Lietuva pateikė šiaudinių sodų tradicijos nominacinę paraišką UNESCO Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui.

Rekordinis šiaudinis sodas

2021 m. kovo 26 d. Ingrita Riterienė kartu su asociacijos „Švėkšniškių sambūris“ nariais suvėrė ir Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje pakabino didžiausią šiaudinį sodą: 500 cm aukščio, 223 cm pločio, 6,1 kg svorio.

Sodą sudarė aštuonios tarpusavyje sujungtos piramidės, apatinė ir viršutinė piramidės, sujungtos su dar dviem viršuje ir apačioje esančiomis mažesnėmis piramidėmis. Sodas papuoštas paukšteliais, angelėliais, saulutėmis ir girliandomis. Šis švėkšniškių kūrinys pripažintas Lietuvos rekordu, didžiausiu Lietuvoje šiaudiniu sodu.

Iš kartos – į kartą

Šiaudinių sodų kūrimas yra viena iš tautodailės rūšių, ši tradicija buvo gyva ir tarp slaviškų, balkanų šalių, taip pat Latvijoje ir Estijoje. Tiesa, Lietuvoje ši tradicija labiausiai išpuoselėta, perduodama iš kartos į kartą. Lietuva, pateikusi paraišką, įsipareigojo saugoti, skatinti ir plėtoti šiaudinių sodų tradiciją.

Šiuo metu UNESCO Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše yra trys Lietuvos teiktos vertybės – kryždirbystė, dainių ir šokių tradicija bei sutartinės dainos. Siekiama, kad ketvirtąja taptų šiaudinių sodų tradicija. 

Rezultatas bus kitąmet

Paraišką vertins tarptautinė UNESCO ekspertų komisija, pirmojo įvertinimo ir pastabų tikimasi sulaukti iki kitų metų birželio, apibendrintų rekomendacijų – iki tų pačių metų lapkričio.

Galutinis sprendimas turėtų paaiškėti kitų metų lapkričio-gruodžio mėnesiais.

Atrenkant vertybes į UNESCO Reprezentatyvųjį sąrašą taikomi penki kriterijai: jos turi atitikti UNESCO nematerialaus kultūros paveldo bei kultūros įvairovės ir žmogaus kūrybingumo sampratą, turėti pagrįstus ilgalaikius išsaugojimo priemonių planus. Be to, tradicijos saugotojai ir puoselėtojai turi būti įtraukiami į paraiškos rengimo procesą bei sutikti teikti paraišką, ji turi būti įrašyta į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Į šį sąvadą sodų rišimo tradicija įrašyta 2017 metais.

Skleidžia gerąją energiją

Anot Kultūros ministerijos, tradicija plačiai puoselėjama ir perduodama šeimose, kultūros centruose, ugdymo įstaigose, susibūrusiose meistrų ir mėgėjų bendruomenėse.

Šiaudiniai sodai, dar vadinti liktoriumi, voru, pajonku, pajonkėliu, dangumi, pasauliu, rojumi, sietynu, reketuku, rekėžiu, krijeliu, aitvaru, žarondėliu, buvo rišami visoje Lietuvoje ir turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę.

Šie dirbiniai gali būti įvairių formų, tačiau labiausiai paplitusi – dvi bendro pagrindo piramidės, kurių vienas smaigalys nukreiptas į viršų – dangų, kitas į apačią – požemį.

Jei sodas sukasi – geras ženklas, nes tikima, kad jis apvalo namus, pripildo juos geros energijos ir darnos.

Ir šiandien užsakomi vestuviniai sodai, kabinami jie ir virš kūdikio lopšio, šeimos stalo, jais puošiami namai ruošiantis Kūčioms, Velykoms ir kitoms šventėms, taip pat neretai naudojami kaip dekoratyvinis interjero elementas.

Parengta pagal Kultūros min. inf.