Netikėtai į istoriją nukrypusi Užimtumo tarnyba interneto svetainėje pažėrė tokių pastebėjimų. Teisininkai, uždirbantys daugiau nei Prezidentas, verslininkai, sugebantys susižerti milijonus, šiais laikais niekam nekelia nuostabos. Tarpukariu Lietuvoje jie savo pragyvenimo išlaidoms taip pat galėjo skirti daugiau nei samdomi darbuotojai.

Užsiminę apie teisininkus, nepamiršome ir gydytojų, kurių profesija buvo laikoma bene autoritetingiausia. Darbininkas gaudavo 150-180 litų, o daktaras ir 7 tūkst. Advokatai įprastai uždirbdavo 5 tūkst. litų. Tokius faktus papildo ir istorija apie vieną įtakingiausių Lietuvos advokatų Mykolą Sleževičių, kuris sutiko tapti šalies premjeru tik tada, kai Prezidentas Kazys Grinius nurėžė dalį savo atlyginimo ir pasidalino su juo.

Ne vienas lietuvis tarpukario Lietuvoje susikrovė milijonus siekiančius turtus. Manoma, kad broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai buvo turtingiausiųjų TOP10 viršūnėje. Jie įsteigė „Maistą“, Palemono plytinę, „Metalą“, Cukraus bendrovę, kuri pirmoji Lietuvoje pradėjo auginti cukrinius runkelius ir gaminti cukrų. Žvalgėsi jie ir į naujas eksporto bei importo rinkas.

O inteligentai, ypač humanitarinių mokslų srities, vis dažniau atsidurdavo darbo rinkos užribyje. Labiausiai trūko tiksliosios pakraipos mokslus baigusių žmonių. Kažkur girdėta? Jie ir tada, ir dabar buvo moderniosios ekonomikos variklis. Bent jau tuomet darbą galėjo susirasti tokių profesijų atstovai: brukoriai (knygų spaustuvininkai), drogistai (prekiautojai vaistais), rimoriai (pakinktų siuvėjai) ar tekoriai (tekintojai). Dabartinėje rinkoje brukoriai ir rimoriai susidurtų su rimtais iššūkiais.

Žemės ūkis liko šalies ekonominio išlikimo pagrindas. Vidutinė metinių žemės ūkio samdinių (vyrų) alga 1939 m. siekė 345 Lt. Moterys dažniausiai likdavo rūpintis namais, o jei ir dirbo, atlyginimą gaudavo bene perpus mažesnį nei vyrų. Bet šeimininkės neaplenkdavo miestų ir miestelių turgaus aikščių. Tai buvo geriausia vieta verslumui ugdyti, o pelnas iš parduotų kiaušinių – garantuotas.

1922 m. Konstitucijoje įteisintą lygybę tarpukario valdžios galvos interpretavo savaip. Kai 1934 m. Vokietija nutraukė žąsų importą iš Lietuvos, paukščius buvo priversti pirkti tautiečiai. Už uždirbtus 50 litų – po vieną žąsį. Galime tik įsivaizduoti, kiek žąsų įsigijo operos dainininkas Kipras Petrauskas, kurio užmokestis buvo didesnis už Prezidento algą (5 tūkst. litų). Bent jau menininko pasivaikščiojimas Kaune Laisvės alėjoje su būriu naujų augintinių sulaukė ne vienos šypsenos.

Algos ir kainos tarpukario Lietuvoje

Pinigų muziejus primena, kad nors euras Lietuvoje pradėjo cirkuliuoti 2015 m., vis dar kartais lyginame kainas ir algas litais. Keičiasi pragyvenimo lygis, ekonominė situacija, politiniai sprendimai, keičiasi ir kainos bei atlyginimai. Pinigų muziejus siūlo nusikelti į senesnius laikus, kai cirkuliavo 1922 m. įvestas litas. Kokia situacija Lietuvoje buvo prieš šimtmetį? Koks buvo pragyvenimo lygis? Kokie atlyginimai?

Per 18 pirmosios Nepriklausomybės metų situacija, žinoma, taip pat kito ir skirtingais metais buvo skirtinga. Pateiksime keletą pavyzdžių daugiausia kreipdami dėmesį į jau savo piką pasiekusią Lietuvą, XX a. 4 dešimtmetį. Nors netgi per jį algos kito ne kartą, o privačiose įstaigose jos galėjo būti labai skirtingos. Todėl norime pabrėžti, kad stengiamės perteikti tik algų vidurkį arba tokias kokios jos buvo konkrečiu laikotarpiu.

Štai dalinant nacionalines pajamas, vienam Lietuvos gyventojui 1930 m. teko 140 JAV dolerių (tuo tarpu latviui – 221, estui – 214 JAV dolerių. Tuo metu Europoje turtingiausi buvo britai – 502 JAV dol. ir šveicarai – 493). Pagal šį rodiklį Lietuva Europoje tuomet užėmė 20 vietą. Suaugusio žmogaus mėnesinis pragyvenimo minimumas Lietuvoje 1932 m. – 74,45 Lt. Penkių asmenų šeimos 187,5 Lt.

Vidutinė metinių žemės ūkio samdinių (vyrų) alga (be išlaikymo išlaidų) 1939 m. – 345 Lt. Vidutinė kvalifikuotų darbininkų alga už 8 darbo valandas 1930 m. buvo 11,60, nekvalifikuotų darbininkų – 8,30 Lt. Valstybės tarnautojų algos buvo suskirstytos pagal 18 kategorijų (nuo sargo iki ministerijos generalinio sekretoriaus) – pagrindinė alga nuo 250 Lt iki 1200 Lt. Valstybės prezidentui buvo mokama 4000 Lt alga (be reprezentacinių išlaidų ir mokesčių už butą, kurą ir paslaugas), ministrams – 2500 Lt (taip pat be reprezentacinių išlaidų). Privatūs advokatai per mėnesį galėdavo uždirbti ir 5000 Lt, o gydytojai net iki 7000 Lt.