iš idėjos.

– Bet juk Pagėgių kultūros centras yra pelnęs ir pripažinimą – vienais metais buvote pripažinti geriausiais visoje Lietuvoje…
– 2015 metais mes buvome pripažinti geriausiais šalyje savo kategorijoje, o tais pačiais metais Savivaldybės tarybos dauguma nepatvirtino metinių mūsų veiklos ataskaitų… Kažkodėl. Konkretaus atsakymo nebuvo, kodėl. O juk tapti geriausiais šalyje nereiškia, kad pravažiuodami vertintojai pamato pastatą ir sako: „Ach, kokie gražūs rūmai, kaip gražiai sienos išdažytos!“ Prieš tampant geriausiais reikia parodyti penkerių metų veiklos rezultatus, pagrįstus dokumentais, organizuotais renginiais, filmuota medžiaga. Reikia tam tikras lenteles užpildyti, kiek išliekamosios vertės palieki, kas nuveikta. Įsivaizduokit, komisija, sudaryta iš Lietuvos kultūros ministerijos dviejų atstovų, Kultūros centrų asociacijos ir 6-8 praktikuojančių geriausių kultūros namų vadovų praneša, kad mes esame absoliučiai geriausi šalyje, o netrukus vietos valdžia net nepatvirtina mūsų veiklos ataskaitos… Tai čia dar viena dalis atsakymo, kodėl išeinu.

– Ar savivaldybės vadovai nebandė jūsų perkalbėti?
– Atkalbėti nebandė. Gandų, kad Jašinskienės reikės atsisakyti, aš buvau girdėjusi jau prieš praėjusius savivaldos rinkimus, bet į gandus nesu linkusi gilintis… Labai gražiai dėl mano išėjimo pasikalbėjome su dabartiniu meru Vaidu Bendaravičiumi, jis mane išbarė, girdi, čia emocijos, neskubėk, pagalvok. Bet aš nieko nebenoriu įrodinėti, papasakojau jam apie savo motyvus, paspaudėm vienas kitam ranką, aš jam padėkojau už žmogiškumą, nes girdėjau, kad sumokės kažkiek išeitinių. Kalbantis su meru nuskambėjo frazė, kad Pagėgių kultūroje reikia naujovių, reikia pokyčių. Tai čia išgirdau tarsi ir šiokią tokią pritarimo natą.

– Bet išeinate iš buvusios darbovietės išsinešdama nuoskaudų…
– Žinoma, man skaudu, kad valdantieji pasinaudojo viena mūsų centro darbuotoja, kuri parašė man nepalankų neteisingą raštą, dabar jie mojuoja tuo raštu, kaip vėzdu. Dar dėl kultūros „kuravimo“. Man atrodo, kad kultūrą kuruojantieji arba kuratoriai turėti padėti dirbti, o ne vien nurodinėti ir įsakinėti. Padėjimą aš suprantu taip: susėdame, pasitariame, padiskutuojame, kolektyviai ieškome sprendimų, kaip ką geriau galima organizuoti.

Daugelį metų vadovavusi Pagėgių kultūros barui galiu pasakyti: niekas čia nepadeda tau dirbti. Galbūt žmonės labai susireikšmina ir tampa įsakinėtojais, arba stebi iš šono, tarsi laukdami, kol tu kur nors paslysi ar kokią klaidelę padarysi. Turbūt vienintelis Virginijus Komskis, būdamas meru, stengėsi kiek galėdamas padėti, o jei negalėdavo padėti, tai bent netrukdė.

Nuoskaudų išsinešu… Ir dėl politikų, net su kuriais į rinkimus ėjau. Linkėčiau jiems pasimokyti iš buvusių Tarybos narių, kurie svarstant svarbius reikalus nebalsuodavo mechaniškai kaip virvutėmis tampomi išdrožti buratinai…

– Ko palinkėtumėt žmogui, kuris pakeis jus?
– Pirmiausia – daug stiprybės. Aš visada save laikiau stipriu žmogumi ir tik vienintelį kartą išspaudžiau ašarą, kai priėmusi sprendimą nutariau padėkoti kolegoms, saviveiklininkams, visiems, su kuriais bendrai dirbome ir po savo pranešimo feisbuke perskaičiau visus komentarus. Sulaukiau tiek gerų žodžių, atsiliepimų, milijonų skambučių – tada ir nesusilaikiau, tą vakarą apsiverkiau…

– Kokie jūsų ateities planai?
– Na, kol kas ateities planų jokių neturiu. Pirmiausia išeinu pailsėti. Net pati stebiuosi, kad dabar gyvenu ne tuo renginiu, kurį planavau artimiausiu metu… Bet kalbina tauragiškiai, aplinkinių rajono žmonės, bendramoksliai, ar bus galima į mane kreiptis vienokiu ar kitokiu kultūriniu reikalu. Net nežinau, kuo užsiimsiu. Man labiausiai prie širdies turizmas ir kultūra, bet kur aš atsidursiu, šiandien tiesiog nežinau… Dirbsiu viską, ką žmonės pasiūlys.

– Beje, dėl turizmo. Iš jūsų feisbuko puslapių matėme, kad kartu su vyru Edmundu esate nemažai „margo svieto“ apkeliavę…
– Taip esu daug apkeliavusi – bene 38 pasaulio šalis. Ir su Lietuva esame labai neblogai susipažinę. Esu gal dešimt kartų dalyvavusi „Litekspo“ parodų rūmuose rengiamose turizmo ir kelionių parodose. Anais metais klausiausi garsiojo Leonardo Pobedonoscevo, kaip jis pasakoja apie savo keliones, ir svarsčiau: o kaip aš pasakočiau apie keliaujant patirtus įspūdžius…

Bet, žinote, gyvename Pagėgių žemėje. Visiems čia nėra labai gera gyventi. Ir ne dėl vietos politikos ar panašiai. Čia nėra labai gerai gyventi geografiškai. Esame mažiausi visomis prasmėmis: pradėti verslą čia nelabai apsimoka, investuoti į kažką maža prasmės. Manyčiau, jeigu žmogus nori imtis kažko naujo, Pagėgiai gali likti tavo miegamuoju rajonu, o dirbti teks vykti į miestą – didesnį ar mažesnį.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Petras Skutulas

3 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Geriausias automobilis šiuolaikinei šeimai – miesto visureigis

Į klausimą, koks automobilis geriausiai tinka lietuviškai šeimai, atsakyti gali tik pačios šeimos, žinančios, kur renkantis reikia sudėti visus akcentus: ar skaičiuoti litrus bagažinėje, ar matuoti erdvę ant galinės sėdynės, ar patikrinti, kiek telefono įkrovos lizdų salone. Dėl šios priežasties „Lietuvos metų automobilio 2020“ nominaciją – „Šeimos automobilį 2020“ – rinkti patikėta ne kam kitam, o šeimoms, į specialius automobilių bandymus atkeliavusioms iš visos Lietuvos. „Šeimos automobilis 2020“ – viena iš svarbiausių „Lietuvos metų automobilio 2020“ rinkimų nominacijų, mėgstama tiek

E.skautas – šių dienų superherojus

Įgyvendinant projektą „Prisijungusi Lietuva“: efektyvi, saugi ir atsakinga Lietuvos skaitmeninė bendruomenė“ sukurtas e.skautų tinklas, skirtas 14-29 metų jaunimui, norinčiam dalyvauti savanoriškoje veikloje ir gebančiam naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis. Vydūno viešosios bibliotekos interneto svetainėje bei Facebook paskyroje paviešinus informaciją apie kuriamą e.skautų tinklą ir pakvietus Pagėgių krašto jaunimą aktyviai prie jo jungtis, Vydūno viešojoje bibliotekoje, Kentrių, Lumpėnų, Piktupėnų bei Žukų filialuose užsiregistravo 20 jaunuolių iš Algimanto Mackaus gimnazijos, Piktupėnų pagrindinės mokyklos, Vilkyškių J. Bobrovskio gimnazijos bei kitur. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios

„Prašom prekių apžiūrėti, turguje paklegėti“

Tikriausiai bent viena ausimi esate girdėję, kad nuo pat XVI a. pabaigos Šilutę lydėjo vienintelis įvaizdis – miestelis, kur vyksta milžiniški turgūs. Į juos susirinkdavo ir vietinių gyventojų, ir žemaičių, ir užsienio pirklių, kuriuose žmonės parduodavo ir įsigydavo žemės ūkio produktų, žvejybos laimikio, pramonės prekių, knygų, rankdarbių ir kitko, bendraudavo ir pramogaudavo. Tokios prekyvietės išsilaikė iki pat Antrojo pasaulinio karo, o nuo 1944 m. sumenko, jų veiklą labai apribojo sovietinio ekonominio-ūkinio režimo įvedimas. Parodoje pabandėme atkurti senojo klestinčio turgaus šurmulį

Emigrantai keičia tradicijas

Per dešimt mėnesių Šilutės r. savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruoti 384 naujagimiai, 486 mirę asmenys, 333 santuokos ir 134 ištuokos. Spalį sulaukta 35 naujagimių, mirė 50 asmenų, susituokė 20 porų, iširo 14 šeimų. Naujagimių gausa išsiskyrė liepa, jų užregistruota 60: 30 berniukų ir tiek pat mergaičių. Po 44 naujagimius registruota balandį ir birželį. Po 50 asmenų į Amžinybę išėjo spalį ir balandį. Sausį jų buvo net 55. Po 52 – kovą ir birželį. Tik vienintelį liepos mėnesį sulaukta 60 naujagimių,