2022-ieji – Seimo paskelbti monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais: balandžio 9 d. minime šio žymaus Lietuvos katalikų dvasininko 100-ąsias gimimo metines.

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, 2000 m.

Monsinjoro K. Vasiliausko gyvenimas liudijo dorovinį ir moralinį atsparumą, tvirtą pasaulėžiūrą, tarnystę šaliai bei jos žmonėms. Dvasininkas iki šiol išlieka nesuvaidintos atjautos ir žmogiškumo simboliu, stačiusiu tiltus tarp žmonių.

Minint monsinjoro K. Vasiliausko gimimo šimtmetį, Lietuvos paštas išleis proginį pašto ženklą. Bus ir daugiau progų prisiminti šią iškilią asmenybę.

Biržų rajono Vabalninko bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas, o įšventintas į kunigus 1946 m. liepos 7 d. aukojo pirmąsias šv. Mišias, šventoriuje ketinama pastatyti atminimo ženklą. Minint dvasininko, palikusio ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, šimtmetį, visoje Lietuvoje vyks diskusijos apie kunigo vaidmenį šiandienos iššūkių visuomenėje. Spalį, minint 21-ąsias K. Vasiliausko mirties metines, Vilniaus kunigo seminarijos klierikui bus įteikta jo vardo stipendija.

Gyvenimas, koks jis buvo..

Jau yra Ramunės Sakalauskaitė knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ laida su nauja pratarme. Prof. Viktorija Daujotytė įvertino, kad „tai pirmoji patikima biografija, paremta patikrintais, ištyrinėtais, suderintais tarpusavy faktais, ir kartu tai gyvenimas, koks jis buvo“.

Poetas Rimvydas Stankevičius rašė: „Skaitydamas ją nubraukiau ne vieną ašarą, ištryškusią, beje, ne dėl biliūniško graudulio ar atjautos, bet dėl tiesiog pribloškiančios gėrio ir šventumo didybės.“

Anot literatūros kritiko Valentino Sventicko, biografija nuodugni, monsinjoras iš šios knygos žvelgia į mus šviesus, paprastas ir klausiantis: „Ar supratote, ką pasakiau savo gyvenimu?“

Monsinjoro K. Vasiliausko biografija

Gimė 1922 m. balandžio 9 d. Kateliškių kaime, Biržų apskrityje. 1946 baigė Vilniaus kunigų seminariją, įšventintas į kunigus ir paskirtas Kalesninkų, 1947 – Švenčionių, 1948 – Vilniaus Šv. Teresės parapijos ir Aušros Vartų koplyčios vikaru. Aktyviai dalyvavo slaptos savišvietos draugijos Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegijos veikloje.

Netrukus išsiųstas iš Vilniaus ir paskirtas Riešės parapijos administratoriumi. 1949 sovietų saugumo suimtas, apkaltintas antisovietine veikla ir nuteistas 10 metų lagerio. 1950 m. įkalintas Intos lageryje, dirbo anglių kasyklose. 1956 m. paleistas grįžo į Lietuvą. 1957 m. vėl suimtas ir įkalintas Vorkutos lageryje. 1958 m. paleistas, tačiau sovietų valdžia jam uždraudė gyventi Lietuvoje ir dirbti kunigo darbą. Iki 1968 m. Daugpilyje, Latvijoje, dirbo kroviku, kolūkio buhalteriu ir elektriku.

1969 m. grįžęs į Lietuvą paskirtas Varėnos parapijos klebonu, nuo 1975 m. – Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo parapijos vikaras-adjutorius. Palaikė ryšius su antisovietinio pasipriešinimo dalyviais, Lietuvos Helsinkio grupe, jo namuose per disidento S. Kovaliovo teismo procesą buvo apsistojęs žmogaus teisių gynėjas A. Sacharovas. 1989-1997 metais buvo Vilniaus arkikatedros klebonas. 1989 m. jam suteiktas monsinjoro vardas.

Nuo 1997 m. emeritas Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. 1993 m. tapo pirmuoju atkurtos Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi.

Mirė 2001 metų spalio 14 d., palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Įvertintas ir neužmirštamas

1994 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.

1997 m., atkūrus Lietuvai pagražinti draugiją, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas buvo išrinktas jos garbės pirmininku.

2000 m. – Vilniaus miesto garbės pilietis.

2009 m. – tarp 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis”, paminėtas ir Kazimieras Vasiliauskas.

2011 m. vasario 19 d. Kazimierui Vasiliauskui (po mirties) suteiktas Biržų rajono savivaldybės garbės piliečio vardas.

Seimas priėmė nutarimą 2022-uosius paskelbti monsinjoro K. Vasiliausko metais.

Yra  išleista monsinjoro K. Vasiliausko pamokslų knyga „Šviesi vilties žvaigždė“. Knygoje „Iki švytėjimo: Kazimiero Vasiliausko laiškai Zitai Žemaitytei, 1950-1972“ paskelbti laiškai, rašyti iš sovietinių lagerių tuomet dar jauno kunigo. Laiškus išsaugojo jaunystės dienų bičiulė, vėliau žinoma dailėtyrininkė Zita Žemaitytė (1923–2009). Knyga iliustruota nuotraukomis, laiškų ir atvirukų faksimilėmis.

Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė yra parašiusi studiją „Žmogus ir jo kalnas: apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską: asmenybės fenomenologija“. 2015 m. išleista monsinjoro artimų žmonių ratui priklausiusios žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės monografija „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“.

Knygoje remiamasi Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve, Lietuvos ypatingajame, Latvijos valstybės ir Daugpilio archyvuose surinkta medžiaga, niekur neskelbtais kunigo laiškais, jį globojusių vienuolių atsiminimais. Atskirą gausiai iliustruoto leidinio dalį sudaro K. Vasiliauską pažinojusių kunigų (Vaclovo Aliulio, Jono Borutos, Antano Dilio, Ričardo Doveikos, Arūno Kesilio, Kęstučio Latožos, Tadeušo Matulianeco, Gintaro Petronio, Juozo Tunaičio) atsiminimai.

Stasys Lipskis sukūrė meninę apybraižą apie žymųjį dvasininką „Širdies ir altorių šviesoj“ (Vilnius, 2009). Apie K. Vasiliauską rašoma Vytauto Bubnio knygoje „Širdimi regėti: portretiniai eskizai“ (Vilnius, 2012) ir kt.

Draugiški ryšiai siejo monsinjorą su Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Apie tai, taip pat vingiuotą šio nepaprasto žmogaus gyvenimo kelią išleista didelės apimties doc. dr. Algimanto Nako ir žurnalisto Juliaus Norkevičiaus knyga „Bičiulystės puslapiai“. Monsinjoras buvo dažnas įvairių Vilniaus Gedimino technikos universiteto renginių svečias. 1994 m. jis pašventino šios aukštosios mokyklos vėliavą. 2000 m. monsinjoras buvo apdovanotas aukščiausiu šio  universiteto apdovanojimu – medaliu „Už nuopelnus Vilniaus Gedimino technikos universitetui“.

1989 m. Popiežius Jonas Paulius II suteikė kunigui K. Vasiliauskui monsinjoro (popiežiaus kapeliono) garbės titulą. 1995 m. įteikta Santarvės fondo premija.

„Ryškiausias Vilniaus, o gal ir visos Lietuvos žmogus…“

Prof. Viktorjos Daujotytės knygoje „Žmogus ir jo kalnas“ rašoma:  „Daugiau kaip dešimt metų Monsinjoras buvo neabejotinai ryškiausias Vilniaus, o gal ir visos Lietuvos žmogus. Ne žinomiausias, ne žymiausias, o būtent ryškiausias“ . Jis stengėsi kiekvienam padėti ir paguosti, pasižymėjo nepaprasta tolerancija ir žmoniškumu, mylėjo žmones, buvo labai gerbiamas ir pelnęs didelį pasitikėjimą.

Monsinjoras buvo literatūros žmogus. Mėgo bendrauti su rašytojais, meno žmonėmis. Savo pamoksluose ar viešose kalbose neapseidavo be grožinės literatūros citatų, gretinimų su kūrėjais ar personažais. K. Vasiliausko iniciatyva Arkikatedroje, vėliau – Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vėlinių dienomis būdavo pagerbiami mirę rašytojai: laikomos mišios, rengiami poezijos ir muzikos vakarai.

1996 m. K. Vasiliausko kunigystės 50-jų metinių proga monsinjorui buvo įteiktas Vilniaus savivaldybės apdovanojimas – Šv. Kristoforo statulėlė. Tais pačiais  metais  K. Vasiliauskas buvo apdovanotas „Vilniaus garso“ premija.

„Man Vilnius brangus…“

„Man Vilnius brangus kaip ir kiekvienam lietuviui… Ir istoriniu, ir meno požiūriu, be abejo, Lietuvoje nėra kito tokio miesto. […] Manyčiau, kad Vilnius pelnytai vadinamas šventuoju miestu, nes čia sutelktos pačios svarbiausios tautos šventovės, ne tik religinės (35 bažnyčios, vienuolynai), bet ir meno, mokslo, kultūros“, – yra sakęs monsinjoras.

2006 m. Vilniuje, Pylimo gatvėje (Senamiesčio seniūnija), prie 6-uoju numeriu pažymėto namo, kuriame 1990-2001 gyveno Monsinjoras K. Vasiliauskas, buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. Romas Kvintas). Joje įrašyti labai tiksliai Monsinjorą apibūdinantys žodžiai: „Jis buvo vaikščiojanti meilė“.

2010 m. lapkričio 4 d. Vilniuje, šalia Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios (Šnipiškių g. 1, Šnipiškių seniūnija) įrengtame skverelyje, atidengtas paminklas monsinjorui K. Vasiliauskui. Paminklas sukurtas iš apie tris tonas sveriančio granitinio  lauko riedulio, kuris inkrustuotas metalo žolynais (skulpt. Jonas Gencevičius).

Netoliese ant mūrinės bažnyčios tvoros tuo pat metu buvo pritvirtinta memorialinė lenta, kurioje rašoma, kad šioje bažnyčioje 1975-1989 m. vikaru adjutoriumi dirbo ir gyveno kunigas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (1922-2001).

Parengta pagal Seimo, „Vikipedijos“ ir kt. inf.