14 žmonių, sausio 13-ąją žuvusių už Lietuvos laisvę. Kas jie?

Šiandien bus padėta gėlių prie Seimo Sausio 13-osios memorialo. Pateikiame Seimo paviešintas žuvusių laisvės gynėjų biografijas ir mirties aplinkybes. Laisvės gynėjai pristatomi pagal amžių – nuo jauniausio iki vyriausio.

Sausio 13

Šiandien bus padėta gėlių prie Seimo Sausio 13-osios memorialo. Olgos Posaškovos (LRS kanceliarijos) nuotr.

Ignas Šimulionis

Pašautas 7 kulkų, mirtina – į galvą, buvo jauniausias iš žuvusių sausio 13-ąją – mirties dieną jam buvo vos 17 metų ir 27 dienos. Žuvo jis dar būdamas Vilniaus 34-osios vidurinės mokyklos 12 klasės mokiniu. Pomėgiai – muzika, knygos, gamta, sportas, I. Šimulionis taip pat buvo „Geležinio vilko“ kuopos šaulys. Aukštas, stambus berniukas ketino stoti į Policijos akademiją.

1991 m. sausį I. Šimulionis su bendramoksliais visą savaitę budėjo prie televizijos bokšto. Besidalindama prisiminimais, I .Šimulionio mama sakė, kad sausio 10 d. grįžęs nuo televizijos bokšto sūnus užsiminė, kad kareiviai atrodė „visai mieli vaikinai“ ir net leido paliesti savo neperšaunamą liemenę.

Lemtingąją naktį I. Šimulionis buvo pašautas septyniomis kulkomis. Viena iš jų – į kaktą – buvo mirtina. Jam parkritus, dar buvo trenkta buože per galvą. Mirė jis po kelių minučių.

„Rankose laikė gaisrininko žarną ir bandė kariauti vandeniu… Tėvai jį rado tik kitą dieną morge. Asmenybė buvo nustatyta pagal šaukimo į sovietinę armiją lapelį“, – rašoma Seimo kanceliarijos 1991 m. surinktuose sausio 13-osios nakties liudijimuose.

Darius Gerbutavičius

Mirties dieną buvo 17 metų ir  153 dienų, studentas, žuvo suvarpytas penkiomis kulkomis, mirtinas buvo šūvis į plaučius

S. Gerbutavičius gimė 1973 m. liepą Vilniuje, buvo vienintelis sūnus. 1988 m. baigęs devynias klases įstojo į Vilniaus 3-iąją statybininkų mokyklą, nutaręs įgyti staliaus-dailidės profesiją. Jos įgyti taip ir nespėjo… Dalyvavo Baltijos kelyje.

Pasak šeimos narių atsiminimų, D. Gerbutavičius buvo ramus, paprastas vaikinas, mėgo leisti vakarus namuose su magnetofonu ir knyga. Prieš pat mirtį 1991 m. įstojo ir į Šaulių sąjungą.

Sausio 11-13 d. jis budėjo prie Seimo ir televizijos bokšto, kur ir buvo nukautas.

„Keturi berniukai bėgo nuo šūvių paskutiniai. Darius Gerbutavičius krito pirmas: kulkos pataikė į kojas. Jau prie tvoros, dar įsikibęs rankomis, bandė perlipti – peršovė rankas. Penktoji kulka į nugarą buvo paskutinė“, – byloja liudininkų atsiminimai.

Tėvai apie D. Gerbutavičiaus mirtį sužinojo tik ryte. Iki pat ryto skambino jo draugams, tačiau nakties įvykių metu visi išsiblaškė ir niekas nieko tiksliai nežinojo.

Virginijus Druskis

Mirties dieną buvo 21 metų 346 dienų amžiaus studentas, nušautas šūviu į krūtinę.

V. Druskis gimė 1969 m. Ukmergėje. Tėvai, dar esant mažam, persikėlė į Vilnių. Jis įstojo į Vilniaus elektromechanikos technikumą, įgijo skaičiavimo techniko specialybę. 1989 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto Elektronikos fakultetą. 1990 m. vedė. Žmona Asta liko našle nepraėjus nė metams po vestuvių.

V. Druskis domėjosi kompiuterine technika, pats pasigamino kompiuterį. Sportavo, užsiėmė Rytų kovos menais. Prieš pašaukiant į sovietinę armiją, mokėsi Rytų kovos metodų, kad armijoje prireikus galėtų apsiginti.

„Nieko man neatsitiks… – tokiais žodžiais nerimaujančią žmoną Astą 1991 m. sausio 12 d., prieš eidamas prie televizijos bokšto, paguodė V. Druskis pridurdamas: Jeigu visi bijosim, Lietuva niekada nebus laisva“.

V. Druskis buvo nušautas šūviu į krūtinę. Pasak liudininkų, V. Druskis tapo pirmąja auka. Liudininkai pasakojo matę, kaip visada drąsa pasižymėjęs V.Druskis bėgo tankų link.

Rolandas Jankauskas

Žuvo būdamas 22 metų 11 dienų amžiaus, studentas, jį sutraiškė tankas.

R. Jankauskas gimė 1969 m. Vilniuje. Jo motina Galina buvo rusė, atvykusi iš Altajaus krašto ir likusi gyventi Vilniuje. 1987 m. baigęs studijas Vilniaus elektromechanikos technikume, jis studijavo Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete pramonės įrengimų elektros pavarų ir automatizavimo specialybę. Teko tarnauti ir sovietinėje kariuomenėje, labai toli nuo namų – jūrų laivyne Vladivostoke.

R. Jankauskas buvo stambus, tvirto sudėjimo, bet pasižymėjo jautria prigimtimi. Domėjosi konstravimu, muzika, dainavo „Ąžuoliuko“ chore. Buvo puikus ieties metikas.

Sausio 13-osios naktį R. Jankauskas su broliu išėjo prie televizijos bokšto – nė vienas nesitikėjo, kad netrukus čia žmonės bus traiškomi ir šaudomi. Nakties sumaištyje jie pasimetė.

„Tankai žmones vaikė nuleistus patrankų vamzdžius sukiodami virš galvų ir pagal vado komandą paleisdavo šūvius. Tie žmonės, kurie buvo arti, be sąmonės krito ant žemės. Arčiau buvusieji juos gelbėjo, padėdami atsistoti ir pasitraukti nuo šliaužiančių vikšrų. Šūvio akimirką Rolandas buvo labai arti patrankos vamzdžio, be sąmonės nugriuvo po tanku ir buvo sutraiškytas. Tik tankui nuvažiavus toliau, žmonės jį pastebėjo ir nunešė į asmeninį automobilį. Taip jis pateko i ligoninę, kur gydytojai jau nieko nebegalėjo padėti“, – 1991 m. pasakojo jo tėvas.

Loreta Asanavičiūtė

Žūties dieną jai buvo 23 metai 266 dienos, mezgėja, suvažinėta tanko.

L. Asanavičiūtė gimė 1967 m. Vilniuje. Ji buvo vienintelė lemtingąją naktį žuvusi moteris. Augo Loreta Karoliniškėse. Baigusi mokyklą, studijavo Vilniaus finansų ir kredito technikume, jį baigusi įgijo buhalterinės apskaitos specialybę. Nuo 1983 m. susivienijime „Dovana“ dirbo mezgėja.

Besimokydama mokykloje mergina domėjosi liaudies muzika ir folkloru. Dalyvavo kapelos, folklorinių ansamblių veikloje.

„Mėgdavo pasvajoti, pabūti viena, ją viliojo lietuvių liaudies muzika, liaudies dainose atrasdavo daug šviesos, išminties, pati mėgo dainuoti“, – prisiminė jos artimieji.  Nuo 1988 m. dalyvavo Sąjūdžio renginiuose. Buvo rami, drovi mergina, nors kartais parodydavo užsispyrimą, pavyzdžiui, globojo laukinius katinus, nors mama ir draudė.

Pasak L.Asanavičiūtės mamos, maždaug savaitę prieš lemtinguosius įvykius mergina susapnavo savo lemtį. Mama nubudo nuo jos riksmo per miegą – Loreta pasakojo, kad sapnavo didžiulį juodą debesį ir iš jo lendančią ir puolančią tamsią būtybę.

Suvažinėta tanko, L. Asanavičiūtė mirė ligoninėje. „Loreta ėjo ten kartu su savo bendravarde drauge Loreta Tručilauskaite. Abi dirbo „Dovanos“ susivienijime. Apie 23 valandą Loreta skambino mamai, žadėdama grįžti. Draugės teigimu, abi laikėsi už rankų. Loreta Asanavičiūtė sušuko „bijau“. Draugė pasiūlė klauptis ir melstis, tačiau į jas jau artėjo tankas. Po tanku atsidūrė trys moterys – abi Loretos ir Angelė Pladytė. Tačiau labiausiai nukentėjo Loreta Asanavičiūtė“, – pasakojo liudininkai.

 

Vidas Maciulevičius

Žuvo būdamas 24 metų 139 dienų amžiaus, mašinų konstravimo instituto darbininkas, studentas, buvo nušautas į nugarą.

V .Maciulevičius gimė 1966 m. Vilniuje. Baigė Vilniaus miesto 24-ają vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute. Dirbo Eksperimentiniame žolės ir šiaudų perdirbimo mašinų konstravimo institute. Turėjo žmoną ir sūnų.

V .Maciulevičius buvo aukštas, domėjosi krepšiniu, pats žaidė. Daug dirbo, vasaromis uždarbiaudavo statydamas namus.

V. Maciulevičius nuo vaikystės buvo labai artimas su savo vyresniuoju broliu Rimu: kartu ir dirbdavo, ir ilsėdavosi, ir prie Televizijos bokšto buvo kartu. Rimas prie bokšto buvo sužeistas į ranką, tačiau išgyveno. O Vidas buvo nušautas: kulka pataikė jam į nugarą, nuvežtas į ligoninę mirė, palikęs žmoną ir trejų metų sūnų.

„Simukas glostė tėvelio galvą – sakė miega. Pailsės, pamiegos ir vėl su juo žais…“, – apie sūnaus atsisveikinimą su tėvu kalbėjo V. Maciulevičiaus žmona.

Rimantas Juknevičius

Žuvo būdamas 24 metų 157 dienų amžiaus, studentas, buvo nušautas.

R. Juknevičius gimė 1966 m. Marijampolėje. Baigė vidurinę mokyklą ir Kauno 23-ąją profesinę technikos mokyklą. Atitarnavęs armijoje, nuo 1987 m. studijavo Kauno politechnikos instituto Radioelektronikos fakultete. Tėvai prisimena, kad kareiviai sovietų kariuomenėje bandė R. Juknevičių žeminti, bet jis mokėjo apsiginti.

R. Juknevičius mėgo sportuoti, buvo geras krepšininkas. Mokėsi gerai, bet pavyzdingu elgesiu nepasižymėjo – tėvai dažnai dėl jo pokštų buvo kviečiami į mokyklą. Turėjo tvirtą charakterį, dažnai tvardydavo akiplėšas, chuliganus. Kiekvieną vasarą Rimantas sunkiai dirbdavo: triūsė sode, nešiojo statybose plytas, dirbo įvairius pagalbinius darbus.

1991 m., jau būdamas ketvirto kurto studentas, R. Juknevičius važinėjo budėti į Vilnių. Lemtingą vakarą jis buvo peršalęs, jam skaudėjo gerklę, slogavo. Artimieji siūlė rūpintis sveikata ir likti nakvoti namie, bet jis nepaklausė ir su draugu išvyko prie bokšto. Mirė R. Juknevičius nukautas kareivių kulkos.

„Iš tamsos pradėję plūsti užpuolikai į minią ėmė mėtyti sprogmenis. Rimas draugus drąsino: nesitraukim nė žingsnio. Nuo pabūklų trenksmo aplinkiniai parkrito. Jis liko stovėti lyg ąžuolas. Paskui nuo pasalūnės kulkos palūžo. Šalia buvęs marijampolietis studentas Vytautas Juozapavičius puolė Rimą nešti ir pajuto, kaip per rankas srūva kraujas. Draugai nuvežė jį į Santariškių klinikinę ligoninę. Deja…“, – pasakojo liudininkai.

Titas Masiulis

Žuvo būdamas 28 metų 341 dienos amžiaus, statybininkas, buvo nušautas.

T. Masiulis gimė 1962 m. Kaune. Kauno politechnikume studijavo pramoninę ir civilinę statybą. Trejus metus praleido sovietinėje kariuomenėje, buvo paskirtas į laivyną, tarnavo radistu Baltijos ir Juodosios jūros laivynuose. Vėliau dirbo statybininku. Dalyvavo Sąjūdžio organizuojamose akcijose.

T. Masiulio seneliai Adomas ir Bronislava irgi pasižymėjo: II pasaulinio karo metais gelbėjo žydų vaikus. Išgelbėjo mergaitę Tikvą, berniuką Nataną ir dar vieną berniuką nežinomu vardu. Už tai buvo apdovanoti Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi, Bronislavai buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolės titulas.

Pats T. Masiulis buvo labai nagingas: mėgo konstruoti, klijuoti įvairius objektus, pats gebėjo taisyti fotoaparatus, laikrodžius. Domėjosi fotografija, mėgo keliauti. Apkeliavo kalnus Europoje ir Azijoje, buvo pasiekęs net Fano kalnus tolimojoje Tadžikijoje.

„Dešimties metų jau padėdavo mašiną remontuoti. Namuose konstruodavo, klijuodavo. Jo modeliai veikdavo. Nusipirkęs kokį daiktą, išardydavo, kad suprastų, kaip viskas padaryta. Meistrai atsisakė, o jis fotoaparatą pataisė. Buvo ir elektroninį laikrodį pasidirbęs“, – pasakojo tėvai.

Šeštadienį prieš sausio 13-ąją Titas buvo Vilniuje. Svarstė su tėvu grįžti į Kauną, nes viskas atrodė ramu, bet nutarė likti dar vienai nakčiai. T. Masiulį prie televizijos bokšto pakirto kulka.

„Aš tą naktį sirgau. Žiūrėjau televizorių. Klūpojau, meldžiausi. Paryčiui grįžo namiškiai. Besikalbant paskambino iš Vilniaus: sūnaus krūtinėje – šautinė žaizda. Padėtis beviltiška…“, – vėliau prisiminė T. Masiulio mama.

Alvydas Matulka

Žuvo būdamas 35 metų 228 dienų amžiaus, šaltkalvis-įrankininkas, mirtis ištiko nuo ūmaus miokardo infarkto, prasidėjus šūviams

A. Matulka gimė 1955 m. Rokiškio rajone. Baigė Kauno profesinę technikos mokyklą, įgijo šaltkalvio-įrankininko specialybę, dirbo Rokiškio mašinų gamykloje, vėliau Rokiškio valstybiniame paukštininkystės ūkyje. Aplinkinių teigimu, buvo darbštus, pareigingas, jautrios sielos žmogus.

„Kas pageidavo, tam šieno, kuro atveždavo. Neatsisakydavo padėti sukrauti daržinėn ar malkinėn. Senukų būdavo ypač laukiamas – mat už paslaugas, kaip kai kas mėgdavo, svaigalų neprašydavo“, – apie jį pasakojo kaimynai.

Skubėdamas sausio 13-ąją į Vilnių, A. Matulka pirmiausia penkis kilometrus žingsniavo iš savo kaimo Bajorų iki Rokiškio, tada sėdo į autobusą ir su daugybe žmonių išvažiavo į Vilnių. Vilniuje dar spėjo nueiti į šv. Mišias Katedroje.

A. Matulka mirė nuo ūmaus miokardo infarkto. „Išgirdęs, kad aplinkui žūsta žmonės, jis pasiteiravo: „Nejaugi kareiviai gali šaudyti į žmones?“. Tai buvo jo paskutiniai žodžiai. Rokiškėnas staiga griebėsi už širdies ir sukniubo aikštėje. Atvykusi greitoji pagalba jau nebespėjo išgelbėti A. Matulkos gyvybės“, – pasakojo liudininkai. Motina vėliau sakė, kad jo širdis visada buvo jautri.

Alvydas Kanapinskas

Mirties dieną buvo 38 metų 171 dienos amžiaus,  šlifuotojas, biochemijos gamyklos darbininkas, žuvo nuo krūtinėje įstrigusios automato kulkos.

A. Kanapinskas gimė 1952 m. Norkūnuose, Kėdainių rajone. Baigė Šlapaberžės profesinę technikos mokyklą, atitarnavęs kariuomenėje iki 1990 m. dirbo Kėdainių metalo konstrukcijų gamykloje „Progresas“ įrankių baro šlifuotuoju. Nuo 1990 m. dirbo Kėdainių biochemijos gamykloje. Su žmona ir dviem vaikais gyveno Kėdainiuose.

A. Kanapinskas buvo vienas pirmųjų ir aktyviausių sąjūdininkų Kėdainiuose, dalyvavo platinant Sąjūdžio spaudą. Jis taip pat ypač žavėjosi kraujo donorystės idėja, kitiems kraujo davė daugybę kartų.

Šeštadienį prieš sausio 13-osios įvykius ryte parėjęs iš naktinės pamainos biochemijos gamykloje, vakare A. Kanapinskas susiruošė į Vilnių. Žmona ragino jį nevykti, bet jis atsakė, kad iš Kėdainių išvažiuoja net keli autobusai ir pasilikti jis negali. „Nebijok, nieko neatsitiks, mes tik budėsim“, – žmonai sakė A. Kanapinskas.

„Jis visada taip, kai kas prašo ar paragina. Buvo visuomeninis spaudos platintojas, donoras. Daugybę kartų kraujo davęs kitiems. O tą vakarą išgirdęs kvietimą važiuoti į sostinę, šiltai apsirengė, pasiėmė valgyti, pabučiavo mane ir išėjo“, – taip jo žmona 1991 m. prisiminė vyro kelionę į Vilnių.

A. Kanapinskas mirė nuo krūtinėje įstrigusios automato kulkos. Apie jo mirtį šeima sužinojo kitą rytą. Dabar jo palaikai ilsisi Kėdainių kapinėse.

Vytautas Vaitkus

Žuvo būdamas 47 metų 113 dienų amžiaus, vairuotojas, darbininkas, mirė nuo desantininkų šūvių.

V. Vaitkus gimė 1943 m. Šilalės rajone. Atsikraustęs į Vilnių jis dirbo kino studijoje vairuotoju, vėliau darbininku Vilniaus sporto rūmuose. Turėjo žmoną ir sūnų.

V. Vaitkus buvo vienintelis sausio 13-ąją žuvęs laisvės gynėjas, kilęs iš Žemaitijos. Kaip ne vienas žemaitis, pasižymėjo karštu, užsispyrusiu būdu. Mėgo sodo, daržo darbus.

Sausio 13-osios naktį V. Vaitkų nušovė desantininkai. „Naktį pažadino tankai. Vyras apsirengė, o prie durų trumpam susvyravo. Tarsi nujausdamas, kad nebegrįš. Skaudžią žinią atnešė sūnus persigandusiomis akimis: tėvelio mašina stovi prie bokšto, – ir ištiesė „Respubliką“ su žuvusiųjų pavardėmis“, – vėliau pasakojo V.Vaitkaus žmona.

Vytautas Koncevičius

Žuvo būdamas 49 metų 234 dienų amžiaus, suvirintojas, buvo sunkiai sužeistas šūvių, po mėnesio mirė ligoninėje.

V. Koncevičius gimė 1941 m. Kėdainių rajone, Kairėnuose. Vos ketverių sulaukęs, su šeima buvo išvežtas į tremtį, augo ten ir į Lietuvą grįžo tik 1960 m. Sibire mirus tėvui ir broliui, iš šeimos liko tik jis ir motina. Kartu jie dvidešimt metų išgyveno 9 kvadratinių metrų bendrabučio kambarėlyje.

V. Koncevičius baigė Kėdainių profesinę technikos mokyklą, dirbo suvirintoju, vėliau – suvirintoju-brigadininku.

„Vytautas iš pusės žodžio suprasdavo užduotį, o darbo brėžinius skaitydavo ne blogiau už inžinierių. Visada atskubėdavo į pagalbą, kam tik reikėdavo jo patarimo, įgudusių rankų ar keliolikos rublių iki algos. Gal toks buvo iš prigimimo, o gal ilgametis darbas triukšmingame ceche išugdė įprotį kalbėti nedaug ir negarsiai“, – 1991 m. pasakojo jo cecho viršininkas.

V. Koncevičius buvo vienintelis iš sausio 13-osios aukų, miręs ne tą pačią naktį. Buvo pašautas desantininkų, dėl jo gyvybės medikai kovojo mėnesį, bet galiausiai organizmas neatsilaikė. Širdis nustojo plakti vasario 18 d.

Algimantas Petras Kavoliukas

Mirė būdamas 52 metų 5 dienų amžiaus, pardavėjas, jį suvažinėjo tankas.

A. P. Kavoliukas gimė 1939 m. Daugailiuose, Utenos rajone. Baigęs Vilniaus prekybos mokyklą, įgijo prekybininko profesiją ir iki 1991 m. dirbo pardavėju Vilniuje, Viršuliškėse. Turėjo žmoną ir tris vaikus.

Jaunystėje dirbo žemę, mėgo jodinėti. Nepraleisdavo jokių sporto varžybų.

Lemtingomis sausio dienomis turėjo laisvą nuo darbo savaitę ir kasdien budėjo prie Spaudos rūmų, Vilniuje. Likus vos dviem dienoms iki mirties, prie Spaudos rūmų protestuojantį A. P. Kavoliuką netgi įamžino žurnalistas iš Norvegijos. O prasidėjus televizijos bokšto šturmui, kadangi gyveno netoli, vienas pirmųjų išskubėjo ten. Žuvo apie antrą valandą nakties pervažiuotas tanko.

Sausio 13 d. dieną į namus netikėtai iš Maskvos grįžo armijoje tarnavęs jo sūnus Gintaras Kavoliukas, norėjęs padaryti staigmeną. Dar važiuodamas taksi, iš vairuotojo sužinojo apie nakties įvykius, bet iš pradžių dėl to pernelyg nesijaudino. Tačiau atidaręs namų duris ir išvydęs gausiai susirinkusius artimuosius bei juodai apsirengusią mamą suprato – kažkas negerai.

Ryte prie Viršuliškių parduotuvės prekystalio, kur stovėdavo besišypsantis, paslaugus A. P. Kavoliukas, žmonės nešė gėles. 

Apolinaras Juozas Povilaitis

Žuvo būdamas 53 metų 344 dienų amžiaus, šaltkalvis, nušautas šūviais iš automato.

A. J. Povilaitis gimė 1937 m. Šakių rajone. Jo senelė buvo Vinco Kudirkos giminaitė. Jis buvo vyriausias iš žuvusiųjų sausio 13-osios naktį – jam buvo 53 metai.

Baigęs mokyklą A. J. Povilaitis tarnavo sovietų kariuomenėje, vėliau baigė amatų mokyklą ir dirbo Vilniaus telefonų stotyje. Taip pat dirbo šaltkalviu pirmiausia staklių gamykloje, o tada Mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute. Turėjo žmoną ir tris vaikus.

Anot vaikų, jis buvo taikaus, bet tvirto būdo. Daug dirbdavo. Ypač dirbdamas telefonų stotyje: dienomis dirbo, naktimis mokėsi. Sode buvo įtaisęs elektrą gaminančią vėjo jėgainę.

Prasidėjus Sąjūdžiui, A. J. Povilaitis dalyvavo jo renginiuose. Dar 1989 m. buvo desantininkų sumuštas „bananu“, kai per antisovietinį mitingą užstojo seną moterį.

Sausio 13-ąją A. J. Povilaitį nušovė sovietų karininkas.

„Tą lemtingą 1991 metų sausio 13-osios naktį Apolinarą nušovė rusų karininkas, paleidęs šūvių seriją iš automato. Apolinaras mirė vietoje, prie pat TV bokšto, kurio link išskubėjo, kai tankai jau važiavo pro jo namus“, – pasakoja liudininkai. Teigiama, esą A. J. Povilaičio akyse buvo sustingusi nuostaba: jis iki paskutinės sekundės netikėjo, kad gali būti šaudoma į beginklius žmones.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Joninių simbolis – papartis: ieškosime jo žiedo…

Jonìnės (šalutinis kirčiavimo normos variantas – Jõninės) – krikščioniška šventė, Jono Krikštytojo gimimo diena, švenčiama birželio 24 d. Joninių šventimas glaudžiai susijęs su vasaros saulėgrįža, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Daugelyje šalių ši šventė ir tam tikros jos tradicijos siejasi su ikikrikščioniškomis vasaros saulėgrįžos šventėmis. Dėl to daugelyje šalių švenčiama šv. Jono išvakarėse, naktį iš 23 į 24 d. Lietuvoje tai Rasos arba Kupolės, Latvijoje – Lyguo. 2003 m. Rasos ir Joninių diena Lietuvoje paskelbta nedarbo

Ar šiemet lis per Jonines?   

Antradienį lijo beveiki visoje Lietuvoje, buvo vėsu. Jau suabejota, ar sinoptikų prognozės, jog ilgasis Joninių savaitgalis bus šiltas, yra tiesa. Tačiau sinoptikai ragina atostogauti, nes artėja karščiai ir gražios vasaros dienos. Tokios Joninės kaip bus šiemet Lietuvoje retai pasitaiko Liaudies išmintis byloja, kad per Jonines visada lyja. Ar tikrai šis faktas teisingas galima patikrinti naudojant lietingų dienų pasikartojimą 1991-2020 m. laikotarpiu, teigia Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos specialistai. Pasak jų, peržiūrėjus duomenis matyti, kad vidutiniškai Lietuvoje birželio 23 ir 24 dienomis dažniau

Birželio 23-ioji – ne tik Valstybės tarnautojo diena              

2002 m. gruodžio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja birželio 23 dieną paskelbė Valstybės tarnautojo diena. Šią dieną siekiama paminėti valstybės tarnybos privalumus ir svarbą visuomenei, apdovanojant viešojo sektoriaus organizacijas už indėlį stiprinant valstybės tarnybos vaidmenį, prestižą ir matomumą. Taip norima pabrėžti valstybės tarnybos vaidmenį šalies plėtros procese, pripažinti valstybės tarnautojų darbą bei paskatinti jaunus žmones siekti karjeros viešajame sektoriuje.   Birželio 23-ioji – ir Birželio sukilimo diena, Tarptautinė olimpinė diena, Tarptautinė našlių diena. 1941 m. birželio 22–28 d. įvyko

Dažniausi klausimai apie miško pirkimo paslaugas

Turite mišką, kuris Jums neneša jokios naudos ir tuo pačiu neturite laiko, kurį galite skirti jo priežiūrai? Tokiu atveju siūlome pasinaudoti miško pardavimo paslaugomis, kurios leis Jums uždirbti daug. Miško pirkimas turėtų būti paliekamas tų rankose, kurie supirkimą atlieka kasdien. Kadangi jie dažniausiai pasiūlo didesnes sumas nei fiziniai asmenys, o natūralu, kad to daugelis ir siekia. Galiausiai, jie su tuo susiduria kasdien, tad ir dirba greičiau nei profesionaliau. Svarbiausia kuo daugiau žinoti apie supirkimą. Tai ramina dėl gaunamų paslaugų. Kiek

Taip pat skaitykite