Aušra Zongailienė: „Juk Pagėgiai – mūsų visų…“

Algimanto Mackaus gimnazijos anglų kalbos mokytoją Aušrą Zongailienę Socialdemokratų partijos Pagėgių skyrius kelia kandidate į Pagėgių savivaldybės merus.

22 metus Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijoje Aušra Zongailienė moko vaikus anglų kalbos. Su vyru Nerijumi užaugino 3 vaikus. Iš gimtųjų Pagėgių nepabėgo ir nesiruošia to daryti. Geras pavyzdys pastaraisiais metais sparčiai tuštėjančiame Pagėgių krašte.

Gimtinė – Pagėgiai, vaikystės metai pralėkė Natkiškiuose, baigė Pagėgių vidurinę. Studijavo  Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno technologijos universitetuose, kur įgijo  edukulogės, anglų kalbos mokytojos, viešojo administravimo magistrės diplomus. Zongailų šeima susilaukė trijų vaikų: vyriausioji dukra Gabrielė šiemet baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, įgijo politikos mokslų bakalauro laipsnį, sūnus Gustavas Vilniaus kolegijoje studijuoja tarptautinį verslą, jauniausias sūnus Emilis mokosi pradinėje mokykloje.

– Esate Pagėgių kraštui ištikima daugiavaikės šeimos motina, iki šiol nestreikuojanti mokytoja… – kalbą apie pagėgiškių gyvenimą pradėjome su Aušra Zongailiene.  

– Juk Pagėgiai – mūsų visų… Užtenka laiko viskam. Su vyru daugiau negu 20 metų šokame vyresniojo amžiaus žmonių šokių kolektyve „Marguva“. Vaikams taip pat skiepijame meilę savo tėvynei, tautos tradicijoms, liaudies šokiui. Dar mokykloje Gabrielė ir Gustavas aktyviai dalyvavo saviveikloje, savanoriavo vaikų dienos centre. Gabrielė tarnauja Krašto apsaugos savanorių pajėgose, Gustavas atliko 9 mėnesių privalomąją karo tarnybą.

– „Pamaryje“ ne kartą rašėme, kad Pagėgių kraštas keičiasi, gražėja, tačiau gyventojų kažkodėl vis mažėja ir mažėja. Kaip manote, kodėl?

– Pagal savivaldybių gerovės indeksą, nustatytą Vilniaus politikos analizės instituto, Pagėgių savivaldybė Lietuvoje – dvylikta nuo galo…  Jos bendras indeksas – 3,5, kai tuo tarpu panašiose savivaldybėse šis rodiklis siekia net 6. Ypač žemai įvertintas kokybiško švietimo komponentas. Pagėgiuose nesukuriama naujų darbo vietų, tad jaunoms šeimoms nėra galimybės kurtis šiame mieste. Mažėja  medicinos paslaugų prieinamumas. Žmonės jaučiasi nesaugūs. Lietuva perskelta į dvi dalis: yra Vilnius ir likusi valstybės dalis. Gal Lietuvos valdžios institucijos tai ir žino, tačiau pasigendu veiksmų, kad taip nebūtų. Į jų duris reikėtų belstis labai dažnai ir atkakliai… Rajonų savivaldybių politikai tam turėtų skirti didžiausią dėmesį.

Kodėl Pagėgiuose baigia sunykti verslas?

– Ko mes neturime Pagėgiuose, kad ateitų užsienio investicijos? Sakysite, dirbančiųjų. O kiek jų iš Pagėgių miesto ir kaimų važinėja dirbti į Tauragę, Šilutę, kitur, kiek emigravo? Kodėl  mes negalėtumėme atsivežti trūkstamų darbuotojų iš aplinkinių vietovių, jeigu sulauktume investuotojų? Neturime ryšių su verslininkais, neieškome investuotojų užsienyje…

– Pagėgių krašte gyvena nuoširdūs, ramūs žmonės, tačiau jie bijo atvirai kalbėtis, kritikuoti…

– Dėl to turėtų susimąstyti ir Pagėgių savivaldybės valdžia. Gal tai toks valdymo rezultatas?

Negaliu būti rami ir dėl neaiškumų įvedus etatinį pedagogų darbo apmokėjimą. Mūsų krašto mokytojai vėl lieka nuskriausti, jų atlyginimai skiriasi nuo kitų savivaldybių mokytojų. Kitur Lietuvoje mokytojai streikuoja, Pagėgių savivaldybėje iki šiol dar tylėjo. Gal dėl tos pačios baimės?

– Gal pastebėjote, kokie nesutarimai kamuoja Pagėgių savivaldybę, dėl ko ten kaunamasi, pykstamasi?

– Mano nuomone, dėl noro neprarasti valdžios, galios, įtakos, kai pamirštama, jog visiems savivaldybės gyventojams norisi geresnio, teisingesnio, turtingesnio gyvenimo.

– Ir įvairūs skandalai jūsų neišgąsdino – ryžotės išbandyti jėgas politikoje ir kandidatuoti tiesioginiuose mero rinkimuose?

– Jeigu taip nutiko, kad savo gimtinėje gyvename ir jaučiamės ne taip, kaip norėtume, vadinasi, mūsų savivaldoje reikia pokyčių. Norėčiau, kad kiekvienas Pagėgių savivaldybėje gyvenantis žmogus, išdidžiai galėtų pasakyti „Aš gyvenu Pagėgiuose ir noriu, kad mano vaikai gyventų Pagėgiuose…“

– Į tai gali vesti kelias, kai juo eina gausus būrys bendraminčių, bendražygių…

– … ir jie neburiami žadant postus, pareigas. Jeigu taip „susipirksi“ bendražygius, jie bus šalia iki pirmo posūkio. Natūralu, kad vyksta rinkimai, keičiasi vietos valdžios politikai, savivaldybių vadovai. Dėl to neturėtų drebėti biudžetinės įstaigos vadovas, darbuotojas, kad nauja valdžia išvarys iš darbo, kitaip kenks. Iš to ir kyla baimė, apie kurią ką tik kalbėjome. Mes renkamės savo valdžią. Mes patikime jai vadovauti, rūpintis mūsų geresniu gyvenimu. Už tai mokame atlyginimą. Už gerą darbą gerbiame ir net „ačiū“ viešai pasakome.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Hits: 1196

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Renginių, skirtų emocinei sveikatai, ciklas

MO muziejus drauge su kitų kultūros įstaigų atstovais ne kartą akcentavo meno ir kultūros svarbą. Muziejų ir galerijų lankymas gerina žmonių emocinę sveikatą, mažina stresą bei suteikia laimės. Tą patvirtina Pasaulio sveikatos organizacijos atlikti tyrimai. „Apie muziejų ir vizualiųjų menų teigiamą poveikį visuomenei ne kartą kalbėjome, kai muziejus buvo uždarytas karantino metu. Įsitikinome, kad nepaisant mokslinių įrodymų, galbūt tuo nėra pasitikima, nesistengiama sistemiškiau išnaudoti. Todėl norime tęsti šią temą ir analizuoti, kaip geriau išnaudoti muziejus – vietas, kuriose auga gerovės

Baudos už žolės deginimą

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, daugiausia  gaisrų atvirosiose teritorijose kyla balandžio mėnesį. Praėjusių metų  balandį  ugniagesiams juos teko gesinti 815 kartų. Šiais metais žolė Lietuvoje jau liepsnojo  360  kartų. Daugiausia tokių gaisrų šiemet kilo Vilniaus (179), Kauno (43) ir Šiaulių (26)  apskrityse.  Šiemet išdegė per 100 ha, praėjusiais metais per tą patį laiką ugnis nusiaubė 575 ha (kilo 918 gaisrų).    Dabar šalyje  vyksta akcija „Nedegink žolės“, jos metu gyventojams platinama informacija apie daromą žalą deginant sausą žolę ir už

Atvelykiui – apie žibučių miškelį Pagryniuose

Pagryniuose, Šilutės priemiestyje,  reto grožio vieta: 7 arų ploto privatus miškelis išvien mėlynuoja žibuoklių žiedais. Kiek jų čia žydi, sunku ir suskaičiuoti. Vešlūs krūmeliai kelia po dešimtis žiedų. Šį pavasarį mėlynasis miškelis ypač gražus. Dabar – pats žibučių žydėjimas. O padėkos už šį sukurtą grožį nusipelno Žaliosios gatvės sodybos šeimininkai – garsūs Pamario krašto bitininkai Onutė ir Pranas Petrošiai. Sukurti tokį žibuoklyną – ne vienerių metų darbas. Onutė Petrošienė pasakojo, kad pirmosios žibutės čia buvo pasodintos gal prieš 10 metų.

Dovana F. Bajoraičio viešajai bibliotekai – stalo žaidimas „Kelionė koklių motyvais“

Rudenį trys klaipėdiečiai – meno projektų koordinatorė Žana Jegorova, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Raimonda Nabažaitė, ir tapytojas Rodionas Petrovas (Rodion Petroff) sukūrė pažintinį stalo žaidimą „Kelionė koklių motyvais“, kuris yra glaudžiai susijęs su Klaipėdoskrašto  istorija. Jame vaizduojami kokliai priklauso Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Šis žaidimas kviečia prisiliesti prie krosnių istorijos (tai artima ir Šilutės kraštui). Žaidėjai žaisdami artimiau prisilies prie archeologijos ir jos ypatumų, daugiau sužinos apie Europos istoriją, mieste vyravusią prekybą, garsių menininkų kūrybą,

Taip pat skaitykite