Latvijos Nida – tarsi rojaus kampelis

Gegužės 12-13 dienomis netoli nuo sienos su Lietuva esančioje Latvijos Nidoje viešpatavo jau vasariškai karšta saulė, jūra buvo rami, todėl atkaklieji lietuviai nėrė į bangas iš šalčio sušukdami, tačiau vaikams, net ir mažyliams, šaltas vanduo buvo gera pramoga. Poilsio sezonas dar neprasidėjęs – vos vienas kitas žmogus. Šis ramus Latvijos kaimelis visai jūros pakrantėje – tikras ramybės rojus: nei triukšmo, nei gausybės poilsiautojų. Tik šiugždančio po kojomis smėliuko platybės, vietomis prisėtos įvairių akmenukų, dar gintaro išplautas koks gabaliukas.

Senutėlių rąstų eilutė veda į jūrą – banglaužys. Horizonte – Būtingės terminalui naftą pumpuojantis laivas. Už kelių kilometrų jūros pakrante – Lietuvos Šventoji, į kitą pusę – lietuvių poilsiavietėmis turtingas Pepės kaimas Latvijoje. Iki Pepės nuo Lietuvos – Latvijos sienos būtų 15 kilometrų asfaltu. Važiavusieji žino: Lietuvos teritorijoje pro Palangą nutiestas naujasis aplinkkelis – tarsi turingoje užsienio valstybėje, apie latvių kelius to nepasakytumei. Pasienyje šiuo metu ruošiamas apvažiavimo žiedas, į Latvijos gilumą – prasčiau… Tiesa, Latvijoje nuostabą kelia pirmiausia mediniai elektros linijų stulpai.

Kirtus sieną, asfaltu tenka pavažiuoti vos 4 kilometrus ir sukti žvyrkeliu į pajūrį. Sukdami iš asfaltuoto kelio pastebėsite užrašą, kad iki Nycos – 35 km, Liepoja – tolėliau. Nyca yra latvių Liepojos rajone.

 

Latvijos Nida kažkada buvo kuršių žvejų kaimas. Tėra viena kita sodyba, kiti statiniai išparduoti, juose įsikūrę lietuviai čia poilsiauja patys ir nuomoja kambarius atvykėliams. Vietinių gyventojų – mažuma: tik sodyba, iš kurios vakare traktorius suka į pajūrį, gabendamas valtį su žvejais. Važiuoja tas traktorius vakare per tą paplūdimio smėliuką su akmenukais, kad laivą nuleistų į jūrą. Šiek tiek pairklavę, vyrai įsijungia laivo variklį. Tuomet jie meta tinklus. Ryte vėl traktorius važiuoja prie jūros, žvejai plaukia tikrinti tinklų.

Važiuojant žvyrkeliu į Nidą, pakely matyti besiganą mėsinių galvijų bandelės. Šiame kelių namų kaime nėra nė parduotuvės, o buvusios mokyklos pastatas jau tapo trijų lietuvių verslininkų valdomis, kurias kiekvienas pritaikė poilsiui. Mokykla, pasirodo, buvusi labai arti jūros: gal 20 m į šlaitą pajūriui būdingu skurdžios žalumos taku, o iš ten jau smėliuku basas nučiuoži į pajūrį: plati ta jūros pakrantė, tokio paplūdimio net Palanga neturi, švarutėlis smėliukas, karštą dieną kaitinantis kojų padus, vanduo – skaidrus, matyti net bangų suneštos dugne smėlio keterėlės. Bristi galima toli, seklumos ir vaikams per akis. Ir margumynas įvairiai nugludintų akmenukų. Žiūri ir skaitai tarsi kokį istorijos raštą.

Sakė, kad žaltį matė. Gali būti, nes driežiukai tai nardo toje kojas badančioje žolėje. Ramybė, kurią tedrumsčia paukščių čiulbėjimas, tylus jūros ošimas, atvykėliams tikras lobis. Kur Lietuvoje tai rasi? Čia nėra persirengimo kabinų, suoliukų, šiukšliadėžių (ir šiukšlių!), kitų paplūdimio statinių, muzikos, niekas nesiūlo pirkti šalto alaus ir karštų merginų… Tik lietuviai, įsikūrę Nidos nameliuose, ant kopų keteros pasistatę suolus, stalus. Iš čia vakare galima stebėti nuostabų saulėlydį. Net karštą dieną čia tesutiksi kelis ar keliolika poilsiautojų. Tačiau prognozuoti, kiek jų čia bus vasaros atostogų metu, jau sunku. Lietuviai tiesiog veržiasi į latvių Nidą. Sako, kad birželio pabaigoje ir liepos pradžioje čia jūra išmeta dumblių, bet juose pasitaiko ir gintaro gabaliukų. Internetu galima pasinaudoti nuėjus atokiau ant kalniuko, o televizorius normaliai rodė „Eurovizijos“ finalą.

Prie lygaus asfalto pripratusiems vairuotojams vienintelis išbandymas išsukus iš Liepojos plento žvyrkeliu pasiekti Nidą. Kyla dulkių debesys. Bet tiek ten to važiavimo…

Jeigu nenusiveši maisto ir alaus, teks važiuoti į Šventąją ar net 18 km į Palangą. Galima rinktis ir kitą kryptį –  į Latviją: plentu iki Liepojos tik 56 km.

Visą šeštadienį dangaus mėlyne ėjusi saulė vakare pakibo virš ramios jūros. Sunku patikėti, kad taip bėga laikas: ji tiesio akyse „grimzdo“ į jūrą ir beliko šviesos ruoželis. Bemat darėsi tamsiau. Apsivilkę kombinezonais žvejai su meškerėmis tebebraidė jūroje tolokai nuo kranto ir žvejojo. Kiti, gurkšnodami alų, meškeres dieną turėjo užmetę nuo kranto. Ir plekšnių sugavę – lietuviškai paaiškino, ir grundulų.

Sekmadienio rytas prasidėjo paukščių čiulbesiu: kukavo gegutė, patekėjusi saulė vėl pažėrė spindulių ir šilumos, tad nuo 10 val. jau buvo galima lepintis paplūdimyje visai šalia vandens.

Kai žmonių beveik nematyti, moterys atokiau maudosi nuogos.

Stasė SKUTULIENĖ

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Į Graikiją – pasaulio kultūros lopšį

Trijų dienų kelionė į Graikiją nebuvo nuobodi. Ją paįvairino neįprastas mūsų akiai kraštovaizdis: tolumoje ir šalikelėse besidriekiantys kalnai, tuneliai, raudonuojantys aguonų laukai, žydinčios akacijos ir įvairiaspalviai oleandrų krūmai. Graikijos, dar vadinamos Vakarų pasaulio kultūros lopšiu, dievai tikrai nenuskriaudė, padovanodami tokią turtingą istoriją, kuria neįmanoma nesididžiuoti, nuostabią gamtą ir net 13 676 km įspūdingos Viduržemio jūros pakrantės. Tačiau tik apie 4000 km pajūrio tenka Graikijos žemyninei daliai. Dar vienas Graikijos turtas – salos ir priglaudė likusius tūkstančius kilometrų paplūdimių, įlankėlių, lagūnų…

„Visada jauni“ – su Vydūno žodžiu…

„Didžiausias rūpestis yra tautą išlaikyti. Kad nėra tokio supratimo, matyti iš tuščio raginimo pasilikti lietuviais, mylėti savo tautą, kalbą, tėvynę. Tautos išlaikyti vien kalbomis negalima“, – šie Vydūno žodžiai nuskambėjo Juknaičių šventėje „Visada jauni“. Šiemet minimas Vydūno gimimo 150–metis. Ar filosofo žodžiai prarado prasmę? Parke prie Juknaičių ežerėlio puslankis suolų – su geltonais, žaliais ir raudonais balionais. Atvykusieji į šventę ir prisėdę ant suolelio, netrukus atrišo baliono raištelį ir visi vienu metu paleido į padangę Lietuvos trispalvės spalvų balionų –

Rusnės estakados statyba pradėta laišku ateities kartoms…

Šiandien, 2018 m. birželio 22 d., 11.00 val. kelio Nr. 206 Šilutė–Rusnė 6,56 kilometre buvo iškilmingai įbetonuota simbolinė Rusnės estakados statybos darbų pradžios kapsulė su laišku ateities kartoms. „Pamarys“ skelbia šio laiško turinį ir jį pasirašiusių garbingų asmenų pavardes. (Istorinių iškilmių akimirkas užfiksavo Petras Skutulas.) LAIŠKAS PAMARIO KRAŠTO ATEITIES KARTOMS Rusnė – vienintelis Lietuvos miestelis, esantis saloje Nemuno deltoje ir viena seniausių gyvenviečių, garsėjanti gamtos grožiu, paukščių įvairove, medine architektūra, senosiomis žvejų tradicijomis ir potvyniais. Didžiausia Lietuvoje Rusnės sala pelnytai

Nepažinta Italija: per Jonines vyrai valgo sraiges, moterys prausiasi šv. Jono eliksyru

  Poilsiautojų iš Lietuvos pamėgtos Italijos didybė atsiskleidžia gerokai kitaip atokiau nuo lankytinų objektų esančiuose šalies miesteliuose. Juose vyrauja paprastumas, kuklumas, minimalizmas ir verda tikras itališkas gyvenimas. Pavyzdžiui, jei šį savaitgalį lankysitės Italijos paslaptimi pramintame Abrucų regione įsikūrusioje L’Akviloje, didelė tikimybė, kad pakliūsite į Joninių, arba La notte di San Giovanni, sūkurį. Kai kur šią šventę italai vis dar švenčia pagal senąsias tradicijas. Tikisi meilės ir sveikatos Nuo seno Italai tiki, kad trumpiausią vasaros naktį galima apsisaugoti nuo ligų, blogų