Gardamo miestelio šventė „Piliakalnių sakmės“ vyko dvi dienas. Pirmąją dieną gardamiškiai ir miestelio svečiai lankė parodas, sportavo, pagerbė labiausiai nusipelniusius žmones, žiūrėjo koncertus. Sekmadienį, po Šv. Petro ir Povilo atlaidų Gardamo Šv. Roko bažnyčioje, ant Žakainių piliakalnio vyko šventė, skirta Piliakalnių metams.

Folkloro kolektyvo „Pilutė“ vadovė Adma Baltutienė papasakojo apie vyriškus tautinius drabužius.

Tik švaria siela ir švariomis rankomis
Lietus neišgąsdino šventės organizatorių, dalyvių ir svečių. Kelią į piliakalnį nežinantiems rodė ženklai „Į šventę“, tad 14-tą valandą piliakalnio prieigose išsirikiavo gausi automobilių eilė. Svečius pasitiko lauko gėlių primerktos vazos, berželiais apipinti vartai ir tautiniais rūbais pasipuošę apeiginės folkloro grupės „Knituva“ (Kelmė) bei Degučių kaimo folkloro kolektyvo „Pilutė“ atlikėjai.
„Knituvos“ vadovas Valdas Rutkūnas, kaip tikras krivis, kvietė įeinančius pro vartus į piliakalnio teritoriją nusiprausti rankas ir veidą šaltinio vandeniu ir pagarbinti senovę. Vėliau šventėje dalyvaujantys vyrai apglėbė galingą ąžuolą ir dainuodami sėmėsi iš medžio stiprybės… Vyriškai dainai pritarė visi susirinkusieji.

„Knituvos“ vadovas Valdas Rutkūnas kviečia Sigitą Jakštą uždegti au

Žaidimai ir burtai ant piliakalnio
Po dainos visi kopė į piliakalnį. Nusidriekė ilga eilė. Laukė aukuras, šeimininkės virė žolelių arbatą, ruošė bulves kepimui laužo žarijose. Laimutė kvietė aplankyti jos „Miško sodus“ ir sužinoti arbatos paslapčių. Žakainių seniūnaitis Sigitas Jakštas padėkojo susirinkusiems, palinkėjo visiems gražios šventės, supratimo ir mokėjimo atleisti vieni kitiems. Tada uždegė aukuro ugnį. S. Jakštas buvo pagerbtas ąžuolo vainiku.
„Knituvos“ vadovas V. Rutkūnas, save vadinantis „lietuvių Laimės mokytoju“, pasakojo, kad Lietuvoje yra žinoma ir saugoma apie tūkstantį piliakalnių. „Jie – mūsų stiprybės simbolis, mūsų šaknys. Tai didžiausias tūkstančius metų mūsų saugotas turtas. Ant piliakalnių buvo statomos pilys, kurios saugojo mus nuo priešų. Piliakalniai – geriausia vieta švęsti šventes. Ant jų susirinkę žmonės geriausiai jaučia vienas kitą, savo bendrumą“, – kalbėjo svečias, pakvietęs dainuoti ir šokti.

Palinkėjimai Lietuvai.

Bandyta pasisemti stiprybės iš ąžuolo.

Palinkėjimai Lietuvai ir sau
Šventės vedėjas V. Rutkūnas pakvietė visus ištarti po vieną palinkėjimo žodį Lietuvai ir sau ir atidžiai klausytis vieniems kitų. „Tik išgirdę vieni kitus, žinosime, ko reikia žmonėms, ir galėsime padėti vieni kitiems. Taip veikia tautos, kurios yra galingos. Būkime vieningi“, – kvietė svečias ir paprašė, kad sakydami savo palinkėjimus į aukurą įmestume po ąžuolo pliauskelę, kad stipriau liepsnotų ugnis.
Skambėjo tokie palinkėjimai: „Stiprybės, vienybės, vilties, kantrumo, sveikatos; nepamiršti, kad esame lietuviai; ištvermės, santarvės, kad nebūtų pavydo; laimės; ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi; kad visi linkėjimai išsipildytų; svajokime, svajonės pildosi…“ Vėliau susirinkusieji, sustoję glaudžiu ratu, sugiedojo „Tautišką giesmę“, tuo patvirtindami savo vienybę ir bendrystę. Dalintasi duonos riekelėmis. „Kad nieko netrūktų, dalinkimės, kad niekada mums nieko netrūktų“, – linkėjo V.Rutkūnas.
Padavimas apie Žakainių piliakalnį
Tautodailininkė Teresė Lorančienė perskaitė žemaičių tarme padavimą „Žakainių piliakalnis“ iš savo knygos „Iš kartos į kartą“.
Degučių kaimo folkloro kolektyvas „Pilutė“, vadovaujamas Admos Baltutienės, padainavo keletą dainų ir išraiškingai pristatė vyriškus ir moteriškus bei vaikiškus tautinius kostiumus.
Liepsnojo aukuro ugnis, skambėjo dainos, sukosi rateliai. Bėgiojo vaikai. Garavo arbata. Buvo vaišinamasi bulvėmis ir kastiniu, dalijamasi įspūdžiais apie šventę, įvykusią ant piliakalnio. Branginkime savo praeities sergėtojus.
Birutė Morkevičienė