Latvijos Nida – tarsi rojaus kampelis

Gegužės 12-13 dienomis netoli nuo sienos su Lietuva esančioje Latvijos Nidoje viešpatavo jau vasariškai karšta saulė, jūra buvo rami, todėl atkaklieji lietuviai nėrė į bangas iš šalčio sušukdami, tačiau vaikams, net ir mažyliams, šaltas vanduo buvo gera pramoga. Poilsio sezonas dar neprasidėjęs – vos vienas kitas žmogus. Šis ramus Latvijos kaimelis visai jūros pakrantėje – tikras ramybės rojus: nei triukšmo, nei gausybės poilsiautojų. Tik šiugždančio po kojomis smėliuko platybės, vietomis prisėtos įvairių akmenukų, dar gintaro išplautas koks gabaliukas.

Senutėlių rąstų eilutė veda į jūrą – banglaužys. Horizonte – Būtingės terminalui naftą pumpuojantis laivas. Už kelių kilometrų jūros pakrante – Lietuvos Šventoji, į kitą pusę – lietuvių poilsiavietėmis turtingas Pepės kaimas Latvijoje. Iki Pepės nuo Lietuvos – Latvijos sienos būtų 15 kilometrų asfaltu. Važiavusieji žino: Lietuvos teritorijoje pro Palangą nutiestas naujasis aplinkkelis – tarsi turingoje užsienio valstybėje, apie latvių kelius to nepasakytumei. Pasienyje šiuo metu ruošiamas apvažiavimo žiedas, į Latvijos gilumą – prasčiau… Tiesa, Latvijoje nuostabą kelia pirmiausia mediniai elektros linijų stulpai.

Kirtus sieną, asfaltu tenka pavažiuoti vos 4 kilometrus ir sukti žvyrkeliu į pajūrį. Sukdami iš asfaltuoto kelio pastebėsite užrašą, kad iki Nycos – 35 km, Liepoja – tolėliau. Nyca yra latvių Liepojos rajone.

 

Latvijos Nida kažkada buvo kuršių žvejų kaimas. Tėra viena kita sodyba, kiti statiniai išparduoti, juose įsikūrę lietuviai čia poilsiauja patys ir nuomoja kambarius atvykėliams. Vietinių gyventojų – mažuma: tik sodyba, iš kurios vakare traktorius suka į pajūrį, gabendamas valtį su žvejais. Važiuoja tas traktorius vakare per tą paplūdimio smėliuką su akmenukais, kad laivą nuleistų į jūrą. Šiek tiek pairklavę, vyrai įsijungia laivo variklį. Tuomet jie meta tinklus. Ryte vėl traktorius važiuoja prie jūros, žvejai plaukia tikrinti tinklų.

Važiuojant žvyrkeliu į Nidą, pakely matyti besiganą mėsinių galvijų bandelės. Šiame kelių namų kaime nėra nė parduotuvės, o buvusios mokyklos pastatas jau tapo trijų lietuvių verslininkų valdomis, kurias kiekvienas pritaikė poilsiui. Mokykla, pasirodo, buvusi labai arti jūros: gal 20 m į šlaitą pajūriui būdingu skurdžios žalumos taku, o iš ten jau smėliuku basas nučiuoži į pajūrį: plati ta jūros pakrantė, tokio paplūdimio net Palanga neturi, švarutėlis smėliukas, karštą dieną kaitinantis kojų padus, vanduo – skaidrus, matyti net bangų suneštos dugne smėlio keterėlės. Bristi galima toli, seklumos ir vaikams per akis. Ir margumynas įvairiai nugludintų akmenukų. Žiūri ir skaitai tarsi kokį istorijos raštą.

Sakė, kad žaltį matė. Gali būti, nes driežiukai tai nardo toje kojas badančioje žolėje. Ramybė, kurią tedrumsčia paukščių čiulbėjimas, tylus jūros ošimas, atvykėliams tikras lobis. Kur Lietuvoje tai rasi? Čia nėra persirengimo kabinų, suoliukų, šiukšliadėžių (ir šiukšlių!), kitų paplūdimio statinių, muzikos, niekas nesiūlo pirkti šalto alaus ir karštų merginų… Tik lietuviai, įsikūrę Nidos nameliuose, ant kopų keteros pasistatę suolus, stalus. Iš čia vakare galima stebėti nuostabų saulėlydį. Net karštą dieną čia tesutiksi kelis ar keliolika poilsiautojų. Tačiau prognozuoti, kiek jų čia bus vasaros atostogų metu, jau sunku. Lietuviai tiesiog veržiasi į latvių Nidą. Sako, kad birželio pabaigoje ir liepos pradžioje čia jūra išmeta dumblių, bet juose pasitaiko ir gintaro gabaliukų. Internetu galima pasinaudoti nuėjus atokiau ant kalniuko, o televizorius normaliai rodė „Eurovizijos“ finalą.

Prie lygaus asfalto pripratusiems vairuotojams vienintelis išbandymas išsukus iš Liepojos plento žvyrkeliu pasiekti Nidą. Kyla dulkių debesys. Bet tiek ten to važiavimo…

Jeigu nenusiveši maisto ir alaus, teks važiuoti į Šventąją ar net 18 km į Palangą. Galima rinktis ir kitą kryptį –  į Latviją: plentu iki Liepojos tik 56 km.

Visą šeštadienį dangaus mėlyne ėjusi saulė vakare pakibo virš ramios jūros. Sunku patikėti, kad taip bėga laikas: ji tiesio akyse „grimzdo“ į jūrą ir beliko šviesos ruoželis. Bemat darėsi tamsiau. Apsivilkę kombinezonais žvejai su meškerėmis tebebraidė jūroje tolokai nuo kranto ir žvejojo. Kiti, gurkšnodami alų, meškeres dieną turėjo užmetę nuo kranto. Ir plekšnių sugavę – lietuviškai paaiškino, ir grundulų.

Sekmadienio rytas prasidėjo paukščių čiulbesiu: kukavo gegutė, patekėjusi saulė vėl pažėrė spindulių ir šilumos, tad nuo 10 val. jau buvo galima lepintis paplūdimyje visai šalia vandens.

Kai žmonių beveik nematyti, moterys atokiau maudosi nuogos.

Stasė SKUTULIENĖ

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

„Vaivoros“ jubiliejuje buvo daug dainų ir gėlių

Į Šilutės kultūros ir pramogų centro kolektyvo – moterų vokalinio ansamblio „Vaivora“ – 35-erių metų jubiliejų susirinko gausus būrys šilutiškių, atvyko vokaliniai ansambliai iš Juknaičių, Rusnės ir Saugų. Sveikino kolektyvas „Mingė“ ir  varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis „Pamario brass“, artimieji ir kolektyvo gerbėjai. Rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis ir Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė sveikino „Vaivorą“, įteikė padėkos raštus ir gėlių vadovei bei visoms ansamblio dainininkėms. Ilgas kelias Jeigu jau Šilutė turi tokį puikų pučiamųjų instrumentų kolektyvą, tai dera

Mintys Vasario 16-osios išvakarėse

Toks sutapimas, kad ši šventė beveik sutampa su kovo 3 d. vyksiančiais savivaldos rinkimais. Tos savivaldos, kuri, mano supratimu, yra pamatas, esmė ir prasmė. Ir mūsų Konstitucijoje savivalda įrašyta kaip esminis valdžios pamatas. Tačiau kiek mes turime, kiek realizuojame tos realios savivaldos? Dvi kadencijas buvęs Seimo nariu, aš neprisimenu Savivaldybės tarybos sprendimu Vyriausybei, Seimui pateiktų siūlymų, kurie atsirastų įstatymuose. Tačiau neužmiršau, kaip reikėdavo net prašyti Savivaldybės pateikti prašymą, kad būtų galima pritraukti lėšų vienam ar kitam darbui. Taip sakau apie

Švėkšnos žydų istorija – Lietuvos istorija

Vasario 6 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje pristatyta nauja knyga „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“, kurios autorė Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė. Muziejuje susirinko šilutiškiai, besidomintys savo krašto istorija, atvyko svečių iš Kauno: profesionalus gidas Chaimas Bargmanas ir entuziastas Vilius Valiūnas. Muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė sveikino kolegę Moniką Žąsytienę pirmosios knygos parašymo proga, pasidžiaugė nuveiktu didžiuliu darbu. <Knygos atsiradimo istorija Monika Žąsytienė padėkojo susirinkusiems, pasidžiaugė prieš knygos pristatymą parodytu vaizdo įrašu apie Švėkšnos žydų bendruomenės likimą, perteiktą per sinagogos vizualizaciją.

Vilija Blinkevičiūtė palinkėjo pagėgiškiams išrinkti mere moterį – Aušrą Zongailienę

Europos Parlamento narė socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė lankėsi Pagėgių krašte ir kartu  su pagėgiškiais socialdemokratais susitiko su Vilkyškių pieninės kolektyvu, Pagėgių, Žukų ir Natkiškių gyventojais. Vilija Blinkevičiūtė akcentavo moteriškąsias savybes, kurios praverstų Pagėgių krašto politikoje. Vyrai, vadovaudamiesi principais, savo tvirtomis nuostatomis, kartais priverda neskanios košės, o indus švariausiai išplauna moteris. Pavyzdys – Jungtinė Karalystė ir „Brexit“, kur premjerė moteris grumiasi su vyrų palikimu… „Jūsų krašte vyrai nuaštrinę kampus iki adatos smailumo… Kas susipykę, kas nevertina diskusijų  ar nepriima kitos nuomonės. Atėjo