Šeštadieniui persisvėrus per pusiaudienį, Rusniškiai su dainomis ir muzika plačia eisena patraukė per Atmatos tiltą naujosios estakados link. 2019 m. gegužės 18 diena įeis į Rusnės salos istoriją. Anot pačių rusniškių, šią dieną Rusnės sala sujungta su likusia Lietuva…

Pergalė prieš valstybės abejingumą
Naujosios estakados iškilmių vedėjas Marijus Budraitis paskelbia, kad sceną šį kartą atstos speciali platforma (atvira priekaba, dažniausiai kabinta prie „beloruso“), kuri ilgus metus buvo vienintelė transporto priemonė, užėjus potvyniui, perkeldavusi automobilius su žmonėmis per apsemtą kelio atkarpą. Tądien ši platforma tarnavo paskutinį kartą, ji liks kaip Rusnės salos istorinis eksponatas.

Žodį suteikus mūsų šalies Premjerui Sauliui Skverneliui, jis pasveikino visus susirinkusius „į tam tikro paminklo atidarymą“.
„Tai yra paminklas – mažo paprasto žmogaus pergalės paminklas – prieš valstybės abejingumą. Jūs tai padarėte – niekas kitas, tik jūs savo ryžtu, tikėjimu, meile šitam kraštui.

Statistiškai žiūrint bendruomenė – menka dalis, bet jūs sugebėjote pasiekti tai, kad Rusnė nebėra sala. Ši estakada sujungė Rusnę su Lietuva. Jūs tai padarėte patys! Džiaugiuosi, kad nuo idėjos iki projekto pabaigos buvo labai greitas kelias.

Skubėti reikėjo dėl kelių priežasčių: kad jūs nebesikankintumėt; kad tie, kas bandė sužlugdyti šitą projektą – patikėkit tokių buvo ne vienas, – nespėtų to padaryti… Aš džiaugiuosi, kad jiems nepavyko, o mums su jumis pavyko šiandien turėti didžiulę šventę, kuri padarys jūsų gyvenimą tokiu, kokį gyvena kiekvienas normalus žmogus…
Nuoširdžiai džiaugiuosi. Pirmiausiai, kaip žmogus, kaip Saulius Skvernelis, kad jūs pasiekėte pergalę mažo žmogaus prieš valstybės abejingumą. Laikykitės, būkit sveiki ir naudokitės“, – kreipėsi į susirinkusius Lietuvos Vyriausybės vadovas.

Rusniškių minia skanduoja: „Ačiū! Ačiū! Ačiū!..“ Premjeras įteikia salos siela pavadintai Rusnės seniūnei Daliai Drobnienei nuotrauką Rusnės salos, kuri nuo šiandien tapo nebe sala.

Estakadà [pranc. estacade], ilgas statinys virš žemės arba vandens iš daugelio atramų su horizontaliomis arba šiek tiek nuožulniomis perdangomis.
Vikipedija skelbia, kad 2010 m. gruodžio 16 d. atidaryta ilgiausia (610 m ilgio) estakada Klaipėdos Jakų žiede.
Gelžbetoninės Rusnės estakados ilgis – 460 metrų, su prieigomis – 750 m.

Naujas istorijos puslapis
Ką bekalbėtų politiniai oponentai, rusniškiai ir visi Pamario krašto žmonės labai gerai žino, kad „estakados statyba“ dešimtmečiais buvo lyg koks burtažodis rinkėjams prieš rinkimus pamasinti. Saulius Skvernelis pažadėjo šį reikalą sutvarkyti ir padarė. Tad nereikia būti dideliu orakulu, kad atspėtum: ši estakada kada nors bus pavadinta dabartinio Lietuvos Ministro Pirmininko vardu – po dešimt, dvidešimt ar šimto metų. Kaip panašus tiltas netoli Pagrynių buvo pavadintas Prezidento Kazio Griniaus tiltu.

Asmeninę pagarbą Premjerui S. Skverneliui iškilmių metu išreiškė Seimo narys Alfredas Stasys Nausėda, beje, pats kažkada gyvenęs Rusnės saloje: „Reiškiu asmeninę pagarbą, kad jis į šią problemą pažiūrėjo nevaldiškai. Tikiuosi, kad ši estakada suteiks didelių galimybių, ir į salą sugrįš iš čia kažkada išvykusieji gyventojai“.

Seimo nariui antrino Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis: „Šiandien užvertėme vieną storą istorijos puslapį. Ir tame puslapyje yra įrašyta: ESTAKADA PASTATYTA. Turiu mintyje ne betoną, ne gelžbetonį, turiu galvoje valstybės vadovo jautrumą, kurio reikėjo šiam statiniui surasti. Ir kaip gerai, kad valstybės vadovai suvokia paprastos bendruomenės lūkesčius. Be šito nebūtų estakados“.

Prie mikrofono stojusi Rusnės salos seniūnė Dalia Drobnienė pirmiausiai paprašė priešais „tribūną“ sėdėjusius senuosius rusniškius atsistoti – tvirtai abiem kojomis ir pajusti tai, ko tiek metų buvo laukta. Iškilmės vyko ant naujosios estakados.

„Mes turėjome stengtis ir skubėti dėl jūsų, kad jūs dar spėtumėt pravažiuoti estakada. Vaikai dar maži, jie dar spės. Barnių su kelininkais dėl eilių nebebus… Viskas baigėsi. Rusnė verčia naują savo gyvenimo lapą. Rusnės sala žydės pačiomis gražiausiomis spalvomis ir džiugins ne tik Pamario kraštą, bet ir visą Lietuvą“ – jaudindamasi kalbėjo salos seniūnė, padėkojusi visiems čia dirbusiems vyrams, kuriuos beveik per metus laiko rusniškiai praminė mandarinukais (tokios spalvos apranga).

Kreipdamasi į Premjerą, seniūnė D. Drobnienė sakė: „Jūs rusniškių akyse esate ne politikas – jūs esate žmogus, kuris įvykdėte savo pažadą. Jūs buvote pirmas, kuris atvažiavote ne pakalbėti, nusifotografuoti, susirinkti pliusiukų tam tikruose dokumentuose… Jūs atvažiavote tiksliai paskaičiavęs, kad tai yra įmanoma padaryti. Jūs ir jūsų vadovaujama Vyriausybė įvykdė pažadą. Mes jums dovanojame tai, ką saloje turime brangiausią…“

Ta dovana Premjerui – tai Rusnės salos vėliava, pasak seniūnės, rusniškių rankomis pasiūta. Iš vyriausios salos gyventojos Onutės Malinauskienės rankose laikytos dėžutės išimtą vėliavą simpatiška rusniškė Beatričė (tądien šventusi 18–ąjį gimtadienį) įteikė Ministrui Pirmininkui. Jis gimtadienio proga Beatričę pasveikino puokšte rožių.

Ar atgims upės?
LR susisiekimo ministras Rokas Masiulis: „Atrodytų toks nedidelis atstumas – 750 metrų, o toks reikšmingas įvykis. Kiek pakeičia žmogaus gyvenimą viena ar kita konstrukcija… Ši estakada demonstruoja, kiek yra svarbus Klaipėdos kraštas Lietuvai. Mes, Susisiekimo ministerija, tiesiame kelius, statome tiltus, kad Lietuvos gyventojams būtų geriau gyventi. Bet dažniausiai būna, kad mes sulaukiame daugybės priekaištų, kad to trūksta, anas negerai, tas kelias nesutvarkytas ir… Viskas negerai! Čia viena iš labai labai retų vietų, kur mes esame priimami šiltai, ir darbas yra įvertinamas. Emociškai malonu priduoti darbą, kurio daugelis laukė. Bet yra toks posakis: „Vieną uogą aš skinu, o kitą jau žiūriu…“. Mes matome ir kitą dalyką, kurį Klaipėdos krašte reikia taisyti – tai yra upių sistema. Mes jau kalbėjome ir su gerbiamu Premjeru, ir naujuoju aplinkos ministru, kad reikia ieškoti sprendimų, kaip sutvarkyti upių sistemą, kad būtų atgaivinta ir laivyba upėmis. Juk Klaipėdos kraštas visada garsėjo tuo gyvenimu ant vandens. Kai kurie pertekliniai draudimai jį vienaip ar kitaip įšaldė. Mes turime rasti būdus, kaip tą gyvenimą atgaivinti“.

Ministro ištarti žodžiai nuteikia labai optimistiškai. Visiems aišku, kad estakada tik padės rusniškiams susisiekti su „didžiąja žeme“ potvynių metu. Deja, potvynių dėl to nesumažės. Seniai kalbama, kad reikia gilinti upių vagas, kuriomis į marias suteka polaidžio vandenys iš visos šalies. Dabar situacija tokia, kad Pamario kraštas suvaržytas draustinių reglamentais, kur net upės pagilinti nevalia, pakrantėje draudžiama iškabintą gruntą paskleisti.

Skundikai nueis į užmarštį…
Akcinės bendrovės „Kauno tiltai“ vadovas Aldas Rusevičius savo kalboje nenutylėjo apmaudo, kai nelengvai dirbę estakados statytojai buvo maudomi šmeižto purvo voniose ir skundų lavinose. Pasiguodė tik tuo, kad „po šimto metų važiuodami šiuo keliu skundų autorių ir netiesos skleidėjų niekas neprisimins“… Pasak A. Rusevičiaus, tilto statytojai ilgai nepamirš Rusnės bendruomenės dėkingumo ženklų: ant statomos estakados papuoštos Kalėdų eglutės, darbuotojams dovanotų vilnonių kojinių, vaišinimo žuviene ir arbata.

Automobilių kelių direkcijos direktorius Vitalijus Andrejevas, taręs, kad ši diena įeis į visos Lietuvos istoriją, mat rusniškiai laimėjo pergalę bendruomenės vieningumu, pirmąjį ženklą su simboliniu estakados atvaizdu įteikė Rusnės seniūnei, o po to visiems kitiems, svariausiai prisidėjusiems įgyvendinant šį projektą.

Šventino du vyskupai
Simbolinę Rusnės estakados atidarymo juostą perkirpo: Premjeras S. Skvernelis, susisiekimo ministras R. Masiulis, Automobilių kelių direkcijos vadovas V. Andrejevas, AB „Kauno tiltai“ vadovas A. Rusevičius, Šilutės r. savivaldybės meras V. Laurinaitis, Rusnės seniūnė D. Drobnienė. Kerpant raudoną juostą iškilmingai suskambo fanfaros…

Turbūt retai pasitaiko, kad kurį nors naują objektą pašventintų dviejų konfesijų vyskupai. Šįkart tai padarė Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas ir evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis.

Vyskupas Kęstutis Kėvalas šią iškilmingą akimirką kalbėjo: „Simboliška ir gražu, ant ko mes stovime – ant tilto! Visa, kas vyksta mūsų tėvynėje, galėtume pavadinti tiltų statyba. Mūsų mielų politikų dėka, bendruomenių dėka mes kuriame tėvynę, kurioje tiesiame tiltus vieni į kitus. Tegul ta bendrystė būna pakartota ir mūsų širdyse – tiesti tiltą į savo artimą, į savo tautietį…“ Vyskupas K. Kėvalas pašventino tiltą švęstu vandeniu, Dievo prašydamas palaiminti šio statinio autorius ir juo besinaudosiančius.
Vyskupas M. Sabutis perskaitė ištrauką iš Evangelijos, ragindamas burtis vienybėn tuos, kurie buvo išsklaidyti.

Baigiantis ceremonijai Rusnės salos bendruomenės pirmininkas Saulius Bukantas prie mikrofono pakvietė Mantą Grikšą, kuris priešais estakadą nuo Rusnės pusės sumeistravo stulpą su simboline vandens lygio matuokle. Ant jos užrašyta, kad Rusnė prijungta prie Lietuvos. Padėkota „Baltijos marmuro“ bendrovei už paramą šiai idėjai įgyvendinti.
Visi patraukė tilto per Atmatą link, kur upės krantinės aikštelėje laukė koncertas, įvairios pramogos ir rusniškių šventė. Deja, pakilo viesulas, trenkė žaibas, prapliupo liūtis, suginusi žmones po tiltu ar į automobilius. Tik kelios ištvermingos moteriškės, nesibaimindamos liūties ir krušos, šoko prie scenos pagal Ž. Žvagulio dainas…

Petras SKUTULAS, autoriaus nuotr.