Mėlynas dangus be debesėlio į vieną Atmatos upės pusę ant smėliuko sutraukė saulės mėgėjus, Rusnės pusėje, surikiavę dugnines meškeres, vyrai į krantą traukė karšius. Dėl jų, tik dėl tų karšių, visi trys buvo atvažiavę net iš Plungės.

Žvejai – atkaklūs žmonės, traukia į Rusnę iš įvairių Lietuvos kampelių, tačiau vyrai iš Plungės neslėpė susižavėjimo gražia Rusnės salos gamta, kuri saulėtą dieną ypač ryški.

Atmatos vanduo – be bangelės. Jau buvo vakaras, o trys žemaičiai iš Plungės vis dar sėdėjo prie savo meškerių. Laimikiu pasidžiaugė visi – tinkleliuose, įmerktuose pakrantėje, spurdėjo geri laimikiai. Vyrai pasakojo kėlęsi vos ne ketvirtą ryto, sėdę į automobilį ir tik vakare, baigę žvejoti, išvažiuos į namus.
Juozas prisipažino pirmą kartą žvejojąs Rusnėje – draugai prišnekinę. „Gražu, labai gražu čia, tik pažiūrėkite…“ – plungiškis mostelėjo ranka į Atmatos platybę, nors pasigyrė ir skaidriu Platelių ežeru. „Reikia daugiau reklamos, ji pritrauktų į Rusnę daugiau žmonių, gamta čia tikrai nuostabi, kiekvienas pabuvęs sugrįžtų“, – kalbėjo atvykėlis, kurio plungiškiai draugai Rusnę žiną dėl žvejybos ir dėl karšių. Ir pridūrė, kad Rusnė labiau žinoma kaip sala. Pastatai, kuriems verkiant reikia šeimininko rankos, Juozo nuomone, turbūt esą privatūs.
4-5 kartus per metus žvejoti į Rusnę atvažiuojantis kitas plungiškis prisipažino su meškere laiką leidžiąs jau keliasdešimt metų, beveik nuo vaikystės. „Kodėl karšiai? Tinka viskas, ką sugauname. Pažiūrėkit, laimikis nemažas!..“ – grynai žemaitiškai kalbėjo stipriai per dieną parudęs plungiškis, kuris žuvies netvarko, tai esąs žmonos darbas. Ką keps, o karšius rūkys.
„Rusnėje pažvejoju jau gal dešimtį metų. Vienos žvejybos norma – 7 kilogramai… Šįkart dar trūksta. Labai didelės žuvies čia neteko pagauti. Nors ne dėl žuvies tokį kelią važiuojame. Ne dėl žuvies. Žvejyba – poilsis gamtoje, ramybė, atsigavimas, yra kuo pasigrožėti. Man žvejyba – pomėgis. Rusnė? Čia geras privažiavimas. Jeigu atvirai, mus domina tik vanduo ir žvejyba. Keliesi ketvirtą, pusantros valandos kelio – ir jau čia“, – pasakojo vyras. Žvejoja jis jau gal 40 metų. Žvejoja ir sūnus. „Gal 15 tikrai suskaičiuočiau plungiškių, kurie čia važinėja žvejoti“, – pasakojo žmogus, išklausęs priminimo ir apie tokius tolimus žvejus, kurie žvejoja, nakvoja, nemažai išgeria… „Kad uodai nekąstų…“ – pajuokavo vyras, kuris, kaip ir du jo draugai, buvo blaivus.
Plungiškis Stasys šiemet Rusnėje žvejojo antrą kartą. Prisipažino esąs tik žvejybos mėgėjas. Atvažiuoti toloka, tačiau verta: tokia graži čia gamta. Sugavęs šešetą karšių, vyras jaučiasi gerai pailsėjęs. Žvejoja nuo vaikystės. O anksti keltis tenka ir į darbą.

Atmatos upės pylimas Rusnėje turi trinkelėmis išgrįstą pėsčiųjų taką su suoleliais pailsėti – čia saulėtą dieną žmonių netrūksta.

Atmatos krantine
Atmatos krantinė Rusnėje išgrįsta trinkelėmis, čia pastatyta suoliukų. Kai iš Rusnės pasuki krantine, net kvapą užima baltų ir vyšnių spalvos alyvų kvapas. Krūmai – nedideli, tačiau žiedų kekės svyra lenkdamos šakeles. Ant vieno suolelio randu sėdinčius du draugus – iš Šilutės atvažiavęs Vaclovas Šerlinskas ir Rusnėje gyvenantis Regimantas Masys – juos sieja buvęs darbas Klaipėdoje, vidaus reikalų sistemoje. V. Šerlinskas pasakojo čia pagavęs trisdešimt karšių. Šįkart vyrai tiesiog sėdėjo ant suolelio ir šnekučiavosi. R. Masys nusipirkęs butą Rusnėje. Kodėl? „Kad nereikėtų iš Klaipėdos su ekspedicija plaukti…“ – pajuokavo vyras.
Pasirodo, štai taip pasėdėjus ant Atmatos kranto kyla noras apsigyventi Rusnėje. Kaip atodūsis vyrams išsprūdo: „Koks grožis…“ Nuo 1996 m. šis žmogus – vis Rusnėje. Tačiau klausimas, kaip keičiasi Rusnė, jos gyventojui pasirodė sudėtingas…
„Rusnė gražėja, geriau tvarkoma, seniūnė (Dalia Drobnienė – red. paaiškinimas) rūpestinga. Tik blogai, kad upės krantus visiškai nušienavo. Palyginus su tais metais, kai čia atvažiuodavau, dabar Rusnėje tikrai gražiau, tvarkingiau“, – pasakojo R. Masys.
Tą vakarą nei prie Atmatos, nei miestelyje neteko pamatyti svirduliuojančių, alų ar kažką stipresnio geriančių žmonių. „Girtuokliai išmirė…“ – vėl pašmaikštavo R. Masys. Esą jaunimas nežvejoja, visi į kompiuterius „sulindę“.
Kalba pakrypo apie valdžios kovą prieš alkoholį… Ilga kalba. Vis nepasitaiko sutikti tuo sužavėtų. Visi tik pasišaipo. Šiedu vyrai kartu dirbę 9 metus vidaus reikalų sistemoje, visko prisimena. Kodėl sėdi be alaus? „Mūsų gyvenimo būdas seniai pakeistas“, – atsakė V. Šerlinskas, jo buvęs kolega pridūrė, jog iš dalies draudimai esą geri – nori, gerk namuose, kam ten nuėjus į kokią šventę prisigerti. Tačiau abu vyrai sutarė, kad šventėje bokalas alaus tikrai nėra blogybė, kai su saiku, tvarkingai.
Draudimų yra buvę įvairių. 1986 m. buvo didžiosios kovos prieš alkoholį pradžia. Klaipėdoje veikė keturios specializuotos alkoholio parduotuvės, degtinę pardavinėdavo gal nuo 14 val. iki vakaro, 19 val., sekmadieniais prekiaudavo gal tik 3 valandas. Tik tos degtinės nebūdavo – išpirkdavo per dvi valandas, eilės – didžiulės, išdaužydavo viską, kruvini eidavę, reikėdavo tiek tvarkos sergėtojų… Ir ką tai davė? „Taškų“ radosi vis daugiau, kur eisi, ten gausi.
Po trejų metų sovietų valdžia pamatė – įplaukų į biudžetą iš tokios prekybos nėra… Prasidėjo ministrų virsmas. Vyrai juoku pavadino dabartinės valdžios užmojį, kad vaikai nepamatytų suaugusiųjų rankose butelio. Slėpti? „Jeigu nuo 20 metų amžiaus jaunuolis galės alkoholio nusipirkti, tai iki 20 metų jis turės butelio nepamatyti?..“ – R. Masys stebėjosi, tačiau kad jaunimą atitrauktų nuo girtavimo, būtų gerai.
Stasė SKUTULIENĖ