Moters pasakojimas: kada byra ašaros…
Apie šią aktyvią ir darbščią moterį teko senokai rašyti „Pamario“ laikraštyje. Šįkart susitikimas buvo liūdnas. Ji pasakojo ir braukė ašaras.
Dukra su vyru gyvena ne Šilutės rajone. Glaudžiasi su dviem vaikais dviejų kambarių bute, planavo nuomotis erdvesnį, norėjo imti paskolą ir pirkti, bet pandemija, COVID-19 ir karantinai sugriovė planus. Mat gyvena su vyro motina, garbaus amžiaus ligone, kuri jau nekyla iš lovos. Juk nepaliksi vienos. Ji slaugoma dieną ir naktį. Per karantinus dukra, vyras ir jų sūnus moksleivis per dienas prie kompiuterių. Tėvai dirba, mokinys mokosi nuotoliniu būdu. Vyras su sūnumi įsikūrė viename kambaryje, slaugomai ligonei teko kitas kambarys, dukra dirba virtuvėje.
„Pridėjom pinigėlių, reikėjo tų kompiuterių pripirkti…“ – sakė ji. Prieš Kalėdas, kol dar neribojo kelionių tarp savivaldybių, mažąją darželinio amžiaus anūkę ši moteris parsivežė į savo sodybą Šilutės rajone. Turi jiedu su vyru mažą ūkelį. Visko užtektų, tačiau anūkė, vakarais telefonu pakalbėjusi su tėvais, broliu, ima verkti. Vis klausia, kada tėvai ją pasiims į namus, sako, nori mamą apkabinti… Ramindama anūkę ašarą nubraukia ir ši moteris. Dukra, paklausta, kaip jie ten dabar gyvena, irgi pravirkusi… „Dar taip sunku nebuvo, nors gyvenime visko mačiau… Dievo klausiu, už ką taip nubaudė… Kiek žmonių kenčia, daug kas kenčia…“ – sakė moteris, kurią prisimenu kaip tikrą optimistę, energingą, besišypsančią…
Stasė Skutulienė