Apie pradines mokyklas Žemaičių Naumiesčio valsčiuje

Žemaičių Naumiesčio parapinė mokykla veikė parapijos špitolėje (dabar Žaliojo Kalno g. 2). Z. Malinausko nuotr., 2012 m.

Jau nuo 2021 09 20 tinklalapyje „zemaiciunaumiestis.lt“ talpinamas straipsnis „Jaunuomenės mokymas Žemaičių Naumiestyje ir netikėtas atradimas“ apie Žemaičių Naumiesčio valsčiaus keturklasės mokyklos (dabar gimnazijos) šimtmečio jubiliejų. Skelbiama naujiena, neva, seniausia pirmoji valsčiaus mokykla Naumiestyje, pusiau slapta, buvo įkurta liuteronų bendruomenės 1835 m. Tai nėra tikslu.

Pusiau slaptų mokyklų tais metais negalėjo būti, nes jas imta drausti tik nuo 1863 metų.

Negalėjo būti ir parapinės mokyklos, nes nebuvo Naumiestyje liuteronų bažnyčios (ji pastatyta 1842). Matyt, čia kalba eina apie neoficialią tikėjimo pagrindų mokyklėlę. Keisčiausia, kad pirmosios mokyklos atsiradimą XX a. autorius sieja su liuteronais, jų pamaldumo forma ir noru melstis gimtąja kalba. Deja, tai netiesa.

Ne liuteronai valsčiuje pirmieji įkūrė mokyklą ir ne pirmieji siūlė melstis gimtąja kalba. Klaidų būtų buvę galima išvengti, jei autorius būtų pasidomėjęs spauda (Z. Malinauskas, 2011).

Pirmą kartą paminėtas Naumiesčio dvaras

Kvėdarnos dvaro Gardamo vaitystės (kitur KDGV) 1561 m. inventorius (BVIA, f.694, ap.2, b.2675, foto K. Misiaus).

Žemaičių Naumiesčio valsčiaus (jam priklausė šiuolaikinės Gardamo ir Naumiesčio seniūnijos) teritorija apie 1400 m. tapo dykra (K. Misius, 2004). Tik po Melno taikos (1422 m.) ji vėl buvo pradėta apgyvendinti iš naujo.

Ji vystėsi kaip Pajūrio pavieto Kvėdarnos karališko arba valstybinio dvaro dalis. 1561 m. Valakų inventoriuje ji jau pavadinta Gardamo vaityste, o naikinant baudžiavą, 1850-1855 m. liustracinėse bylose pirmą kartą pavadinama Naumiesčio dvaru. Rasti 1537, 1538, 1561, 1640, 1738, 1755, 1850 m. mūsų teritorijos dvaro inventoriai rodo, kad nuo 1537 iki 1561 m. čia buvo apie 100 dūmų (ūkių), priklausiusių Gardamo, Vanagių ir Juodžių kaimams. 1640 m. vaitystėje buvo 140, 1738 – 68, 1755 – 170, 1850 – 324 dūmai.

Jų savininkai iki 1738 m., be abejo, buvo vien tik katalikai, kadangi Gardamo vaitystė buvo karališka valda, kurioje buvo galima steigti tik katalikų parapijas ir bažnyčias (M. Jučas, Lietuvos parapijos XV-XVIII a., 2007. p. 42). Ir joje negalėjo atsirasti kitų konfesijų maldos namų. Todėl valstybinėje Gardamo vaitystėje katalikai pastatė bažnyčias: Gardame 1622 m., Degučiuose 1760 m., Naumiestyje 1782. Prie jų būta ir mokyklų.

O kol parapijų tinklas buvo retas, katalikiško mokymo procesą kontroliavo dvaro pareigūnai. Štai 1561 m. Pajūrio seniūnijos inventoriuje nurodomos suolininkų prievolės. Jie turėjo akylai prižiūrėti valstiečius, idant „visi tikėtų vieną Viešpatį Dievą, bendrai mokytųsi tikėti Dievą, poterių ir 10 Dievo įsakymų“, kad vaikai būtų krikštijami ir t. t.

Nuo 1569 m. Gardamo vaitystės gyventojai priklausė Kvėdarnos katalikų parapijai, o jau nuo 1622 m., pastačius Gardame koplyčią, įsikuria ir Gardamo parapija. Prie jos 1639 m. veikė pirma valsčiaus parapinė pradžios mokykla. Ji yra užfiksuota katalikų Žemaičių vyskupijos Rietavo dekanato Gardamo koplyčios vizitacijos 1639 ir 1644 m. aktuose (Acta visitationum diocesis Samogitiae (A. D. 1611 – 1651), Vilnae, 2011, 381, 399 v.; KAKA, b.137, l.180 , KAKA, b.136, l.74). Juose nurodyta, kad Gardame „mokykla turi būti perleista bakalaurui idant joje jis galėtų laisvai vykdyti savo pareigą“(1639), ir kad vaikų ir prastuolių mokymui turi būti paskirtas ir katechetas (1644).

Liuteronų užfiksuota 1738 m.

O liuteronai Gardamo vaitystėje, vėliau pervadintoje Naumiesčio dvaru, atsirado tik atvykus imigrantams iš Prūsijos. Jų, netoli valsčiaus sienos su Prūsija jau fiksuojama: 1738 m. – 3 dūmai, 1755 – 11 dūmų. Gausiai ateivių iš Rytų Prūsijos radosi po baudžiavos panaikinimo 1807 m., kada valstiečiai, naikinant baudžiavą Prūsijoje, tapo bežemiais. Pagal Naumiesčio klebono Juozapo Galkonto duomenis, pateiktus 1808 04 10, atsakant į universiteto paklausimą, katalikų tada Žemaičių Naumiesčio apylinkėse buvo 2051, o liuteronų – 592 (279 vyrai ir 313 moterų). Jie sudarė jau nemažą dalį gyventojų (apie 20 %). Tik jų maldos namai buvo Tauragėje (Vilniaus Universiteto rankraštynas, f. 2, KC 559, l.42). Todėl namiestiškiai priklausė Tauragės evangelikų liuteronų parapijai. Tačiau 1850 m. tarp 2273 Naumiesčio dvaro gyventojų jų jau buvo 146 mažiau, tik 446 (19,6 proc.), nes naikinant baudžiavą ir esant laisvos žemės, jie apsigyveno platesniame areale. Romos katalikų tada dvare buvo 1575 (69,3 proc.), judėjų 252 (11,0 proc.). Čia pateikti duomenys yra susiję su Naumiesčio dvaru. Realesnį valsčiaus katalikų kiekį nurodo katalikų skaičius parapijoje. Yra fiksuotų žinių, kad joje 1830 m. buvo 1812, 1859 – 2488, 1886 – 3631, 1905 – 4586 žmonės (D. Vasiliūnienė, Lietuvos valsčiai, Žemaičių Naumiestis).

Taigi, liuteronų bendruomenės ir parapijos susiformavimas Naumiestyje sietinas tik su XIX a. pirmąja puse. Parapijos ir bažnyčios tuo laiku buvo dar ir itin svarbios, kaip bendruomenių susibūrimo vietos. Todėl iki 1842 m., neturint savos bažnyčios, nei Naumiestyje, nei Vainute, dalis 1738-1842 m. imigrantų liuteronų, manytina, tapo katalikais. Tačiau tenka pastebėti, kad kai kurie autoriai, turintys liuteroniškų šaknų, spaudoje yra pateikę gerokai padidintą liuteronų skaičių Naumiesčio parapijoje.

Pavyzdžiui, A. Juška (2010) tvirtino, kad 1824 m. joje galėjo jų būti apie 1290 asmenų. Gi kiti šaltiniai nurodo, kad visoje Tauragės parapijoje 1806 m. tokių buvo 1269 (reformacija.lt, 2021), o 1827 – 3155 (A. Piročkinas, 2012). Išeitų, kad naumiestiškiai prie savų parapijiečių yra pripliusavę Tauragės liuteronų parapijiečius, gyvenusius Vainuto, o gal ir kituose valsčiuose.

Pateikti pavyzdžiai rodo, kad norint gauti realesnį valsčiaus konfesinį vaizdą, nėra paprasta atskirti valsčiaus ir parapijos duomenis. Be to, matyt, kai kam maišo ir tuštybiškas noras save skelbti buvus valsčiaus gyventojų dauguma. Nepasižymi istoriniu korektiškumu ir Šilutės rajono valdžia. Ji nepagrįstai liuteroniškos Prūsijos pastorių M. Mažvydą tvirtina esant kraštiečiu (Z. Malinauskas, 2007, L. Citavičiūtė, 2011), o 2008 05 28 Gardamo seniūnijos katalikiškas kapines Birbaluose, Brokoriuose, Juškaičiuose, Laukstėnuose, Pašusčiuose, Pypliškėje, Užlaukėje paskelbė esant liuteroniškomis.

Kada atsirado žydų?

  • Žydai atsirado tik po 1750 m., Naumiesčiui gavus prekybos privilegijas. 1755 m. jų buvo 21, o 1850 – 36 šeimos.

Turimi pagal konfesijos priklausomybę vaitystės savininkų duomenys, gauti remiantis dvarų inventoriais, rodo, kad 1530-1640 m. liuteronų imigrantų būsimo Naumiesčio valsčiaus apylinkėse iš viso nebuvo, vėliau, iki 1750 m. buvo pavieniai (3-8), o panaikinus baudžiavą Prūsijoje (1807 m.) jų 1850 m. jau fiksuota 64 (19,6 %) ūkiai.

Žydų nebuvo 1537-1738 m., o Naumiesčiui tapus miesteliu 1850 m. jų buvo 36 (11,1 %) ūkiai. Katalikų tada buvo 224 (69,3%) šeimos (norint nustatyti asmenų skaičių, reiktų šeimų kiekį dauginti iš 7).

Atsiradę naujų konfesijų nariai pasistatė ir savas bažnyčias: žydai – 1816 m., liuteronai – 1842 m. Vėliau atsiradę rusai savo parapiją ir maldos namus įkūrė 1911 m. sausio mėn. (R. Laukaitytė, Žemaičių Naumiestis, Lietuvos valsčiai, 2009). Pažymėtina, kad valsčiaus imigrantai – tiek žydai, tiek liuteronai, – pradėję sunkų gyvenimą naujoje vietoje nuo nulio, labai  greitai pasistatė savas bažnyčias, o vėliau prie jų atsirado ir mokyklos.

Tipiškas Žemaitijos valsčius

Taigi, faktai rodo, kad Naumiesčio apylinkėse dėl demografinės raidos ypatybių katalikai pasistatė pirmi bažnyčias ir pirmi pradėjo mokyti gimtąja kalba. Dvarų inventorių tyrimas taip pat leido nustatyti, kad Žemaičių Naumiesčio valsčius, dėl nepakankamo tautinių mažumų kiekio, netapo specifine vietove, o buvo tipiškas katalikiškas Žemaitijos valsčius, tik su žymiu imigrantų kiekiu.

Buvusi Gardamo mokykla, 1950 m.

Kaip rodo katalikų kapinių įrašai, dalis 1755-1842 m. ir vėlesnių imigrantų liuteronų sėkmingai integravosi, net tapo katalikais ir žemaičiais. Ir jau 1923 m. gyventojų surašyme rašėsi lietuviais, o ne Prūsijos piliečiais. Tiesa, kai kurie, kaip ir žemaičiai, retkarčiais įterpdavo vokiškų žodžių ar senelius pavadindavo oma ir opa. Tačiau kaizerį jau buvo užmiršę ir 1918 m. aktyvesni jų dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose. 

Derėtų žinoti, kad evangelikų judėjimas atsirado iš noro katalikams modernizuotis. Ir katalikai pradėjo parapijiečius metodiškai mokyti gimtąja kalba dar net neprasidėjus modernizacijai, t. y. dar neatsiskyrus evangelikams nuo katalikų.

Jau 1215 m. katalikų Laterano IV bažnytinis susirinkimas nurodė teikti sakramentus ir mokyti žmones tikėjimo tiesų jų gimtąja kalba. Tą patį kartojo 1373 07 11 popiežius Grigalius XI, 1416-1418 m. Konstancos bažnytinis susirinkimas, 1563 m. Tridento bažnytinis susirinkimas (M. Jučas, Lietuvos parapijos XV-XVIII a., 2007, 108 p.).

Istorikai nustatė, kad LDK priėmus krikštą 1387 m., Romos katalikų tikėjimas tapo valstybine religija. Ir bažnytinė politika buvo vykdoma iš Romos. Ji netoleravo nei pagonių, nei schizmatikų. Visi privalėjo krikštytis bei laikytis krikščioniškų pareigų. Buvo įkurtos vyskupijos, sudarytas parapijų tinklas, statomos bažnyčios, o prie jų kuriamos mokyklos. Buvo reikalaujama žmones katekizuoti jų gimtąja kalba. Galutinai katalikų reformos buvo įteisintos 1563 m. visuotino Tridento susirinkimo. Jis taip pat patvirtino naujus parapinių mokyklų nuostatus ir vyskupijos dėjo daug pastangų, kad kiekvienoje parapijoje veiktų mokyklos (V. Kamuntavičienė, 2002, M. Jučas, 2007).

Iš kunigų reikalauta mokėti lietuviškai

Pažymėtina, kad dar 1501 m. popiežius Aleksandras VI barė LDK kunigaikštį Aleksandrą dėl netinkamų kunigų parapijose skyrimo. Buvo nurodyta, kad jose reikia skirti gerai lietuviškai mokančius kunigus. Tie nurodymai buvo įteisinti tiek popiežiaus, tiek kunigaikščio sprendimais, vyskupų dekretais.

Steigiant karaliaus funduojamas parapijas buvo nurodoma, kad klebonai mokėtų lietuvių kalbą. Tokie įpareigojimai rasti taip pat išlikusiuose funduojamų Tauragės (1507), Žvingių (1606), Vainuto (1609) ir kitų parapijų bažnyčių steigimo privilegijų raštuose (M. Jučas, 111 p., Lietuvos istorija, V, 2013, 428 p.).

Žakainiai, apie 1930 m.

Parapinių mokyklų buvimą patvirtina išlikę vyskupijų bei dekanatų vizitacijų aktai. Todėl neatsitiktinai knygų paraštėse 1503 m. ar net anksčiau 1475 m., 1483 m. inkunabuluose, yra rasti poterių įrašai lietuvių kalba (Lietuvos  istorija, V, 341-342 p.). Ir dėsninga, kad didlietuvių kunigai, vėliau tapę liuteronais, Prūsijoje paruošė ir atspausdino pirmas liuteroniškas knygas, o katalikai Lietuvoje – katalikiškas. Deja, istorijos bangos prarijo lietuvius evangelikus-liuteronus Prūsijoje ir Klaipėdos krašte. Palaipsniui jiems tėvyne tapo „Prūsija gražioji“. Lietuvių kalbą išlaikė tik jų proanūkiai, tapę Lietuvos imigrantais. Nutauto ir kitas Lietuvos pakraštys, kur lietuviai save pradėjo vadinti lenkais. Tik tautinės kalbos vartojimas Lietuvos Žemaitijos ir Aukštaitijos katalikiškose parapijose padėjo mūsų tautai išlikti lietuviais.

Vystantis ūkiui ir visuomenei, be bažnyčių, buvo kuriami ir agrariniai miesteliai. Vaitystės centras Gardamas su 51 dūmu miesteliu tapo 1651 m.. Tačiau po 1709-1711 m. maro, likus 2 dūmams, sunyko. Valstybinio Vanagių kaimo naujoje vietoje 1750 m. buvo įkurtas miestelis „Wanagie alias Nowe Miasto“, kuris vėliau lenkiškai ir rusiškai buvo užrašomas kaip Naumiestis. Cariniai okupantai jį pagal Valstybinio Senato 1881 11 30 m. įsakymą Nr. 99 (Памятная книжка Ковенской губернии 1883, г. Ковно, 1982, л. 328) pavadino rusų kunigaikščio ir šventojo Aleksandro Neviškio garbei – Aleksandrovsku (R. Laukaitytė, Žemaičių Naumiesčio stačiatikių bendruomenė, Žemaičių Naumiestis, Lietuvos valsčiai, 2009).

Privačioje Sugintų valdoje taip pat buvo įkurtas miestelis, gavęs Sugintų Naumiesčio vardą. Juos skyrė tik kelias Šilutė-Degučiai. Tarpukaryje tuos Naumiesčius, po dvarų liustracijos, vadino jau vienu vardu – Tauragės Naumiesčiu, o po karo – Žemaičių Naumiesčiu. 

Naumiesčio parapinė mokykla

Apibendrinant tenka pastebėti, kad pradinėse parapinėse mokyklose per 500 metų laikotarpį mokyta lotyniškai, lenkiškai, rusiškai, lietuviškai. Išlikę XIX a. Naumiesčio Romos katalikų bažnyčios vizitacijų aktai mini parapinę mokyklą su 12-20 mokinių, veikusią prie jos 1802, 1804, 1806, 1808, 1814, 1815, 1820, 1821 1827, 1841 m. Kiti šaltiniai nurodo mokyklos buvimą su 13-28 mokiniais, veikusią taip pat 1857, 1858, 1859, 1860, 1861, 1862, 1863 (MAVBRS, f.12, b.3072, l.2 autorius dėkoja K. Misiui už šio šaltinio duomenų pateikimą). Beje, tame šaltinyje nurodyta, kad mokykla 1862 – 1863 m. veikė ir Gardame. Kai kuriais metais nepaminėta mokykla, nereiškia, kad ji neveikė, o tik pažymi faktą, kad vizitatoriai dėl jos veiklos neturėjo pastabų.

Taigi, pateikti duomenys rodo, kad parapinė mokykla Naumiestyje veikė pastoviai, o jos direktoriais buvo klebonai. Todėl naujaisiais laikais, minint mokyklų jubiliejus, reiktų minėti ir pradinių parapinių mokyklų direktorius-klebonus.

Minėtieji aktai nurodo, kad Naumiesčio mokykla neturėjo fundacijos, buvo finansuojama bažnyčios ir klebonų bei veikė medinės špitolės (prieglaudos) patalpose. Pastatas išliko iki šių dienų (Žaliojo Kalno g. 2). 1808-1821 m. vaikus mokė vargonininkas.

Parapinės mokyklos kitur

Rietavo dekanate, pavyzdžiui, 1806 m. buvo 12 parapinių mokyklų – Kuliuose, Rietave, Kvėdarnoje, Teneniuose, Žvingiuose, Vainute, Švėkšnoje, Veviržėnuose, Andriejave, Gargžduose, Plungėje, Naumiestyje. Tais laikais mokyklos dažniausiai veikė špitolėse. Jos neturėjo vieningos mokymo programos. Buvo mokoma skaitymo, rašymo, skaičiavimo, tikėjimo pagrindų, giedojimo. Gabesnius ruošdavo aukštesnio lygio mokykloms, pvz., lenkiškai mokė lotynų kalbos.

Tos mokyklos veikė efektyviai. 1830 m. buvo pastebėta, kad Žemaitijoje retai kas į bažnyčią ėjo be maldaknygės. Deja, 1863 m. parapinės mokyklos buvo uždarytos ir po to pradinių mokyklų veikla tapo komplikuota. Tik 1918 m., susikūrusi Nepriklausoma Lietuva, švietimą laikė vienu svarbiausiu dalyku. Remiantis tarptautiniu patyrimu buvo sukurtas savas švietimo modelis. Pradinis mokslas 7-11 metų vaikams nuo 1922 m. tapo privalomas.

Buvusi Rimženčių k. mokykla. Z. Malinausko nuotr., 2005 m.

1940 m. Lietuvoje veikė 2700 pradinių mokyklų.

1919 m. Naumiesčio valsčiuje buvo įkurta 11 mokyklų: Naumiesčio, Gardamo Rimženčių, Žakainių, Jokūbiškės, Šylių, Juškaičių, Meškinės, Šiaudėnų, Grygališkės, Degučių (LCVA, f. 1757, ap.1, b.137). Ir tų mokyklų steigimas nebuvo inspiruotas, susijęs ar skatinamas kaimynystėje buvusios Prūsijos, kaip kai kas rašo, norint atrodyti labiau išprususiais. Tokiais žemaičių valstiečiams nereikėjo atrodyti. Jie irgi buvo išprusę. Ir dėl to atsirado poreikis vaikus mokyti progimnazijose ir gimnazijose.

Norintiems susipažinti su kaimyninės Prūsijos mokyklų raida, žinių galima rasti Vl. Nausėdo straipsnyje „Lietuviškos mokyklos Prūsijoje XVI – XVIII amžiais“ (Iš Lietuvių kultūros istorijos, II, Vilnius, 1959, 320 – 332 p.).

Dr. Zigmas Malinauskas

„Versmės“ leidyklos monografijos „Žemaičių Naumiestis“ sudarytojas ir redaktorius

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Nuvilnijo 18-oji Pagėgių literatūrinio pavasario šventė

Iškeliaujant kalendoriniam pavasariui, 2022 m. gegužės 25 d., Vydūno viešoji biblioteka kvietė į 18-ąją Pagėgių literatūrinio pavasario šventę „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“. Paliesti meno Sveikindama gausiai Vydūno viešojoje bibliotekoje susirinkusius svečius bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė kalbėjo, jog „tiems, kurie į save neįsileidžia poezijos, muzikos, meno patirčių, labai sunku nusakyti, ką reiškia būti paliestam meno, būti įkvėptam, kaip kažkokia nematoma jėga užpildo sielą iki pat kraštų ir po to būna taip lengva matyti tik grožį… aplink save skleisti tik gėrį…

Pasodintas Mažosios Lietuvos rožynas

Šilutės šventė šiemet prasidėjo gražiu veiksmu – miesto širdyje pasodintas Mažosios Lietuvos rožynas. Naujajame gėlyne prie Šilutės kultūros ir pramogų centro (Lietuvininkų g. 6) vasarą galėsime gėrėtis žalia, balta, raudona spalvomis   (Mažosios Lietuvos istorinės vėliavos spalvos).  Akcijos dalyviai atstovavo skirtingiems laiko tarpams: praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Visi kartu, nuotaikingai,  dalyvaujant Savivaldybės administracijos direktoriui, direktoriaus pavaduotojai, miesto mokyklų atstovams, Šilutės kultūros ir pramogų centro ir Šilutės kamerinio dramos teatro vadovėms, Šilutės seniūnui, istorinėms asmenybėms – lietuvininkei ir  dvarininkui Hugo Šojui – 

Kodėl verta naudoti ketaus keptuves maisto gamybai?

Ketus kaip gamybos medžiaga turi daug privalumų. Pavyzdžiui, ilgas tarnavimo laikas, atsparumas deformacijai ir korozijai, taip pat šiluminė talpa. Vienintelis ketaus indų trūkumas gali būti didelis svoris. Tačiau ketaus virtuvės reikmenys turi daugybę privalumų, paaiškinančių šio tipo virtuvės reikmenų populiarumą tarp šiuolaikinių namų šeimininkių, daugiau informacijos ir platų pasirinkimą rasite pardavėjo puslapyje. Ketaus keptuvę verta naudoti maisto gamybai dėl kelių priežasčių: Pirmoji priežastis – ketaus keptuvė itin patikima. Ji tikrai patvari, savo savininkams tarnauja ne tik metus, bet ir dešimtmečius.

Saulės poveikis plaukams. Patarimai, kaip juos apsaugoti nuo išsausėjimo

Kone kiekvienas žino, kad vasarą būtina pasirūpinti odos apsauga nuo saulės. Tačiau kur kas rečiau susirūpinama savo plaukais. Jų priežiūra vasarą yra ypatingai svarbi, todėl šiandien žeriame patarimus kaip juos apsaugoti nuo išsausėjimo ir kitų bėdų. Saugus dažymas Saulė – tai laimės šaltinis. Jos dėka žmogaus organizme gaminasi vitaminas D, gerėja nuotaika ir bendra savijauta. Nors grožio specialistai gali nepagailėti karčių žodžių saulei dėl jos žalos odai ir plaukams, visgi svarbiausia čia – ne vengti saulės, o išmokti saugiai ja

Taip pat skaitykite