Jau paskutinė kovo mėnesio savaitė, tiek ir beliko iki šv. Velykų. Tačiau savaitė iki Velykų Mažojoje Lietuvoje nebuvo įprasta. Kodėl? Atsakymas yra publikacijoje, kurią anksčiau yra paviešinęs Šilutės H. Šojaus muziejus, gal verta prisiminti, ką apie priešvelykinę savaitę, Velykas Mažojoje Lietuvoje savo straipsnyje tuomet pateikė muziejaus savanorė  Vidmantė Marcinkevičiūtė. Juk tradicijos, papročiai eina iš kartos į kartą ir nesensta. Tad paskaitykime.

Senosios tradicijos

Remiantis istoriniais šaltiniais, Mažojoje Lietuvoje išskiriamos šios tradicijos: kiaušinių dažymas ir įvairūs veiksmai su jais (dovanojimas, daužymas, ridenimas), lalavimas, lalauninkų kiaušiniavimas ir supimasis sūpuoklėmis.

Pagal 1549 m. Martyno Mažvydo rašytą laišką galima teigti, kad XVI a. Mažojoje Lietuvoje dvasininkai ir bajorai turėjo tradiciją savo bičiuliams dovanoti velykaičių, kurie iki XX a. pr. lietuvininkams simbolizavo magišką vaizdingumą ir gyvybės skatinimo galią. Etnografiniai duomenys rodo, kad šio papročio buvo laikomasi net iki Antrojo pasaulinio karo, o kai kur ir vėliau. Su velykaičių dovanojimu taip pat siejosi lalavimas, kuris turėjo apeiginę reikšmę. XIX a. vid. šį paprotį aprašo Vokietijos etnografas K. Kapeleris. Jis rašo, kaip vakare jaunieji su būriu ėjo į kitą kiemą laluoti. Atėję po gaspadoriaus langu jie prašė leidimo laluoti, o šiam leidus pradėjo dainuoti: Labas vakars, pon gaspador! – Ei lalo,/ Labas vakars, pon gaspador!/ Ar jau miegi saldų miegą? – Ei lalo./ Išsibudink, pasijudink! – Ei lalo./ Atsikėlė gaspadorius, – Ei lalo,/ O ir langą atsidarė, – Ei lalo./ Lalauninkai meldžia poną, – Ei lalo,/ Auksinėlį į delmoną, – Ei lalo.

Lalavimo dainose aukštinama merginų jaunystė, išvardijami šeimininkų gyvuliai, užsėti laukai, simboliškai nusakomas įvairių darbų atlikimo laikas. Vienoje iš K. Kapelerio užrašytoje lalinkoje dainuojama: Šventas Jurgis rasą krėtė, – ei lalo,/ Šventas Jonas mėšlą vežė, – ei lalo,/ Švents Jokūbas rugius kirto, – ei lalo,/ Šventa Ona pėdus rišo, – ei lalo. Apsilankiusius lalauninkus buvo būtina apdovanoti, nes tuo buvo siekiama apdainuotų linkėjimų išsipildymo. Tai baltų sakralinė apeiga.

XVII a. Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Teodoras Lepneris aprašė šio krašto žaidimus su margučiais. Lietuvininkai susidauždavo virtais, suodžiais dažytais kiaušiniais, o pramuštas kiaušinis atitekdavo tam, kuris jį įskėlė. Be to, jie ridinėdavo kiaušinius žeme. T. Lepneris taip pat aprašė paprotį suptis. Jis vyravo ne tik per Velykas, bet ir Sekmines bei Jonines. Sūpynės iš tvirtų karčių ir stipriai susuktų vytelių buvo statomos kiekvienos minėtos šventės proga. Tie, kurie norėdavo pasisupti, sėsdavo ant lentos, o juos iš abiejų šonų stovintys vaikinai išmesdavo aukštai į orą. Šis paprotys buvo gajus iki pat XIX a.

1876 m. K. Kapeleris Stalupėnuose užrašė Jono Adomaičio pasakojimą apie kiaušinių dažymą Mažojoje Lietuvoje. Jis pasakojo, kaip jo mama nudažydavo kiaušinius raudonai, geltonai arba mėlynai. O marginimas būdavo toks: nudažytus kiaušinius su pagaliuku apipaišydavo riebalais, užrašydavo savo vardą, kiemą ir tokį išmargintą kiaušinį dėdavo į augalinį raugą. Kai išimdavo, riebalais išmargintos vietos likdavo baltos, ir buvo galima skaityti užrašus.

Iki XX a. pr. lietuvininkai buvo papratę kiaušinius dažyti tik viena spalva. Dažniausiai naudotos spalvos: juoda, simbolizuojanti žemę, raudona – gėrį, žalia – gyvybingumą. Vėliau kiaušiniai buvo skutinėjami, puošiami vašku. Dažniausiai papuošimuose vyravo taškeliai, rūtos lapeliai, žvaigždutės, taip pat buvo užrašomi linkėjimai, vardas ir kiemas.

Velykos XX amžiuje

XX a. lietuvininkų Velykų šventę galima skirti į dvi dalis – Didžiąją savaitę ir Velykų papročius. Didžiajai savaitei prieš Velykas visoje Lietuvoje buvo būdingas tvarkymasis po žiemos, pjaunama kiaulė, švarinami namai, ruošiami nekasdieniniai valgiai. Paskutinės dienos prieš didžiąją šventę pilnos įvairiausių tikėjimų, susimaišiusių su Jėzaus Kristaus Prisikėlimo tema ir senuoju pavasarinės gamtos žadinimu bei žemės darbais.

Mažojoje Lietuvoje Didžioji savaitė vadinta Tykiąja, o svarbiausios dienos taip: Didysis (lietuvininkai) arba Žaliasis (suvalkiečiai) ketvirtadienis (ketvergis, četvergis), Didysis arba Tylusis (lietuvininkai sakė Tykusis) penktadienis arba Tykioji pėtnyčia. Savaitė prieš Velykas taip pat vadinta „Tykiaja nedėle“. Žmonės jos metu vengdavo bet kokio triukšmo, dainų, šokių. Lietuvoje didysis tvarkymasis prasidėdavo trečiadienį, o Mažojoje Lietuvoje – Žaliąjį ketvirtadienį. Žmonės persodindavo kambarines gėles, valydavo langus, šluodavo kiemus, rinkdavo šiukšles iš darželių. Didysis ketvirtadienis lietuvininkams taip pat buvo rimties ir susikaupimo diena. Per ją buvo lankomasi mišiose, einama trumpos išpažinties, ruošiamasi kitai dienai.

Vandens galia

Visoje Lietuvoje buvo tikima Didžiojo ketvirtadienio vandens galia. Manyta, kad jis, ypač tekantis, gali gydyti odą, skaistinti, jauninti veidą. Bet Mažojoje Lietuvoje didelis dėmesys vandeniui buvo skiriamas ne ketvirtadienį, o Tykųjį penktadienį. Buvo tikima, kad jeigu Tykųjį penktadienį prieš saulei tekant apsiprausi upelyje, būsi laimingas ir Dievo apšviestas. Lietuvininkai Tykųjį penktadienį laikė šventa diena, jos metu buvo laikomasi pasninko, einama į bažnyčią ir taip išreiškiama pagarba mirštančio Kristaus kančioms, atliekama išpažintis. Taip pat šią dieną buvo draudžiami bet kokie darbai, vienintelė pareiga – nueiti pasimelsti į bažnyčią. Didysis penktadienis šiame krašte dėl savo šventumo ir rimties vadintas pusiaušvente ir išsiskiria Velykų laukimo nuotaika. Pastebėta, kad vandens galių veika ypač plati. Neabejojama, kad iki Antrojo pasaulinio karo vis dar tikėta Velykų dienos ir paprasčiausio vandens galia. Tai įrodo iki šių dienų kai kuriose Mažosios Lietuvos vietovėse išlikusi tradicija ankstų Velykų rytą eiti prie vandens telkinių ir iš jų neštis vandens į namus, laistyti gėles, tikint, kad toks vanduo yra šventas ir visus metus padės išgyti ligos atveju. Buvo sakoma, kad Velykų rytą, prieš saulei patekant, reikia tekančioj upėj nusimaudyti, tada visus metus neužklups ligos. Neatsitiktinai su vandeniu susiję papročiai dažniausiai buvo vykdomi prieš saulei patekant. Tai, kad tekanti saulė mainosi įvairiausiomis spalvomis, turėjo pabrėžti išskirtinį dienos ir šventės sakralumą. Tai apibendrinant, Velykų vandeniui buvo priskiriama gydomoji ir valomoji galia, o saulėtekis buvo geriausias laikas apeigoms Mažojoje Lietuvoje.

Kiaušinių marginimas

Mažojoje Lietuvoje anksčiau nei Didžioje Lietuvoje buvo pradėti naudoti cheminiai dažai – jau XX a. pradžioje. Kiaušinių dažymu užsiimdavo moterys ir paaugę vaikai. Didįjį šeštadienį lietuvininkai kiaušinius dažydavo įvairiomis spalvomis, cheminiais dažais arba svogūnų laiškais. Jie būdavo ne tokie margi kaip Didžiojoje Lietuvoje. Viename pasakojime šitaip apibūdinamas kiaušinių dažymas: paimamas prastas kibirėlis, į jį įdedama geležų, juodalksnių, kai žievė paraudonuoja, įdedama dar juodalksnio, ir visa tai rauginama porą savaičių. Artėjant Velykoms gautas skystis supilamas į medines geldas, į jas sudedami ir palaikomi kiaušiniai. Kiaušiniai gali būti verdami su svogūnų laiškais prieš tai numarginus vašku (arba lajumi) naudojant degtuką, pagaliuką. Piešiamos gėlytės, zuikiai, rašomas vardas, kiemas. Numarginti kiaušiniai buvo dedami į augalinį mišinį ir paliekami porai valandų. Rūgštis nenuėsdavo vašku ar riebalais padengtų vietų, todėl išėmus margutį matydavosi užrašas. Kai kuriose šeimose nebuvo tradicijos marginti kiaušinius, nes dažymas asocijavosi su Kristaus kančia. Buvo sakoma, kad spalvos, kuriomis dažomi margučiai – geltona, mėlyna, žalia – yra Kristaus kančia, mėlynės ir žaizdos nuo to, kad žydai kankino ir mušė Kristų.

Draudimai

Velykų laiko šventumą pabrėžia vyraujantys elgesio draudimai. Šiuo laikotarpiu buvo draudžiama dirbti įprastus darbus ar užsiimti ūkine veikla. XX a. pr. draudimų motyvas dažnai būdavo realiai galintys kilti pavojai – gamtos stichijos, artimųjų mirtys ir kt. Kai kuriose Mažosios Lietuvos vietose pirmąją Velykų dieną nebuvo galima naudoti aštrių daiktų, pvz., peilių, nes jeigu įsipjausi, tai negyvai. Taip pat tikėta, kad bet koks veiksmas, atliktas šventinio laiko metu, vėliau turėjo įgyti tęstinumą. Vienas iš vyravusių papročių pavyzdžių: Velykų rytą, prieš patekant saulei, reikia nuogam iššluoti namus ir tas sąšlavas, vis dar nuogam, permesti per kaimynų tvorą. Tikėta, kad po to blusų nebus visus metus.

Velykų šventinė dienotvarkė

Lietuvininkai stropiai laikėsi tradicijų ir perdavė jas iš kartos į kartą, todėl Velykos Mažojoje Lietuvoje buvo švenčiamos tris, kai kur dvi, dienas. Pirmoji diena buvo švenčiama bažnyčioje, antroji – skirta svečiuotis arba priimti svečius, o trečioji – poilsio bei tvarkymosi diena. Lietuvininkai Velykų rytui suteikdavo ypatingą reikšmę – tikėjo, kad saulė šį rytą teka kitaip – šokinėja ir keičia spalvas. Grįžę iš bažnyčios, eidavo pusryčiauti. Ant stalo padėdavo šieno, jį užklodavo staltiese ir ant viršaus dėdavo po vieną kiaušinį pusryčiams, nors kai kur pirmą Velykų dieną margučių valgyti nebuvo galima, juos palikdavo antrai dienai. Velykiniai pusryčiai prasidėdavo ir nuo karšto pieno. Vėliau į svečius atvažiuodavo giminaičiai, ateidavo kaimynai ir kaimo vaikai užsukdavo velykauti. O pirmąją dieną, kadangi į svečius eiti nebuvo galima, vaikai žaisdavo žaidimus. Velykos – tyli šventė, todėl ir žaidimai buvo ramūs. Vyravo stalo žaidimai, domino, žaidimai su kauliukais, knygų skaitymas ir kt.

Plakimasis kadagių ir beržų šakelėmis

Mažojoje Lietuvoje nebuvo Didžiajai Lietuvai būdingos tradicijos Verbų sekmadienį plaktis šventomis verbomis, bet vyravo paprotys pirmąją Velykų dieną vieniems kitus plakti žalių beržų šakelėmis. Žmonės kelias savaites prieš Velykas pamerkdavo beržų šakeles į vandenį ir jos, laikomos namuose, išsprogdavo ir sužaliuodavo. Tada kiekvienas stengdavosi Velykų pirmą rytą atsikelti kuo anksčiau ir tomis gyvomis rykštelėmis išplakti bemiegančius namiškius ar kaimynus. Plakdami sakydavo: „Kelkis! Jau Velykos.“ Taip pat buvo plakama ir kadagio šakelėmis.

Velykavimas

Dažniausiai lietuvininkai velykauti eidavo antrą Velykų dieną ir sakydavo: „Aš mažas vaikelis kaip pupų žakelis, ėjau į darželį, skyniau kvietkelį, mečiau ant kelio, lelijos pražyda, ne dėl manęs viena. Ale prašau visi linksmi būkit, man velykaičių duokit, kietai išvirtų ir margai rašytų“. Kartais tą patį sakydavo ir lalauninkai. Taip pat žinoma, kad lietuvininkai ir kiaušiniaudavo plakdami beržo šakele. Žmonės eidavo pas kaimynus, pasakydavo eilėraštį, gaudavo kiaušinį ir tada plakdavo su beržine šakele per kojas sakydami: „Šmok Oster, band Oster“ („margos Velykos“). Tada į kartu nešiną pintinę kaimynai prikraudavo vaišių – žalių ir margų kiaušinių, lašinių, pyrago. Taip pat reikia paminėti, kad pietrytinėje Mažosios Lietuvos dalyje šis paprotys nebuvo populiarus, nes lietuvininkams buvo gėda eiti pas vokiečių, prašyti. Velykavimas labiau buvo paplitęs Klaipėdos krašte.

Žaidimai su margučiais

Populiariausi žaidimai su margučiais, jų daužymas ir ridenimas senais laikais buvo vieni iš pavasario apeigų. Pirmąjį Velykų rytą su namiškiais mušami kiaušiniai ir žiūrima, kieno stipresnis, – tas ilgiau gyvens ir mažiau sirgs. Šis paprotys išlikęs iki šių dienų. Taip pat Mažojoje Lietuvoje nuo XVI a. vyravo paprotys velykaičius dovanoti vieni kitiems ir linkėti sveikatos, laimės ir džiaugsmo. Dovanotas velykaitis buvo saugomas, kad nesudužtų, ir laikomas visus metus. Buvo tikima, kad toks kiaušinis gali gydyti sergančius, padėti užgesinti gaisrą ir t. t. Taigi, iki XX a. lietuvininkai dovanotiems margučiams teikė maginę vaizdingumo ir gyvybės skatinimo simbolio galią.

Velykų zuikis

Mažojoje Lietuvoje margučiai buvo slepiami sode ar netoli tvarto, prie šiaudų kūgio iš įvairiausių žolelių, samanų padarytuose lizduose. Vaikams buvo sakoma, kad juos atneša Velykų zuikis ir jie eidavo ieškoti išslapstytų kiaušinių. Velykų zuikis atsirado XVII a. Vokietijoje. Kadangi vištos margų kiaušinių nededa, tai margučiai buvo pritaikyti zuikiui. Mielas ir švelnus zuikio įvaizdis leidžia vaikams tikėti juo. Visgi zuikis nebuvo vienintelis margučių nešėjas. Kitose vietovėse tai atlikdavo gandras, gegutė, gaidys, lapė ar varpas, skelbdamas Velykų rytą. Taip pat galimas ir kitas Velykų zuikio aiškinimas. Daugelio tautų tautosakoje kiškiu laikomas mėnulis arba jo šviesios ir tamsios dėmės. Įprotis slėpti tarp vagų kiškį jungia su motina žeme, todėl jis irgi laikomas nuolatinio gyvybės atsinaujinimo simboliu. Pasakojimas apie kiaušinius slepiantį Velykų zuikį sustiprina šį vaisingumo simbolį su kitu simboliu – kiaušiniu.

Sūpuoklės

Visoje Lietuvoje per Velykas buvo statomos sūpuoklės. Pasak etnografės A. Vyšniauskaitės, žmonės supdavosi po vieną, dviese ar keturiese. Šis paprotys aiškinamas žmogaus siekiu paskatinti augalijos augimą ir gyvulių sveikatingumą. Mažojoje Lietuvoje sūpuoklės taip pat buvo neatsiejama šventės dalis. Daugumoje kaimų sūpuoklės buvo įrengtos visą laiką, kitur ten, kur burdavosi jaunimas, jas įrengdavo tik prieš Velykas. Vyrai ir merginos supdavosi ant vienų sūpuoklių, o pusberniai ir piemenys – ant kitų. Dažnai, kai pavasaris būdavo šaltas, sūpuoklės kabintos daržinėse.

Velykos dabar

Šiuolaikinį lietuvininkų Velykų šventimą galima išskirti į kelias formas: edukaciniai užsiėmimai prieš šventę; šeimos šventė namuose ir Atvelykio šventimas viešoje erdvėje. Dabar Velykos visoje Lietuvoje neapsieina be margučių. Be abejo, marginimo būdai keitėsi, tačiau išliko tie patys veiksmai – margučiai yra dovanojami, daužomi ir ridenami. Visgi senoviniai Velykų papročiai – lalavimas, velykavimo tradicijos, supimasis sūpuoklėmis, įvairūs prietarai, burtai ir draudimai – nunyko. Geriausiai išsilaikė šios tradicijos: ėjimas į bažnyčią šventinį rytą, vienas kito plakimas Velykų pirmąją dieną ir jau minėtas kaušinių marginimas, daužymas ir ridenimas.

Savaitė po Velykų švenčiamas Atvelykis, kitaip vadinamas vaikų Velykėlėmis, Mažosiomis Velykėlėmis. Ši diena – tai paskutinė Velykų šventės diena, skirta vaikams. Vėl buvo dažomi, dažnai naujai per šventinę savaitę sudėti, vištų kiaušiniai, bet per Atvelykį juos daužti galėjo tik vaikai. Po šios šventės baigdavosi šventinio svečiavimosi bei poilsio metas. Atvelykis – velykinių tradicijų pakartojimas, tik be apeiginės simbolikos. Jis išpopuliarėjo po 1991 m., kai etnokultūros centrai pradėjo rengti šią šventę, iki tol XX amžiuje pasakojimų apie ją neužfiksuota.

Pagal etnologės Kristinos Blockytės straipsnį „Kalendorinės šventės Mažojoje Lietuvoje: tradicijų rekonstrukcija“