Kapinės. Ką jos mums reiškia šiandien?

Diskusijų klubas 17.17

„Praeivi. Kas tu – aš buvau. Kas aš – tu būsi. Nepamiršk“. Užrašas lietuvių tremtinių antkapyje.

Diskusijoje dalyvavo klubo nariai Irena Arlauskienė, Antanas Čepys, Tatjana Frišmantienė, Jonas Jaunius, Petras Skutulas. Svečiavosi Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Mindaugas Žilinskis.

Petras Skutulas:

– Juokaujama, kad žmogus apie kapines pradeda mąstyti, kai artėja pensijos amžius… Siūlau apie kapines pakalbėti kaip apie vietą, kuri atspindi istoriją ir kultūrą bei yra įdomus informacijos šaltinis. Be to labai specifinis šaltinis, nes tai daugiau negu metraštis.

Lietiniai kryžiai Mažių kapinaitėse, netoli Šilutės, skelbia, kad čia ilsisi Storostų giminės.

Tarkime knyga gali būti parašyta nesuprantama kalba, o antkapių paminklai dažnai būna iškalbingesni už žodžius savo forma, medžiaga, iš kurios jie padaryti. Kapinėse susiduriame su faktais, kurie gali patikti arba ne, bet jie tokie yra ir prašalaičiui daug ką pasako apie to krašto papročius, tradicijas. Senosiose krašto evangelikų kapinaitėse viršum vartų mačiau užrašą: „Aš buvau toks kaip tu. Tu būsi toks kaip aš“. Panašių užrašų bent kelis rado lietuviai ir tvarkydami  kapines ekspedicijų metu Sibire.

Štai nedidelės Mažių kaimo kapinaitės (kairiajame Šyšos krante netoli Jonaičių), kuriose ilsisi garsiojo Vydūno giminaičiai Storostai. Iš ketaus lietuose antkapių kryžiuose įrašytos palaidojimo datos: Katarina Sorost mirė 1918 m., Kristops Storost 1897-aisiais. O antroje lietinių kryžių pusėje yra lietuviškas užrašas „Czion ilsis Kuno Sanarelei“. Ką tai rodo? Ogi tai, kad lietuvybės prado čia būta net XIX amžiuje.

Antroje metalinio kryžiaus pusėje išlietas lietuviškas užrašas „Scion ilsis Kuno Sanarelei“.

Atsikėlus iš kitų Lietuvos kraštų stebina Šilutės apylinkėse esančių kapinaičių gausa. Vien aplinkui Pagrynius jų galėtume priskaičiuoti gal dvylika…

Kunigas Mindaugas Žilinskis:

– Taip, kapinių čia daug. Saugų parapijoje yra net 36 kapinės. Taip nutiko, nes buvo laikai,  kai čia paplitusi liuteronų tikėjimo atšaka praktikavo labai praktišką tikėjimą: kiekvienas kaimas pats sau išsirinkdavo kunigą. Kunigas – greta, kai reikia, ateina į namus. Tai kiekvienas kaimas čia pat ir laidojosi. Viskas praktiška…

Tačiau šis kraštas pasižymi ne tik praktiškumu. Nuo senų laikų liuteronų bendruomenės turi paprotį švęsti kapų šventes. Tai ne lapkričio 1 d., kai katalikai švenčia Visų šventųjų dieną. Kapų šventei kiekviena bendruomenė turi savo laiką, kai susirenka, prisimena kaimynus, gimines, meldžiasi,  gieda giesmes.

O kapų nykimas – tai natūralus procesas. Jeigu pastatei medinį kryžių, kiek jis stovės? Na 25 metus. Ir viskas, nuvirto. Tai jeigu nebėra to kaimo, tos bendruomenės, kuri kapinėmis naudojasi, kaip gali kapinės gyvuoti, būti tvakomos? Šio krašto senosioms kapinėms atgyti trukdo ir senas, dar nuo sovietinių laikų likęs reglamentavimas, kai dalis kapinaičių įvardintos kaip etnografinės, kur laidoti negalima. O iš kur ta spyna, ką ji reiškia? Kas gali pasakyti, kad anūkas šalia senelio gali atgulti, o dabartinis kaimo gyventojas – negali.

Senos kapinės, kaip ir bažnyčia: jų sutvarkymas, atstatymas bei naudojimas turėtų priklausyti nuo bendruomenės.

Irena Arlauskienė:

– Ir aš pamenu, kaip eidavome su vyresniaisiais ir giedodavome kapinėse. Buvo toks paprotys. Kaime buvo senos kapinės, bet niekas ten niekuo negąsdindavo. Nebuvo minties, kad kapinės – tai kažkas baisaus, paslaptingo. Manau, kad tokie papročiai formuoja amžinybės suvokimą, kitokį požiūrį į mirtį ir gyvenimą.

Vilniuje mėgau lankyti Rasų kapines, nes ten jau mūsų kultūros paveldas: J. Lelevelio, J. Basanavičiaus, M. K. Čiurlionio ir kitų garsių bei nusipelniusių Lietuvai žmonių kapai. Prie jų pastovėti, pamąstyti labai pravartu kiekvienam. Tik Lietuvoje yra bėda, kad nežinodamas nerasi, kur kokio žmogaus kapas. Štai Havanoje (esama ir kitur) prie įėjimo į kapines yra rodyklės su nuorodomis, kaip rasti garsių asmenybių kapavietes.

Dėl kapinių priežiūros tai sutinku, kad čia yra tradicijos. Štai Azerbaidžane mačiau kapines, kur tiesiog medžiai su kaspinėliais. Sakoma, kad skandinavai yra prieš akmenį ant kapo, nes naktį akmenys pavirsta troliais… O senovės lietuvių religija susijus su medžiu, tai ir sodiname ant kapo kas ką išgali.

Tatjana Prišmantienė:

– Aš vis galvoju, kad žmonės daro kapines dėl savęs. Tvarko taip, kad turėtų kur nueiti, pabūti, kad turėtų kuo užsiimti jas tvarkydami… Kai pasižiūri, koks paminklas pastatomas, tai kartais pagalvoji, kad jo reikia nebent gyviems. Baltarusijoje viskas kukliau negu Lietuvoje. Stačiatikiai tik du kartus per metus eina į kapines.

Jau minėjote, kad daugelyje vietų kapuose susidaro lyg zonos, grupės, kur laidojami „kiti“. Visi žinome, kad senovėje savižudžių neleisdavo laidoti bendrose kapinėse. Ir tos grupės formuojasi savaime, nes tai susiję su tikėjimu, ne tik su tautybe. Koks tikėjimas, toks ir požiūris į kapus, jų tvarkymą, o tada ir pastebime skirtingas kapų grupes.

Kad skirstomi kapai į „savus“ ir „kitus“, parodo ir tai, jog tam tikru laiku kai kurie kapai naikinami, sudaužomi paminklai. Kažkada buvo lyg ir nieko blogo iš senų šio krašto kapinių išsinešti metalines tvoreles ir jas tiesiog panaudoti. Paskui buvo laikas, kai daužydavo kareivių kapus ir pan. Kodėl? Nemanau, kad yra vienas trumpas atsakymas. Tai nėra gerai.

Antanas Čepys:

– Pritariu, kad paminklai ir jų dydis – tai noras pasirodyti.

Kapinės yra ir ryškus kultūros atspindys. Štai Argentinoje buvau kapinėse, kur atskiri takai – vien panteonai, marmuras, granitas. Vos ne monumentalioji skulptūra… O šalyje gyvena milijonai benamių. Taigi mes esam per vidurį: nei labai kuklūs, nei labai ištaigingi.

Kapinių tvarkymas – šiandien kai kam tai jau lyg paradas, ypač prieš lapkričio 1-ąją. O skaudžiausia, kad sakome „mirusiųjų šventės“, bet yra greta kapų, kur nei žvakutės, nei dar ko nepamatysi. Ar tai todėl, kad vėl „ne mano“, „kitokio“? Vis dėlto pastaruoju metu randasi daugiau visuomenės iniciatyvos, įvairūs klubai imasi prižiūrėti atskiras užmirštas kapavietes ar kapus.

Pritariu, kad pagarba ir dėmesys išėjusiems nepriklauso nuo kapo dydžio ar grožio. Tai tikėjimo, tradicijos reikalas. Štai Japonijoje urnas su pelenais laiko net namie, vaikai mokomi ir visi žino, kaip elgtis toje patalpoje.

Jonas Jaunius:

– Manau, kad viešoje diskusijoje ir visuomenėje apie kapines galima ir verta kalbėti dviem aspektais.

Pirma, ką ir minėjo Petras, – tai istorija. Senose kapinėse galima studijuoti to krašto kalbos ir rašto istoriją, galima nagrinėti meno ir technologijų raidą. Tipiškas pavyzdys: mūsų krašto senosiose kapinėse randamos metalinės tvorelės. Juk Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos Kalvystės muziejuje, to laikotarpio meniški kryžiai, kapinių tvorelės ir varteliai sudaro bene svarbiausią ekspozicijos dalį. Įdomu, kad šio krašto kryžiuose nėra Nukryžiuotojo, o jo vietoje buvo tvirtinama porcelianinė lentelė su poetišku posakiu ar mirusiojo pavarde ir data. Taip mes vienoje vietoje pamatome ir kalvystės technologiją ir meno formas. O kai prisimenu, kad senose Kukorų kapinaitėse šalia metalinių kryžių stovėjo daug akmeninių (gal betoninių?) su įklijuotomis įrašui skirtomis marmuro lentelėmis, kurios vaikystėje atrodė lyg stiklinės, tai suprantu kiek atradimų gali padaryti specialistas.

Antras aspektas susijęs su bendrąją kultūra: kas mes, ko einame į kapus, kodėl juos prižiūrime? Kaip mes parodome pagarbą mirusiesiems? Fantastiškas posakis, kurį Petras pradžioje paminėjo, bet ar šiandien skubėdami gyventi neužmirštame, kad „visi tokie būsime“? Kažkada visi žinojome, kad kapinėse bėgioti, garsiai kalbėti, be reikalo triukšmauti negalima. Negalima ne todėl, kad iš karto kažkas negerai atsitiks, o dėl to, kad tai nepagarba mirusiesiems, savo ir kaimynų artimiesiems. Tai nepagarba savo ir mūsų visų praeičiai. O ko nusipelno tie, kas negerbia savo praeities?

Čia prisimeni kitą, jau kiek nuvalkiotą, bet nepraradusį reikšmės posakį: „Istorija kartojasi tada, kai ji pamirštama.“

Kaip kinta mūsų papročiai ir kodėl man daugelis pokyčių nepatinka? Kažkada buvo garbė nešti karstą, nes tai rodė, kad tu vertas palydėti tą asmenį jo paskutinėje kelionėje. Jeigu nesutinkate, tai pasakykit, kodėl ir šiandien per įžymaus žmogaus laidotuves daugelis nori pastovėti garbės sargyboje? Nes tai garbė? O nešti – jau negarbė? Ar sveikata neleidžia? Ar tiesiog taip lengviau, mašina vos ne iki duobės…

Buvo paprotys, kad laidotuvių metu vyrai pakeičia duobkasius ir tokiu būdu lyg prisideda prie palydėjimo Anapilin. Šiandien duobkasiams mokame, tai visi kiti nemato reikalo paimti kastuvo į rankas. Sakysite, nieko tokio? Tai kodėl kunigas ir artimieji būtinai užberia žemių nors po saują? Kokia šio papročio reikšmė aš nesu skaitęs, bet manau, kad tokiu būdu atsisveikinama, susitaikoma su išėjusiuoju.

O kad mūsų požiūris labai kinta rodo ir tai, jog minėta lietuvių tradicija laidoti „po medžiu“ užmirštama bei paniekinama. Kad tik mažiau būtų lapų bei spygliukų ant kapo, vis daugiau medžių iškertama, kapinėse nelieka medžių ošimo. Kodėl norime, kad kapavietė būtų švari lyg virtuvinis stalas? Argi gamtoje lapas laikytinas šiukšle?

Jau rašydamas apie diskusiją prisiminiau meistrą, kuris kapinėse ant paminklų kalą užrašus, daro kitus panašius darbus. Taip nutiko, kad palaidojus mamą paminklas jau stovėjo. Radau meistrą, parodžiau kapavietę, sutariau ką ir kaip padaryti. Kai paklausiau „Kada bus?“, jis atsakė: „Neskubink. Nežinau, kaip leis“. Klausiamai pažiūrėjau, o jis patikslino: „Būna, kad ir kelis mėnesius negaliu prieiti prie paminklo, nes jie, palaidotieji, manęs neprileidžia. Bet čia gal pavyks, nes jau pusė metų nuo laidotuvių praėjo.“

Tai ir gerai, kad dar yra žmonių, kurie kapinėse neskuba.

Užrašė Jonas Jaunius

 

Italijos Alpių miestelio kapinėse laidojama labai taupant žemę.
Petro Skutulo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šiandien pradėjo kirsti Šilutės medžius

Pirmadienį UAB „Šilutės komunalininkas“ pradėjo kirsti abipus centrinės Lietuvininkų gatvės ekspertų pažymėtus apdžiūvusius, ligotus kirstinus medžius. Pasak komunalininkų bendrovės direktoriaus Audriaus Benkunsko, bus nukirstas 121 medis, kuriuos nurodė ekspertė iš Aleksandro Stulginskio universiteto doc. Dr. Lina Straigytė. „Dirba viena brigada. Darbai nebus forsuojami, kad nesitrikdytų eismas centrine Šilutės gatve. Užtruksime gal mėnesį laiko“,  – „Pamariui“ telefonu sakė UAB „Šilutės komunalininkas“ direktorius Audrius Benkunskas. Medžius bus pradėta atsodinti spalio pabaigoje. Tai darys UAB „Klaipėdos želdiniai“. Nukirstų Šilutės medžių mediena vežama į

Susitikimą su Lietuvos žmonėmis popiežius Pranciškus baigė lietuviškai linkėdamas skanių pietų

Kaunas, rugsėjo 23 d. (ELTA). Susitikimą su Lietuvos gyventojais ir atvykusiais į popiežiaus aukojamas sekmadienines Mišias Šventasis Tėvas baigė lietuviškai: „Skanių pietų!” Sekmadienį Kaunas tapo pasaulio Katalikų bažnyčios centru, nes Kristaus vietininku vadinamas popiežius buvo šiame mieste. Popiežiaus aukojamose šv. Mišiose Santakoje dalyvavo per 90 000 žmonių, jas aukojo per 800 kunigų, giedojo 260 choristų. Šv. Mišias Kauno Santakoje koncelebravo vietos vyskupas Lionginas Virbalas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, daugiau kaip 30 vyskupų iš Lietuvos ir užsienio ir

Popiežius Pranciškus: ši tauta turi tvirtą sielą

Kreipdamasis į susirinkusius žmones Daukanto aikštėje, Vilniuje, popiežius Pranciškus sakė, kad nepriklausomybės šimtmetis – proga prisiminti išbandymus ir kančias bei rasti sprendimus šiandienos iššūkiams. „Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią sielą, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ir neteisybe paversti galimybe“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad semdamiesi stiprybės iš praeities lietuviai iš naujo atranda šaknis, dėl kurių esame