Prieš šimtą metų Žemaičių Naumiestyje

Mūsų sąmonėje ryškiai įrašyta Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo diena – 1918 metų vasario 16-oji. Lietuvos Taryba, paskelbusi Nepriklausomybės Aktą, stengėsi jį įgyvendinti, bet tam prieštaravo kaizerinė vokiečių administracija. Padėtis pasikeitė 1918 m. rudenį, kai Vokietija patyrė pralaimėjimą Vakarų fronte. Tik 1918 m. lapkričio 3 d. Berlynas leido Lietuvą valdyti civilinei lietuvių administracijai.

Skubiai reikėjo sudaryti Lietuvos vyriausybę, organizuoti savivaldos struktūras, suformuoti lietuvių kariuomenės būrius. Gruodžio 7 d. Vokietijos kariuomenė ėmė trauktis iš Rytų fronto. Jos paliktą teritoriją tuoj užėmė Raudonoji armija. 1919 m. pradžioje raudonarmiečių būriai jau šeimininkavo Vilniuje.

Lietuvoje susidarė be galo sudėtinga padėtis: priešas puola, iškyla grėsmė šalies laisvei ir nepriklausomybei. 1918 m. po Šv. Kalėdų pasklido Lietuvoje Ministro pirmininko Mykolo Šleževičiaus raginimas eiti kovon: „Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę“. Vyriausybė kariams savanoriams pažadėjo skirti žemės.

1919-ieji metai prasidėjo žūtbūtine Lietuvos kova su Raudonąja armija, su bermontininkais, su puolančiais lenkų pulkais. Tais metais mūsų kariai išvijo raudonarmiečius iš Lietuvos, sutriuškino bermontininkus Radviliškio, Šiaulių kautynėse, o lenkų puolimą sustabdė.

Kas tuo metu dėjosi paprūsėje – Švėkšnos, Naumiesčio, Degučių, Vainuto miesteliuose ir kaimuose? Žmonės rėmė Lietuvos laisvės idėją, kūrė įvairias savivaldos struktūras, nors ryšį palaikyti su Vyriausybe, įsikūrusia Kaune, buvo nelengva. Šiame krašte pirmuoju žymiu įvykiu, kuris parodė žmonių norą ginti Nepriklausomybę, reikėtų laikyti žemaičių pasipriešinimą okupantų norui išvežti į Vokietiją valstiečių grūdus, supiltus „magazinuose“, kaip prievolę okupacinei valdžiai.

Švėkšniškis Antanas Klumbys prisimena: kai vokiečiai ėmė kraustytis iš Lietuvos, vėlų 1918 m. rudenį buvo išrinktas Švėkšnos valsčiaus komitetas, kurį autorius pavadino „darbininkų komitetu“. A. Klumbys rašo: „Kai vokiečiai norėjo išvežti surinktus produktus, darbininkai neleido. Vokiečiai pasišaukė į pagalbą kareivius iš Klaipėdos krašto. Bet konfliktą pavyko taikiai likviduoti. Produktai liko vietoje ir buvo išparduoti ar išdalinti nepasiturintiems“ („Švėkšna atsiminimuose,2“ K. 1999, 185 psl.).

Pypliškės kaime gyvenęs ūkininkas Antanas Razma savo prisiminimuose pasakoja, kad  Naumiestyje žmonės irgi priešinosi okupacinei valdžiai: „Vokiečių viešpatavimui pasibaigus, mūsų žmonės norėjo neduoti išvežti tų grūdų į Vokietiją, norėjo užvaldyti grūdų sandėlius, o vokiečiai nepasidavė. Kilo vos ne kruvinų susirėmimų. Bet vokiečiai buvo dar gerai ginkluoti ir, jeigu reikalas koks didesnis su mūsų žmonėmis įvykdavo, tai jie tuoj iš Mažosios Lietuvos arba Tilžės parsitraukdavo gerai ginkluotų kareivių, ir mūsų žmonės, būdami neginkluoti, gaudavo vokiečiams duoti laimėti. Mūsų žmonės gavo jiems už tuos grūdus sumokėti, nors ne per brangią kainą skaičiavo. Taip pat nemažai buvo supilta ir bulvių, ir už tas mažumą gavo mokėti“.

Naumiestiškis Domininkas Markvaldas prisimena, kad padėtis buvo gana įtempta, vokiečiai žmonėms rodė savo jėgą: „Tuo metu, kai miestelyje triukšmavo susirinkę vyrai, jie šaudė iš kulkosvaidžio neva į taikinį, galėjo pataikyti ir į minią. Vėliau paaiškėjo, kad jie šaudė iš baimės, kad neužpultų jų ir neatimtų ginklų“ („Pamarys“, 2020-03-13, Nr.11(3279). Atsirado protingų vyrų, kurie mokėjo diplomatiškai derėtis su okupacinės valdžios atstovais, viskas baigėsi be kraujo praliejimo. Vieningo centro, vadovaujančio švėkšniškių ir naumiestiškių veiksmams, nebuvo. Žemaičiai jau aiškiai suprato, kad jie gyvena Nepriklausomoje Lietuvoje, kad, vieningai veikdami, gali pasipriešinti ginkluotai jėgai.

1919 m. pradžioje ir vėliau mūsų krašto jauni vyrai, išgirdę raginimą ginti Lietuvą, stojo savanoriais į kariuomenę. Kazimieras Brokorius, gyvenęs Vainuto valsčiaus Kivylių kaime, savo kelią į savanorių gretas taip prisiminė: „Susidariusi pirmoji Lietuvos taryba per savo atsišaukimus kvietė savanorius eiti į frontą prieš Lietuvos priešus – savo tėvynės vaduoti. Tuomet, nieko nelaukdamas, palikę savo brangiuosius sodybos laukus, savo mylimuosius tėvelius, brolius ir seseles, vykau į savo apskrities komendantūrą. Tauragės komendantūroje, išgavę kelionės geležinkelio bilietus, išvažiavome į Kauną ir tuoj patekome į skirstymo punktą“ (Algimantas Liekis  „Vainutas“, V. 2006, 101 psl.). Po kelių mokymosi mėnesių savanoriai kariai jau kovėsi fronte.

Kai kurie Naumiesčio krašto kariai 1919-1920 metais žuvo už Tėvynės laisvę. 1928 m. naumiestiškiai, minėdami Nepriklausomybės dešimtmetį, pastatė paminklą, kuriame įrašė žuvusiųjų karių pavardes: L. Nausėdas, A. Gudaitis, L. Stankus, D. Bitinas, L. Rabinzonas, A. Mickus, G. Bružaitis, K. Kazlauskas. Paminklas 1951 m. buvo sovietų aktyvistų sudaužytas ir užkastas, o 1988 m. Sąjūdžio rėmėjų atstatytas. Šiandien paminklas stovi miestelio centre ir visiems primena: tautos valios, laisvės ir nepriklausomybės troškimo niekas negali sunaikinti.

Kai žemaičių sūnūs kovojo su Lietuvos priešais, Paprūsės krašte tekėjo, atrodytų, gana ramus gyvenimas: ūkininkavo, rėmė kariuomenę, rinko vietinę valdžią, steigė mokyklas, rūpinosi įvairiais buities reikalais. Energingi naumiestiškiai sumanė padėti per okupaciją nuskurdusiems tautiečiams ir įkūrė labdaros draugiją. Išlikęs labai įdomus steigiamojo susirinkimo protokolas. Štai ištrauka iš jo (kalba netaisyta, viso protokolo faksimilė spausdinama greta):

1919 m. 12 sausio Naumiesčio  mokyklos bute įvyko Naumiesčio parapijonų susirinkimas dėl steigimo Katalikų labdaringos draugijos. Vadovauti tam susirinkimui išrinktas vietos klebonas kn. Bublys ir sekretoriu Domininkas Markvaldas.

Nutarta:

1) Narių metinis mokestis nemažiau 3 markių.

2) Rinkti aukas ne vientiktai pinigais, bet ir kitus dalykus, kaipva: grūdus, ruputes, drabužius etcet. 3) Aukas priima Draugijos Valdyba ir paskirti pavargėlių kuratoriai. Dėl kontrolės gi nutarta, kad per visuotinus susirinkimus būtų skelbiama kas ką buvo paaukavęs ir kas buvo sušelptas ir kaip sušelptas…“

Draugiją kūrė tuomet didžiausią autoritetą turintys naumiestiškiai, bet ji buvo steigiama religiniu pagrindu. Žydai ir evangelikai turėjo rūpintis savo tikėjimo žmonėmis. Labdaros draugijos steigimą Naumiestyje galima vertinti kaip vietos savivaldos norą tvarkyti socialinius reikalus.

Aišku, kad draugijos vadovai buvo katalikų klebonas J. Bublys ir Domininkas Markvaldas, kurio ranka parašytas protokolas. Šiame dokumente nurodyta, kur vyko susirinkimas – Naumiesčio mokyklos bute. Šią pastabą galima patikslinti: susirinkimas vyko Liudvikos ir Domininko Markvaldų name, kuriame veikė lietuviška mokykla. Šis dokumentas patvirtina žinią, kad 1918-1919 mokslo metais Naumiestyje Markvaldų šeimos iniciatyva tikrai veikė lietuviška mokykla. Protokolo turinys dabar mums kalba, kad  Markvadų šeima pasižymėjo veiklumu, išsilavinimu, patriotizmu, kad jai reikėtų didelio istorikų dėmesio. Istoriniai įvykiai, dokumentai liudija, kad tarp žmonių, kurie dėjo Nepriklausomos Lietuvos pamatus, buvo daug Naumiesčio krašto žemaičių – lietuvių tautos patriotų.

Anatolijus ŽIBAITIS

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

4 būdai, kaip įsirengti maksimaliai patogią svetainę

Nepaisant to, kokia stilinga ir estetiška bebūtų svetainė, itin svarbu joje patogumas. Komfortiški ir patogiai išdėstyti baldai, apgalvotai priderinti aksesuarai ir kitos detalės leidžia pasimėgauti idealiu komfortu. Į ką verta atkreipti dėmesį, norint tai įgyvendinti savo namuose? 1. Kurkite įvairiems poreikiams pritaikytą sėdėjimo zoną Svetainėje dažnai leidžiamas laisvalaikis su šeima ir draugais. Joje ne tik ilsimasi, bet ir pramogaujama: žiūrimi filmai, žaidžiami kompiuteriniai žaidimai ir panašiai. Tam, kad šiomis veiklomis užsiimti būtų patogu, reikalingi sėdimieji baldai. Todėl svetainė daugeliu atveju

Kaip apsisaugoti karščiui jautriems žmonėms

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos informuoja, kad rugpjūčio 10 d. karšti orai tęsis, kaitros rodiklis (kai tris dienas iš eilės aukščiausia oro temperatūra siekia ir viršija 30 °C) bus pasiektas didesnėje nei trečdalis šalies teritorijoje. Karštis gali paveikti kiekvieno žmogaus sveikatą, bet ypač jautrūs yra kūdikiai ir vaikai iki 4 metų amžiaus, 65 metų amžiaus ir vyresni žmonės, asmenys, turintys antsvorio, dirbantys sunkų fizinį darbą, sergantys įvairiomis ligomis (endokrininės, inkstų, širdies ir kraujagyslių sistemų). Per karščius galima nukentėti dėl

Šią savaitę COVID-19 tyrimai intensyviau bus vykdomi 11-oje didelės rizikos savivaldybių

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praneša, kad šią savaitę, nuo rugpjūčio 10 d. iki rugpjūčio 16 d. imtinai, Ignalinos, Prienų, Šalčininkų, Molėtų, Kupiškio, Kauno, Panevėžio ir Vilniaus rajonų, taip pat Panevėžio, Visagino ir Kauno miestų gyventojams bus intensyviau atliekami tyrimai dėl koronaviruso infekcijos. Šiose 11-oje savivaldybių fiksuojamas didesnis sergamumas COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) negu kitose Lietuvos savivaldybėse. Penktadienio, rugpjūčio 7 d., duomenimis, Lietuvos sergamumo koronaviruso infekcija rodiklis 100 tūkst. gyventojų siekė 7,6. Intensyvesnis testavimas reikalingas tose savivaldybėse, kuriose epidemiologinis rodiklis 100

as gali padėti pamiršti nugaros skausmus?

Kiekvienas, kuriam teko susidurti su nugaros skausmais, galėtų patvirtinti, jog jie ženkliai apsunkina mūsų kasdienybę – nebegalime susikoncentruoti darbe, o ką jau kalbėti apie pramogas ar aktyvų laisvalaikį. Dėl įtempto gyvenimo tempo vis daugiau žmonių sužino, ką iš tiesų reiškia ši problema, tačiau jei į šį sąrašą patenkate ir Jūs, tai dar nereiškia, kad nuo šiol visuomet turėsite gyventi su nuskausminamaisiais. Dažnu atveju užtenka pakeisti vos kelis įpročius, jog gyvenimas ir vėl sugrįžtų į įprastas vėžes – paprasčiausia pradėti nuo