Mokytoja, palikusi ryškų pėdsaką Šilutės istorijoje

Sausio 15-ąją, Klaipėdos krašto dieną, tuo pačiu Šilutės pirmosios gimnazijos mokytojos, direktorės, Šilutės Garbės pilietės, doc. dr. Romualdos Dobranskienės gimtadienio dieną (būtų sukakę 90 metų), Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta knyga „Mokytojos mitas“.

Tai kolektyvinis darbas, sudarytas iš beveik trisdešimties žmonių prisiminimų.

Romualda Dobranskienė

Šilutės Garbės pilietė Romualda Dobranskienė. Laimos Putriuvienės nuotr. iš „Pamario“ archyvo, 2006 m.

Gausus būrys šilutiškių, buvusių mokinių, kolegų, namiškių atėjo į biblioteką. Muzikinį foną kūrė Marijus Kučikas (pianinas) ir bardas Adas Nausėda, dainavo dukra Indrė ir anūkė Indrė Dirgėlaitė. R. Dobranskienės gyvenimo akimirkas skaidrėse atkūrė bibliotekininkė Dalia Pupšytė.

Atsiminimai

Renginio vedėja Irena Arlauskienė apgailestavo, kad, deja, švęsti kartu jau nebėra galimybės: prieš trejetą metų mus su Romualda išskyrė lemtis. Išsiskyrimo ribą nuoširdžiu poetiniu tekstu – eilėraščiu „Išlydėjimas“ išsakė buvęs direktorės mokinys Marijus Budraitis. Jį perskaitė Šilutės kamerinio dramos teatro aktorius Vygantas Paldauskas, taip pat šios direktorės mokinys: Aš tavo balsą tamsoje girdžiu

Tarp ištampytų atlaidumo stygų.

Karalių miestas liūdnas be karalių,

Tiesos gelmė tokia siaura.

Kai skrisi kildama virš marių,

Pažvelk žemyn, ten Tavo mokykla.

I. Arlauskienė kalbėjo: „Ne vieną jubiliejinę ar proginę šventę esame leidę kartu. Prisimindami džiugias ir pakylėtas jų akimirkas, skleiskime ir šįvakar šventinę nuotaiką, prisimindami Mokytoją, dainuodami jos dainas, pasakodami kartu išgyventus nuotykius ar padarytas išdaigas. Tai, kas labiausiai įsirėžė į atmintį, jau aprašėme knygoje. Atkūrėme mums mielas asmenybės savybes, prisiminėme jos požiūrį į svarbius dalykus, veiklą. Kartu sudėję savo atsiminimus, mes sukūrėme kolektyvinę mokytojos atmintį, kuri turi mitologijos istorijoje ilgalaikiškumo geną. Istorijos ir mūsų atminties vizijų išliekamoji vertė – asmenybės įtikrinimas. Įžvalgus skaitytojas šioje knygoje ras daug svarbių žmogaus gyvenimo ir veiklos pamokų, o gal paakintas mitinio įtaigumo ir pasinaudos kaip idealu ar pavyzdžiu.“

Nijolė Banytė-Bagdonienė pasidžiaugė, kad teko laimė sutikti  R.  Dobranskienę, kuri buvo mylima mokytoja, padėjusi jai atrasti „poetinę gyslelę“ –  pažadino kūrybai. Kartu ji buvo ir antroji klasės auklėtoja, kuri padėdavo išspręsti ne vieną konfliktinę situaciją. N. Bagdonienė perskaitė keletą savo mokyklinių metų eilėraščių.

Jautriai apie savo pažintį ir bendrus darbo metus su R. Dobranskiene Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija) atsiliepė dailės mokytoja, knygos viršelio dizainerė ir iliustracijų autorė Rūta Čiuželienė. Ji prisiminė ir pabrėžė, kad labiausiai jai įstrigę tai, kad direktorė visada šypsodavosi, būdavo patarėja ir įvairių sumanymų palaikytoja, ypač tapant freskas, kurių, gaila, neišliko renovuojant pastatus. 

Ekskursijos sunkvežimiu… į Maskvą

Vakaro metu ne kartą prisimintos R. Dobranskienės organizuotos ekskursijos į Maskvą ir Sankt Peterburgą (tuomet Leningradą) – paprasčiausiu sunkvežimuku, užtrauktu brezentu, jei kartais lytų. Bet nelijo, už tai galima buvo žvalgytis ir dainuoti, dainuoti. Kiek reikėjo pasiryžimo, drąsos ir begalinės atsakomybės sunkvežimiu vykti į tokį kelią…

Prisiminta, kad dirbdama Vilkyčiuose ir Priekulėje, Švėkšnoje ir Šilutėje R. Dobranskienė vadovavo šokių rateliams, organizavo šventes, kvietė į mokyklas tikrus rašytojus, kad mokykla taptų gyvesnė, įvairesnė, užuobėga nuo to meto skurdžios buities.

Jautriai skambėjo mėgstamiausios mokytojos R. Dobranskienės dainos „O kur jūs, mano mokiniai?“ ir „Grįšiu“ – I. Dirgėlaitei ir A. Nausėdai pritarė vakaro dalyviai.

Klaipėdos universiteto profesorė Elvyra Acienė pasakojo neprisimenanti pirmojo susitikimo su R. Dobranskiene. Niekada apie tai nemąstė, tačiau Romutė (taip ją visada vadino jos leidimu) nematomai atėjo į jos gyvenimą ir pasiliko. Nuo 1990 m. R. Dobranskienė – Klaipėdos universiteto Socialinio darbo katedros docentė.

„Visada sulaukiau jos palaikymo, pritarimo ir patarimo. Romutė buvo šviesulys iki pačių paskutinių minučių“, – kalbėjo profesorė, pasidžiaugdama Šilutės bendruomene, saugančia mokytojos R. Dobranskienės atminimą, ir palinkėjo antrojo papildyto knygos leidimo.

Į Šilutę vykdavo semtis patirties

Šilutės Vydūno gimnazijos mokytoja Daiva Trijonienė į knygą pažvelgė tarsi iš šalies. Dėkojo knygos sudarytojai ir pasakotojai I. Arlauskienei už atliktą didžiulį darbą – medžiagos rinkimą, sudėliojimą į skyrius. „R. Dobranskienė – didelė asmenybė, bajorišką kilmę priėmė kaip atsakomybę palikti po savęs daug gerų darbų. 1992 metais su bendraminčiais įkūrusi Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros klubą, dvidešimt ketverius metus jam vadovavo, leido knygas, rašė straipsnius. Šiandien kalbame apie įtraukųjį ugdymą –  tai mokymasis visiems kartu, dėmesys kiekvienam vaikui, mokykla, kurioje gera visiems. Tos ugdymo krypties dairomės po užsienį. Tuo tarpu į Šilutės pirmąją vidurinę mokyklą, kurioje buvo sukurta mokinių savivalda, kur buvo pagarbus santykis su mokinių tėvais, globėjais, mokiniais ir mokytojais, kai kiekvieną rytą mokyklos bendruomenės narius direktorė pasitikdavo ant laiptų, jau prieš daug metų patirties pasisemti atvykdavo svečių iš visos Lietuvos ir užsienio“, – kalbėjo D. Trijonienė.

Savo prisiminimais dalijosi Antanas Venckus, buvęs Šilutės baldų kombinato direktorius, R. Dobranskienę pažinojęs dar nuo mokymosi Priekulės vidurinėje mokykloje laikų. Prisiminė ir pasidžiaugė, kad bendrų pastangų dėka pavyko atstatyti Šilutėje Hermano Zudermano paminklą.

„Iš jos buvo galima daug ko pasimokyti. Ji viską gerai apgalvodavo, suplanuodavo, daug rašė, paliko didžiulį žinių bagažą, skatino visus žengti į priekį, kad ir kaip sunku būtų. R. Dobranskienė mokėsi neakivaizdiniu būdu, ir disertacijai pasirengė neakivaizdiniu būdu. Tuo paskatinusi ir kitus eiti panašiu keliu – mokytis ir tobulėti“, – kalbėjo A. Venckus.

Pabaigai – „Baltas paukštis“

Doc. dr. R. Dobranskienė – keletą metų buvo Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos konkurso „Literatūrinis ruduo „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ vertinimo komisijos pirmininkė, rašė straipsnius, skleisdama lietuvišką  žodį, puoselėdama jį. Skatino knygų autorius rašyti, mielai sutikdavo kalbėti jų knygų pristatymuose, turėjusiuose įtakos kalbos ir literatūros plėtotei viešajame bei akademiniame gyvenime.

Prisiminimų vakaras baigėsi Vytauto Kernagio daina „Baltas paukštis“. Norintieji galėjo įsigyti knygų „Mokytojos mitas“.

Ant Romualdos Dobranskienės šeimos kapo buvo padėta gėlių ir uždegta žvakelių.

Birutė Morkevičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Nuvilnijo 18-oji Pagėgių literatūrinio pavasario šventė

Iškeliaujant kalendoriniam pavasariui, 2022 m. gegužės 25 d., Vydūno viešoji biblioteka kvietė į 18-ąją Pagėgių literatūrinio pavasario šventę „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“. Paliesti meno Sveikindama gausiai Vydūno viešojoje bibliotekoje susirinkusius svečius bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė kalbėjo, jog „tiems, kurie į save neįsileidžia poezijos, muzikos, meno patirčių, labai sunku nusakyti, ką reiškia būti paliestam meno, būti įkvėptam, kaip kažkokia nematoma jėga užpildo sielą iki pat kraštų ir po to būna taip lengva matyti tik grožį… aplink save skleisti tik gėrį…

Pasodintas Mažosios Lietuvos rožynas

Šilutės šventė šiemet prasidėjo gražiu veiksmu – miesto širdyje pasodintas Mažosios Lietuvos rožynas. Naujajame gėlyne prie Šilutės kultūros ir pramogų centro (Lietuvininkų g. 6) vasarą galėsime gėrėtis žalia, balta, raudona spalvomis   (Mažosios Lietuvos istorinės vėliavos spalvos).  Akcijos dalyviai atstovavo skirtingiems laiko tarpams: praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Visi kartu, nuotaikingai,  dalyvaujant Savivaldybės administracijos direktoriui, direktoriaus pavaduotojai, miesto mokyklų atstovams, Šilutės kultūros ir pramogų centro ir Šilutės kamerinio dramos teatro vadovėms, Šilutės seniūnui, istorinėms asmenybėms – lietuvininkei ir  dvarininkui Hugo Šojui – 

Kodėl verta naudoti ketaus keptuves maisto gamybai?

Ketus kaip gamybos medžiaga turi daug privalumų. Pavyzdžiui, ilgas tarnavimo laikas, atsparumas deformacijai ir korozijai, taip pat šiluminė talpa. Vienintelis ketaus indų trūkumas gali būti didelis svoris. Tačiau ketaus virtuvės reikmenys turi daugybę privalumų, paaiškinančių šio tipo virtuvės reikmenų populiarumą tarp šiuolaikinių namų šeimininkių, daugiau informacijos ir platų pasirinkimą rasite pardavėjo puslapyje. Ketaus keptuvę verta naudoti maisto gamybai dėl kelių priežasčių: Pirmoji priežastis – ketaus keptuvė itin patikima. Ji tikrai patvari, savo savininkams tarnauja ne tik metus, bet ir dešimtmečius.

Saulės poveikis plaukams. Patarimai, kaip juos apsaugoti nuo išsausėjimo

Kone kiekvienas žino, kad vasarą būtina pasirūpinti odos apsauga nuo saulės. Tačiau kur kas rečiau susirūpinama savo plaukais. Jų priežiūra vasarą yra ypatingai svarbi, todėl šiandien žeriame patarimus kaip juos apsaugoti nuo išsausėjimo ir kitų bėdų. Saugus dažymas Saulė – tai laimės šaltinis. Jos dėka žmogaus organizme gaminasi vitaminas D, gerėja nuotaika ir bendra savijauta. Nors grožio specialistai gali nepagailėti karčių žodžių saulei dėl jos žalos odai ir plaukams, visgi svarbiausia čia – ne vengti saulės, o išmokti saugiai ja

Taip pat skaitykite