Spalio 21 d. Seimo Konstitucijos salėje vyko nacionalinio konkurso „2026 metų Lietuvos medis“ apdovanojimų ceremonija. Renginio organizatoriai – Seimo Aplinkos apsaugos komitetas ir Lietuvos arboristikos centras.

Ceremonijos metu pagerbtas šių metų konkurso nugalėtojas – Klykių ąžuolas (Utenos rajonas), pelnęs „2026 metų Lietuvos medžio“ titulą.

Šis konkursas kviečia atkreipti dėmesį į išskirtinius Lietuvos medžius, jų gamtinę, istorinę ir kultūrinę vertę bei svarbą bendruomenėms.

Į konkurso finalą pateko 12 išskirtinių medžių iš įvairių Lietuvos vietovių. Tarp jų – šimtamečiai ąžuolai, sena tuopa, kaštonas, liepa, trešnė ir kriaušė. Kiekvienas iš šių medžių pasakoja savitą istoriją, liudija gamtos stiprybę, ilgaamžiškumą ir žmogaus ryšį su aplinka, krašto praeitimi bei bendruomene.

Varžytuvių dalyviai: Bernardo Brazdžionio ąžuolas (Pasvalio r.); Bokšto skvero liepa (Vilniaus sav.); Gintarų piliakalnio (Vyšnių kalno) ąžuolas (Kretingos r.); Ilgižių trešnė (Raseinių r.); Klykių ąžuolas (Utenos r.); Nepriklausomybės ąžuolas (Šilalės r.); Pavasarių kaštonas (Kaišiadorių r.); Radžiūnų I ąžuolas (Alytaus r.); Staugaitynės ąžuolai(Šakių r.); Strielčių kriaušė (Prienų r.); Suosto ąžuolas (Biržų r.); Vyžuonų dvaro tuopa (Utenos r.).

Nacionalinis konkursas „Lietuvos medis“ skatina pažinti ir saugoti vertingus medžius, puoselėti pagarbą gamtos paveldui ir atkreipti visuomenės dėmesį į medžių svarbą mūsų kraštovaizdžiui bei kultūrinei tapatybei.

Klykių ąžuolas dalyvaus 2027 m. Europos medžio rinkimuose.

Klykių ąžuolas – šeimos santarvės ir giminės gyvybės medis

Kvyklių bendruomenės ąžuolo pristatymas konkursui

„Sveikas, keleivi, užsukęs į Klykių kaimą. Čia, Aukštaitijos prieglobstyje, gimiau ir stiebiuosi į dangų aš – Klykių ąžuolas. Mano drūtas, vėjų nugairintas kamienas laiko galingą lają, o šaknys giliai įaugusios į šventą protėvių žemę. Šiandien noriu prabilti į tave pats – ne kaip senas medis, o kaip gyva, plakanti šio krašto širdis.

Mano rievėse įamžinti šimtmečiai: nuo basų senolių pėdų iki skubančių šių dienų automobilių aido. Prisimenu tolimą baudžiavos epochą, kai žmonių ašaros drėkino mano šaknis. Mačiau skaudžius karų gaisrus, kai mano kamienas tapo vienintele užuovėja nuo mirties, ir kolūkio statybas, dūzgusias visai čia pat. Tačiau per visus šiuos amžius mano šventa misija liko nepakitusi – saugoti jūsų namų šilumą, laiminti šeimos santarvę, sugerti žmogiškąjį skausmą ir paversti jį ramiu, žaliu ošimu.

Aš prisimenu jus visus. Prisimenu senąsias sodybas ir jų šeimininkus, aplinkui kvepėjusius dirbamus laukus, ganyklas. Prisimenu, kaip kūrėsi naujasis kaimas ir kaip per stebuklą, vos per plauką, išvengiau kirvio. Prisimenu mano pavėsyje skambėjusį vaikų darželio auklėtinių čiauškėjimą, vėliau čia aidėjusius pradinės mokyklos mokinių balsus, sekmadienio pamaldų rimtį. Prisimenu tuos, kurie ieškojo paguodos ir sveikatos medicinos punkte, o šiandien su meile stebiu jus, besirenkančius į bendruomenės namus bei biblioteką.

Pasaulis nenumaldomai keičiasi, tačiau žmonių širdys išlieka tokios pat jautrios ir mylinčios. Tie patys vaikai, kurie kažkada žaidė mano šešėlyje ir laipiojo šakomis, vėliau čia atvedė savo išrinktuosius, o šiandien po mano samanotu vainiku jau krykštauja jūsų anūkai ir proanūkiai. Esu gyvas jūsų dainų, vakaronių ir poezijos vakarų liudininkas. Savo lapų šnaresiu giedu kartu su jumis „Tautišką giesmę“ Liepos 6-ąją, dovanoju vėsą karštą vasaros dieną. Ši žemė po manimi kvėpuoja praėjusių kartų balsais ir su viltimi žvelgia į ateitį.

Didžiausia mano palaima – jūsų šeimų meilė. Kai kitą kartą keliausite pro šalį giliojo, paslaptingojo Tauragno ežero link, sustokite. Priglauskite delną prie mano grublėto, šilto kamieno. Išgirskite mano ošimą. Tai ne šiaip vėjo žaismas – tai mano daina jums, primenanti, kad kasdieniai nesutarimai išsisklaido kaip dūmas, o kraujo ryšys ir gyvybės ratas išlieka amžinai. Kiekvienas mano lapo virptelėjimas – tai tylus palaiminimas jums ir šiam nuostabiam Aukštaitijos kraštui.

Lietuva klestės, kol žemėj jos ąžuolai žaliuos!“

Kaimo vidury…

Klykių kaimo viduryje, Ąžuolų gatvėje – bendruomenės namų kieme – auga išskirtinio grožio ąžuolas. Nieks jau nebepamena, kas jį pasodino,  ar žmonės, ar paukščiai. Šalimais auga ir daugiau ąžuolų, bet savo didybe ąžuolas juos nustelbia. Per ilgą savo gyvenimą daug visko matė šis galiūnas. Regėjo ąžuolas skaudžius žmonių išgyvenimus senovės laikais, išgyveno baudžiavos laikus, ošė pokario metais, atlaikė kolūkio plėtrą ir statybas visai jo pašonėje. Jo šakų pavėsyje buvo vaikų darželis, vėliau pradinė mokykla, medicinos punktas. Dabar veikia bendruomenės namai ir biblioteka. Užaugo kartų kartos, o ąžuolo ošimas bei galybė tik skleidžiasi ir džiugina žmones. Galingas kamienas į dangų kelia samanotas šakas, o lajoje netyla paukščių balsai. Ąžuolo pavėsis teikia ramybę ir kelia pagarbų susižavėjimą.

Žmonės kalba, kad Klykių ąžuolas irgi turi stebuklingų galių ir pildo dorų žmonių norus, nuramina sielą ir išgrynina mintis. Tereikia ateiti naktį, jaunam mėnuliui patekėjus ir tris kartus basomis apėjus aplink, apkabinti kamieną…

Klykių ąžuolas tai viso kaimo ir apylinkės pasididžiavimas, jo paunksmėje vyksta bendruomenės  susibūrimai ir šventės. 2008 metais birželio 12 d. Klykių ąžuolas buvo paskelbtas  gamtos paveldo objektu ir saugomas valstybės.

Klykių ąžuolas pagal rūšį paprastasis ąžuolas (Quercus robur L.), auga Ąžuolų g. 3, Klykių k., Utenos raj. sav., amžius (metai) nežinomas, spėjama, kad apie 350+ metų, kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – apie 4,15 metro, aukštis – apie 18,5 metro, lajos plotis – apie 23 metrus.