Beveik po 35-erių metų vadovavimo Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklą paliko direktorius Pranas Avižinis, su dovanomis, padėkomis išlydėtas į užtarnautą poilsį. Iš Dzūkijos, Lynežerio kaimo, netoli Čepkelių kilęs vyras, baigęs istoriko studijas, į Šilutę atvyko prieš 46-erius. Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos vidiniame kiemelyje vėjas linguoja neseniai Prano Avižinio pasodintą magnoliją. Medelį sodino prieš savaitę, kai mokyklos bendruomenė, Švietimo ir mokslo ministerijos, Savivaldybės atstovai ir kiti svečiai atsisveikino su direktoriaus pareigas palikusiu P. Avižiniu. Istorikas Pranas ir chemikė

Su dainomis Šilutės bendruomenės bando pasiekti, kad senasis muziejaus pastatas Lietuvininkų g. 36 būtų perduotas joms. Tris valandas šeštadienį vykęs koncertas–gegužinė, kurio metu buvo renkami parašai po peticija, sukėlė visuomenės susidomėjimą. Liepos mėnesį panašią akciją žadama pakartoti. Nors Šilutės bendruomenių asociacijos pirmininkas Adolfas Nausėda prieš gegužės mėnesį vykusį Savivaldybės tarybos posėdį išplatino 14 nevyriausybinių organizacijų pasirašytą kreipimąsi dėl Šilutės kraštotyros muziejaus pastato Lietuvininkų g. 36 išsaugojimo viešam naudojimui bei išbraukimo iš privatizuojamų objektų sąrašo ir kiek įmanydamas bandė įtikinti Tarybos

Močiutė kalbino braškes, trešnes pardavinėjančią merginą ir kraipė galvą: „Toks uogų brangumas. Nematyta, už indelį prašyti daugiau negu tris eurus! Tų uogų ji nepirko, tik stovėjo ir vis stebėjosi. Šalia prekyvietės iš prabangaus automobilio iššokęs vyras, rodos, labai skubėjo. Gi močiutė vis stebėjosi ir stebėjosi… Nekantrus vyras klausėsi jos kalbos. Žinoma, kad labai brangu, kad senas žmogus iš varganos pensijos tiek mokėti neišgali. Pagaliau niekieno neraginama ji nuėjo. Vyras paprašė į du maišelius supilti po indelį braškių, greitai sumokėjo ir

Tarptautinę vaikų gynimo dieną Hugo Šojaus muziejuje buvo atidaryta trijų menininkių – Tatjanos Larinos, Rasos Benedikienės ir šilutiškės Ritos Poteliūnienės – vaikiškų knygų iliustracijų ir lėlių paroda „Svajonių palėpė“. Į parodos atidarymą atėję mažieji šilutiškiai apžiūrėjo iliustracijas ir lėles, susėdę ant mūsų vaikystės kilimėlių klausėsi Ritos Poteliūnienės sekamos pasakos. Paroda atidaryta trečiajame aukšte šviesiame, mažame ir jaukiame kambarėlyje, kuris tikrai primena palėpę, nes jame pilna lagaminų, lentynų ir spintų (šį kartą stiklinių). Muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė pristatė vaikams ir juos

Ar Senatvė turi pavidalą? Ne seno žmogaus įvaizdį, kuriuo Ji dažniausiai prisidengia mūsų vaizduotėje, o savo tikrąjį veidą? O ne, Ji nei sena, nei sukriošusi, Senatvė beamžė, stipri ir negailestingai gudri – juk Jai reikia tiek žmonių, kiek jų gimsta, nuvarginti, susargdinti, prilenkti prie žemės ir pagaliau tai žemei juos atiduoti. Sakoma, kad senatvė išmintinga, gerbtina (tiesa, ne visų ir ne visada), kad senatvė – užtarnauto poilsio metas. Gudru, sėdėkit senukai pavėsy, geriau saulutėje, ir laukite, kol Ji atves paskutinę

Kelionių reportažai Puiki vakarienė, pasivaikščiojimas Lido di Jesolo kurorto pajūriu ir puikus miegas – ir štai mes vėl pasiruošę keliauti. Šį kartą vykome į Paduvą ir Veroną – legendinių įsimylėjėlių Romeo ir Džiuljetos miestą. Puikus oras ir gražūs pro šalį slenkantys vaizdai su neįprastais peizažais žadėjo gausybę įspūdžių. Istorinis Italijos centras Italai apie savo miestą Padują, vieną didžiausių istorinių Italijos centrų, sako, kad čia „pieva – be žolės, šventasis – be vardo, o kavinės – be durų“. Šiame mieste pėsčiomis