Prieš šimtą metų Žemaičių Naumiestyje
Mūsų sąmonėje ryškiai įrašyta Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo diena – 1918 metų vasario 16-oji. Lietuvos Taryba, paskelbusi Nepriklausomybės Aktą, stengėsi jį įgyvendinti, bet tam prieštaravo kaizerinė vokiečių administracija. Padėtis pasikeitė 1918 m. rudenį, kai Vokietija patyrė pralaimėjimą Vakarų fronte. Tik 1918 m. lapkričio 3 d. Berlynas leido Lietuvą valdyti civilinei lietuvių administracijai.
Skubiai reikėjo sudaryti Lietuvos vyriausybę, organizuoti savivaldos struktūras, suformuoti lietuvių kariuomenės būrius. Gruodžio 7 d. Vokietijos kariuomenė ėmė trauktis iš Rytų fronto. Jos paliktą teritoriją tuoj užėmė Raudonoji armija. 1919 m. pradžioje raudonarmiečių būriai jau šeimininkavo Vilniuje.
Lietuvoje susidarė be galo sudėtinga padėtis: priešas puola, iškyla grėsmė šalies laisvei ir nepriklausomybei. 1918 m. po Šv. Kalėdų pasklido Lietuvoje Ministro pirmininko Mykolo Šleževičiaus raginimas eiti kovon: „Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę“. Vyriausybė kariams savanoriams pažadėjo skirti žemės.
1919-ieji metai prasidėjo žūtbūtine Lietuvos kova su Raudonąja armija, su bermontininkais, su puolančiais lenkų pulkais. Tais metais mūsų kariai išvijo raudonarmiečius iš Lietuvos, sutriuškino bermontininkus Radviliškio, Šiaulių kautynėse, o lenkų puolimą sustabdė.
Kas tuo metu dėjosi paprūsėje – Švėkšnos, Naumiesčio, Degučių, Vainuto miesteliuose ir kaimuose? Žmonės rėmė Lietuvos laisvės idėją, kūrė įvairias savivaldos struktūras, nors ryšį palaikyti su Vyriausybe, įsikūrusia Kaune, buvo nelengva. Šiame krašte pirmuoju žymiu įvykiu, kuris parodė žmonių norą ginti Nepriklausomybę, reikėtų laikyti žemaičių pasipriešinimą okupantų norui išvežti į Vokietiją valstiečių grūdus, supiltus „magazinuose“, kaip prievolę okupacinei valdžiai.
Švėkšniškis Antanas Klumbys prisimena: kai vokiečiai ėmė kraustytis iš Lietuvos, vėlų 1918 m. rudenį buvo išrinktas Švėkšnos valsčiaus komitetas, kurį autorius pavadino „darbininkų komitetu“. A. Klumbys rašo: „Kai vokiečiai norėjo išvežti surinktus produktus, darbininkai neleido. Vokiečiai pasišaukė į pagalbą kareivius iš Klaipėdos krašto. Bet konfliktą pavyko taikiai likviduoti. Produktai liko vietoje ir buvo išparduoti ar išdalinti nepasiturintiems“ („Švėkšna atsiminimuose,2“ K. 1999, 185 psl.).
Pypliškės kaime gyvenęs ūkininkas Antanas Razma savo prisiminimuose pasakoja, kad Naumiestyje žmonės irgi priešinosi okupacinei valdžiai: „Vokiečių viešpatavimui pasibaigus, mūsų žmonės norėjo neduoti išvežti tų grūdų į Vokietiją, norėjo užvaldyti grūdų sandėlius, o vokiečiai nepasidavė. Kilo vos ne kruvinų susirėmimų. Bet vokiečiai buvo dar gerai ginkluoti ir, jeigu reikalas koks didesnis su mūsų žmonėmis įvykdavo, tai jie tuoj iš Mažosios Lietuvos arba Tilžės parsitraukdavo gerai ginkluotų kareivių, ir mūsų žmonės, būdami neginkluoti, gaudavo vokiečiams duoti laimėti. Mūsų žmonės gavo jiems už tuos grūdus sumokėti, nors ne per brangią kainą skaičiavo. Taip pat nemažai buvo supilta ir bulvių, ir už tas mažumą gavo mokėti“.
Naumiestiškis Domininkas Markvaldas prisimena, kad padėtis buvo gana įtempta, vokiečiai žmonėms rodė savo jėgą: „Tuo metu, kai miestelyje triukšmavo susirinkę vyrai, jie šaudė iš kulkosvaidžio neva į taikinį, galėjo pataikyti ir į minią. Vėliau paaiškėjo, kad jie šaudė iš baimės, kad neužpultų jų ir neatimtų ginklų“ („Pamarys“, 2020-03-13, Nr.11(3279). Atsirado protingų vyrų, kurie mokėjo diplomatiškai derėtis su okupacinės valdžios atstovais, viskas baigėsi be kraujo praliejimo. Vieningo centro, vadovaujančio švėkšniškių ir naumiestiškių veiksmams, nebuvo. Žemaičiai jau aiškiai suprato, kad jie gyvena Nepriklausomoje Lietuvoje, kad, vieningai veikdami, gali pasipriešinti ginkluotai jėgai.
1919 m. pradžioje ir vėliau mūsų krašto jauni vyrai, išgirdę raginimą ginti Lietuvą, stojo savanoriais į kariuomenę. Kazimieras Brokorius, gyvenęs Vainuto valsčiaus Kivylių kaime, savo kelią į savanorių gretas taip prisiminė: „Susidariusi pirmoji Lietuvos taryba per savo atsišaukimus kvietė savanorius eiti į frontą prieš Lietuvos priešus – savo tėvynės vaduoti. Tuomet, nieko nelaukdamas, palikę savo brangiuosius sodybos laukus, savo mylimuosius tėvelius, brolius ir seseles, vykau į savo apskrities komendantūrą. Tauragės komendantūroje, išgavę kelionės geležinkelio bilietus, išvažiavome į Kauną ir tuoj patekome į skirstymo punktą“ (Algimantas Liekis „Vainutas“, V. 2006, 101 psl.). Po kelių mokymosi mėnesių savanoriai kariai jau kovėsi fronte.
Kai kurie Naumiesčio krašto kariai 1919-1920 metais žuvo už Tėvynės laisvę. 1928 m. naumiestiškiai, minėdami Nepriklausomybės dešimtmetį, pastatė paminklą, kuriame įrašė žuvusiųjų karių pavardes: L. Nausėdas, A. Gudaitis, L. Stankus, D. Bitinas, L. Rabinzonas, A. Mickus, G. Bružaitis, K. Kazlauskas. Paminklas 1951 m. buvo sovietų aktyvistų sudaužytas ir užkastas, o 1988 m. Sąjūdžio rėmėjų atstatytas. Šiandien paminklas stovi miestelio centre ir visiems primena: tautos valios, laisvės ir nepriklausomybės troškimo niekas negali sunaikinti.
Kai žemaičių sūnūs kovojo su Lietuvos priešais, Paprūsės krašte tekėjo, atrodytų, gana ramus gyvenimas: ūkininkavo, rėmė kariuomenę, rinko vietinę valdžią, steigė mokyklas, rūpinosi įvairiais buities reikalais. Energingi naumiestiškiai sumanė padėti per okupaciją nuskurdusiems tautiečiams ir įkūrė labdaros draugiją. Išlikęs labai įdomus steigiamojo susirinkimo protokolas. Štai ištrauka iš jo (kalba netaisyta, viso protokolo faksimilė spausdinama greta):
1919 m. 12 sausio Naumiesčio mokyklos bute įvyko Naumiesčio parapijonų susirinkimas dėl steigimo Katalikų labdaringos draugijos. Vadovauti tam susirinkimui išrinktas vietos klebonas kn. Bublys ir sekretoriu Domininkas Markvaldas.
Nutarta:
1) Narių metinis mokestis nemažiau 3 markių.
2) Rinkti aukas ne vientiktai pinigais, bet ir kitus dalykus, kaipva: grūdus, ruputes, drabužius etcet. 3) Aukas priima Draugijos Valdyba ir paskirti pavargėlių kuratoriai. Dėl kontrolės gi nutarta, kad per visuotinus susirinkimus būtų skelbiama kas ką buvo paaukavęs ir kas buvo sušelptas ir kaip sušelptas…“
Draugiją kūrė tuomet didžiausią autoritetą turintys naumiestiškiai, bet ji buvo steigiama religiniu pagrindu. Žydai ir evangelikai turėjo rūpintis savo tikėjimo žmonėmis. Labdaros draugijos steigimą Naumiestyje galima vertinti kaip vietos savivaldos norą tvarkyti socialinius reikalus.
Aišku, kad draugijos vadovai buvo katalikų klebonas J. Bublys ir Domininkas Markvaldas, kurio ranka parašytas protokolas. Šiame dokumente nurodyta, kur vyko susirinkimas – Naumiesčio mokyklos bute. Šią pastabą galima patikslinti: susirinkimas vyko Liudvikos ir Domininko Markvaldų name, kuriame veikė lietuviška mokykla. Šis dokumentas patvirtina žinią, kad 1918-1919 mokslo metais Naumiestyje Markvaldų šeimos iniciatyva tikrai veikė lietuviška mokykla. Protokolo turinys dabar mums kalba, kad Markvadų šeima pasižymėjo veiklumu, išsilavinimu, patriotizmu, kad jai reikėtų didelio istorikų dėmesio. Istoriniai įvykiai, dokumentai liudija, kad tarp žmonių, kurie dėjo Nepriklausomos Lietuvos pamatus, buvo daug Naumiesčio krašto žemaičių – lietuvių tautos patriotų.
Anatolijus ŽIBAITIS