2019-ieji – Rusnės metai
Rusnės salos žmonėms 2019 metai buvo istoriškai reikšmingi, tad šv. Kalėdų salos žmonės gali laukti džiugiai nusiteikę. Keliasdešimt metų linksniuotoji estakada pastatyta, nauju keliu nuo Prezidento Kazio Griniaus tilto iki estakados jau palietas pirmasis asfalto sluoksnis – nebereikia dardėti gruntiniais aplinkkeliais. Pavasarį sugrįš statybininkai ir galutinai užbaigs kelio darbus.
Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė sako: „Dešimtmečius rusniškiai prašė juos pripažinti Lietuvos gyventojais – sujungti salą su Lietuva. Kai svajonės turėti estakadą per užliejamą kelio atkarpą ėmė virsti kūnu, ją teko ginti ir teisintis…“
Prasidėjo naujas gyvenimas
„Mes pradedame gyvenimą nuo naujo balto puslapio. Dabar naujuoju keliu leidžiama važiuoti 50 kilometrų per valandą greičiu. Važiuoju lėčiau. Bandau priprasti prie minties, kad kelias ir estakada jau yra. Statybininkai čia sugrįš pavasarį.
Tada pils antrąjį asfalto sluoksnį, kurių iš viso bus trys. Pirmasis suvoluotas 10 centimetrų storio, juo jau padengta visas kelias, dalis kelio nuo Šilutės pusės yra padengta ir antru 4 centimetrų storio sluoksniu. Dviračių takas, kuris dabar išpiltas skalda, bus išasfaltuotas.
Visas kelias turės ir trečiąjį 3 centimetrų storio asfalto sluoksnį“, – kaip įprasta detaliai aiškino seniūnė, mat viską pati matė, darbus skaičiavo, datas fiksavo, armatūros, skiedinio ir viso kito kiekius susirašė…
Dviračių take bus viena poilsio aikštelė, o palei šią kelio atkarpą – šešios autobusų stotelės. Kelią kerta keturios vandens pralaidos – tiek ir buvo, tik dabartinės beveik poros metrų skersmens. Slūgstantis potvynio vanduo iš Žalgirių miško sparčiau ištekės.
„Nuoskaudų neturiu, esu Ožiaragio ženklo, kautis atsibodo, bet einu ragais į priekį… Kitaip nebūna. Turime estakadą ir niekas jos iš mūsų neatims. Viskas! Tegul daro, ką nori, tegul šneka, juodina, kaip nori…“ – sakė seniūnė su šypsena. Ir pridūrė, kad kojas kišo daug kas, net Seime radosi „išminčių“, kam čia tokiai mažai Rusnei milijonai…
Ir Rusnėje radosi tokių, kai teko išverti važiavimą aplinkkeliu: dulkės, duobės, bet trumpiau, o kita puse – ilgiau. Ir dar sakė, kad baigus statybas Rusnė nebebus įdomi per potvynius… Gal rusniškių vargai, šalimas eilėse prie apsemto kelio buvo įdomiau? Fotografavo, filmavo…
Ypatingas įvykis
Sausio 2 d. prasidės D. Drobnienės aštuntieji metai, kai ji dirba seniūne. Reikšmingesnio, didesnio, svarbesnio ir laukiamesnio darbo už pastatytą estakadą ir naują kelią ši moteris nei per seniūnės darbo metus, nei per visą savo gyvenimą neprisimena. Dalia – tikra rusniškė: saloje gimė ir užaugo.
„Supraskite, niekas jau netikėjo pažadais. Jų buvo visus metus, kiek aš savo gyvenime atsimenu.
Gal net prieš 50 metų…“ – pasakojo D. Drobnienė prisiminusi, kaip ją vaikystėje per potvynius vežiojo zilais ir panašiomis ano meto mašinomis. Kartą mašina nuvirto, žmonės sukrito į vandenį… Ir automobilių vandens srovė yra nešusi, žmonės sėdėdavo ant stogo ir laukdavo pagalbos, ir ledu važiuodami įlūždavo…
„O dabar reikia priprasti prie minties, kad esame turtingi, esame kaip ir kiti Lietuvos žmonės, neatskirti, suprasti ir neapgauti pažadėjus. Užaugau to neįsivaizduodama. Sunku patikėti… – kalbėjo seniūnė. – Gal rusniškių vaikai prisimins, ką teko jų tėvams ištverti, o štai anūkai jau nežinos, kaip seneliai per potvynius su žeme susisiekdavo..
Mes, rusniškiai, tą estakadą ir kelią užsidirbome – mes, mūsų tėvai, seneliai dirbo ir mokesčius mokėjo. Kiek tai esu sakiusi visiems abejojusiems vis klausdama, kur žmogiškumas? Mano seneliai, tėvai, aš su šeima, sakau, visi dirbome, jokių pašalpų negavome. Ar mes, rusniškiai, neužsidirbome saugaus gyvenimo?“
Pavyzdys
Rusnės bendruomenė visai Lietuvai parodė pavyzdį, kaip dera bendrauti su statybininkais. Estakadą stačiusius „Kauno tiltų“ bendrovės vyrus rusniškiai kvietėsi į svečius, rodė potvynių vaizdus, vaišino, prie estakados puošė pastatytas Kalėdų egles. „Nesvarbu, kas taip sugalvojo. Svarbu, kad yra norinčių eiti kartu… Mes visi saloje išvien. Štai surengėme senjorams popietę. Vienos rusniškės paprašiau jos kepamo pyrago, kiti sūrių suslėgė, žvejys padovanojo žuvies. Kvietėme 60 senjorų, atėjo 41. Tris valandas vaišinomės, dainavome, skaitėme eilėraščius, kalbėjomės. Dalyvavo Šilutės katalikų švento Kryžiaus bažnyčios klebonas Remigijus Saunorius, kalendorius padovanojo. Toks pirmas, bet tikrai ne paskutinis suėjimas. Žmonės nori bendrauti. Taip ir dėl statybininkų…“ – pasakojo seniūnė, labai pagarbiai prisimindama estakados statytojus: laikėsi darbo valandų, negirtavo, netinginiavo, nėra mačiusi, kad sėdėtų ir rūkytų. Tvarka buvo pavyzdinė. Neseniai seniūnei skambino vienas iš darbų vykdytojų – Aidas iš Alytaus – sakė su šeima atvyksiąs į Rusnę.
Apie Kalėdas
Kalba pakrypo ir apie tai, kad daug Lietuvoje piktų, viskuo nepatenkintų žmonių. D. Drobnienė pasiūlė atkreipti dėmesį, kiek žmonės pirks artėjant šventėms. Toks įspūdis, kad artėja karo pradžia… „Ateina Kalėdos, nebežino, ką dėti ant stalo, nes Kalėdos kiekvieną dieną… Ar mes vaikystėje turėjome tiek tortų? Per Kalėdas būdavo mamos iškeptas mielinis pyragas su aguonomis, kitas – su razinomis, kurias paslėpdavo nuo vaikų. Dovanų gaudavau kelis sausainius, dar kokį ledinuką ir vieną apelsiną.
Jį nuplaudavau, nulupdavau, po skiltelę visą dieną valgydavau, paskui iš žievelės vidaus išgremšdavau tą minkštimą, o žieveles padėdavau džiovinti ant pečiaus. Sudžiūvusias mama tarkuodavo į kepinius. Apelsinų, jeigu gaudavo, mama nupirkdavo 2-3. Turėjau dar du vyresnius brolius. Prieš Kūčias skersdavo kiaulę. Būdavo daroma šaltiena. Dar statinaitė raugintų kopūstų būdavo. Kūčiukus mamytė kepdavo, mėsos vyniotinius darydavo ir visa kita. Dabar mes per daug gerai gyvename. Viena močiutė man sakė, kad reikia karo – duoną žmonės prie konteinerio išmeta… Aš atlikusią duonos kriaukšlę žuvims į upę įmetu, šviesią džiovinu. Taip esu išmokyta“, – pasakojo D. Drobnienė.
Artėjančias Kalėdas seniūnė planuoja skirti ramybei. Kūčios, kaip įprasta, bus su šeima. Vėgėlę troškins piene, ant stalo bus ir daugiau žuvies. Gal karpis. Bus marinuotų nėgių, silkės pataluose… Dar aguonpienis su kūčiukais, želė su džiovintais vaisiais. Kalėdų pietums – keptas gabalas: gal kalakutienos ar sprandinės su troškintais kopūstais.
Buvo sunku…
Šie metai, pasak Rusnės seniūnės, buvę sunkūs. Atrodė, kad bus sunku pravažiuoti pro statomą estakadą, o vienas statybininkas įspėjęs, jog tikri vargai prasidės, kai tvarkys kelią. Jis buvo teisus. Laimė, visi išgyveno, tik automobiliai nukentėjo… Ir nervų kainavo, ir laiko prarasta, nes aplinkkeliu iš Rusnės pro Sausgalvius į Šilutę tekdavo važiuoti per 40 minučių. Dabar jau užtenka dešimties minučių neskubant, o užbaigus kelią Šilutę bus galima pasiekti per kelias minutes. Bus galima į Šilutę ir dviračiu numinti šiam tikslui skirtu taku.
Seniūnė pasidžiaugė, jog salą šiemet išraizgė trinkelėmis išgrįsti takai – per 3 tūkst. kvadarų… Domisi žmonės, kur Rusnėje būstą nusipirkti, kur įsikurti…
Anot seniūnės, viskas, kas išgyventa, suguls į knygas. Vieną apie Rusnės istoriją jau užbaigė Stasys Mėlinauskas, dar planuojama išleisti fotografijų albumą apie Rusnę, pagal šį projektą pavasarį dar bus surengta Šaktarpio šventė ir Stintų naktis.
Palinkėjimai
Tiems žmonėms, kurie viskuo nepatenkinti, seniūnė palinkėjo ilgai gyventi, sveikatos turėti, kad tik sektųsi, o perdaryti tokių ši moteris nenusiteikusi. Juk žmogui, kuris savyje nešiojasi pyktį, ir taip sunku.
„O mano žmonėms, mano rusniškiams? Kantrybės jie turėjo daug, o dabar tegul visi būna linksmi, sveiki ir kad turėtų tiek džiaugsmo savyje, kiek jo yra iš viso… Kuo mes netikėjome – mes turime. Ir gyvensime mes tik geriau. Mes pažinojome potvynį, bet nežinojome, kas yra potvynio ramybė. Mes ir per potvynį jau turėsime ramybę. Gražių švenčių, mielieji!“ – palinkėjo Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.
Stasė SKUTULIENĖ
Taip pat skaitykite:
Rusnė – Lietuvos ir Indijos santykių sostinė
Rusnėje tvarkys evangelikų bažnyčią, Šilutėje – buvusią „Eglutę“
Visos Lietuvos Dalios šaunios, bet Rusnė gali pasigirti, kad turi šauniausią, ištvermingiausią Dalią. Ačiū už ryžtą, tikėjimą, kad Rusnės sala turi būti sujungta su Lietuva. Džiaugiamės Jus turėdami!