Kūčios – Kalėdų išvakarėse (gruodžio 24 d.) švenčiama šventė. Dabar tai paprastai yra šeimos ar artimiausių draugų vakarienė. Kazimieras Būga teigia, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia“ dar XII a. per slavus yra pasiskolinę iš senovės graikų (tą pačią prasmę turi graikiškas žodis „kukkia“). Tai patiekalas skirtas visų pirma pavaišinti į puotą pakviestoms protėvių vėlėms. Tai aukos patiekalas, paprastai suvalgomas pačių aukotojų.

Tradicijos

Kūčios būdavo didelė šventė prie apeiginio stalo, lydima apeigų, burtų, aukų. Prieš Kūčias žmonės stengėsi užbaigti darbus. Kūčių dieną buvo draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes triukšmą sukeliantys darbai būsimą vasarą sukelia audringus debesis su krušomis. Pasiruošę šventėms žmonės pagal apeigas prausdavosi. Pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos, paskui prausėsi moterys. Vėlesniais laikais prausdavosi pirtyse ar kubiluose.

Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Stalą apdėdavo šienu, dalį jo dėdavo ir pastalėn. Ant šieno klodavo staltiesę ir statydavo patiekalus. Pastatydavo žvakių, kartais – nekultą rugių pėdą, pavoždavo po puodu akmenį. Prie stalo pakviesdavo kaimynystėje esančius bešeimius, samdinius. Prieš valgydami visi atsistodavo. Vyriausiasis garsiai melsdavosi, o paskui visi vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės. Pirmiausia valgydavo kūčią. Dalis maisto būdavo atiduodama vėlėms, paaukojama dievams. Per Kūčias taip pat kūrendavo ugnį, degindavo šiaudų kūlius ar trinką, kurią buvo pervilkę kaimo gatve persirengėliai.

Verti dėmesio yra Kūčių burtai. Iš po staltiesės būdavo traukiamas šienas: ilgas šiaudas reiškė ilgą ir laimingą gyvenimą. Kokių grūdų po šienu šeimininkas rasdavo daugiausiai, tokių daugiausiai ir sėdavo, nes jų derlius turėjęs būti geriausias. Žvaigždėtas dangus, į krūvas susibūrusios žvaigždės reiškė derlingus metus, dėslias vištas, daug grybų. Smarkus vėjas – daug riešutų ir laukinių obuolių. Jei daug lijo, tikėtasi gerų miežių. Vaismedžius, kad duotų daug vaisių, apvyniodavo šiaudų grįžtėmis, per kurias būdavo išsunkę išvirtus žirnius. Kuo geriau pašerdavo gyvulius.

Dažnas būrimas su veidrodžiu, vandeniu. Sakyta, kad Kūčių naktį kalba gyvuliai ir bitės. Jie išpranašauja ateitį. Vidurnaktį šuliniuose vanduo sekundei pavirsta vynu, kurio išgėręs žmogus tampa visažinis.

Kūčių valgiai

Kūčioms nuo seno gamindavo 12 ar 13 patiekalų. Tai turbūt simbolizavo 13-os ar 12-os mėnesių metus, skaičiuojamus pagal Mėnulį. Metus ėmus skaičiuoti pagal Saulę, Kūčioms imta gaminti 12 patiekalų, nors šiandien neretai šios tradicijos nebesilaikoma. Kūčių vakarienę pradėdavo bendru kalėdaičių valgymu.

• Kūčia – gaminama iš javų (kviečių, miežių, žirnių, pupų, rugių ir kt.), sumaišytų su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Kūčia buvo skirta prosenių vėlėms vaišinti. Pirmus kąsnius ir gurkšnius visada paaukodavo vėlėms bei derliaus dievybėms. Kūčia vaišintos bitės.
• Avižinis kisielius – aukotas dievams bei gamtos stichijoms, juo vaišintos vėlės. Verdant kisielių būdavo griebiamasi burtų.
• Maltiniai – gaminti iš apšutintų ir sumaltų avižinių miltų tešlos. Juos vėliau pakeitė plokščiai ir kukuliai (šližikai, arba kūčiukai). Apvalūs ragaišiai ir kt. simbolizavo sugrįžtančią Saulę.
• Mėsa – seniau ji taip pat būdavo valgoma per Kūčias, tačiau, katalikų religijos veikiama, ilgainiui išnyko nuo Kūčių stalo.
• Žuvis pakeitė mėsą. Ypač mėgta lydeka – vaisingumo simbolis.
• Grucės košė – miežinių kruopų košė, valgyta su aguonų pienu.

Valgių simbolika

Pagrindiniai Kūčių valgiai turi ir simbolinę prasmę.

• Obuoliai simbolizuoja Rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį. Todėl kai kur po paplotėlio valgomas obuolys .
• Žirneliai, kaip ir obuoliai, simbolizuoja pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus, Adomo ašaras. Todėl kai kas po paplotėlio valgo žirnius. Žirniai taip pat vadinti Marijos ar žmonių ašaromis.
• Kviečiai. Žinomi du aiškinimai:a) kviečiai – skalsos simbolis. Valgomi, kad visus metus būtų duonos ir kad javai laukuose derėtų. Kviečiai nuo Kristaus laikų buvusi kasdienė žmonių duona. Kristus sakęs: „Dalinkitės kviečio grūdu, valgykit“; b) kviečiai siejami su legenda, kaip Erodas norėjo nužudyti kūdikėlį Jėzų. Marija kūdikėlį paslėpusi sterblėje. Kai Erodo kareivis paprašęs parodyti, ką ten turi, ji atskleidusi: užuot pamatę kūdikėlį, kareiviai pamatė kviečius.
• Grūdų mišinys. Žinomi keturi aiškinimai: a) žirniai, pupos, kviečiai, avižos simbolizuoja derlingus metus, gerą praėjusių ir ateinančių metų derlių. Būtinai reikia jų valgyti, kad kitais metais javai derėtų; b) kai Adomą ir Ievą išvarė iš Rojaus, jie, nusitrynę akuotus, valgė miežius. Todėl per Kūčias valgomi miežiai ir kviečiai; c) Juozapas ir Marija, eidami užsirašyti, nešėsi greit negendančio maisto – žirnių, pupų ir kviečių; d) kviečiai, žirniai, pupos simbolizuoja Marijos ašaras.
• Medus – šviesos ir sveikatos simbolis.
• Kūčiukai. Žinomi trys paaiškinimai: a) tai paskutinės vakarienės duona, simbolizuoja agapę – meilės vakarienę; b) į juos pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo panašūs komunikatai; c) prėskutis vaizduoja duonos kepaliuką protėvių vėlėms vaišinti.
• Žuvis ir silkė yra pasninko valgis: a) primena apaštalus, kurie buvo žvejai; b) primena Dievo stebuklą prie Samareto – Simono tinklų pripildymą, minios žmonių pamaitinimą dviem žuvimis ir penkiais kepaliukais duonos; c) žuvies galva simbolizuojanti Kristaus kankinimo įrankius.
• Spanguolės apsaugančios nuo priešų, kad nesugautų ir nesutrintų.
• Duona ir pyragas yra stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis.

Kalbos prie stalo

Prie Kūčių stalo elgdavosi kaip bažnyčioje: ramiai, santūriai, pagarbiai, bet ir, jeigu praėjusiais metais nebuvo didelės nelaimės, smagiai. Pirmi kalbėdavo tėvas ir motina. Prisimindavo mirusius. Seneliai kartais ir susigraudindavo, sakydavo: „Dievas žino, kur ir kaip sulauksime kitų Kūčių.“ O tėvas ir motina, žiūrėdami į vaikus, neretai pridėdavo: „Vaje, vargeliai jūs mano, kiek duonelės jūs suvalgot, kiek duonelės…“. Prisimindavo tuos, kurie tremtyje, emigracijoje, kariuomenėje ir kartu negali būti prie Kūčių stalo.

Buvo prisimenami įvykiai šeimoje nuo praėjusių Kūčių (kitų šeimų reikalų neliesdavo), aptardavo javus, derlių, sukauptas gėrybes. Su viltimi būdavo kalbama apie ateinančius metus. Tėvai paliesdavo žmonių tarpusavio pagarbos klausimus, ugdė vaikų santūrumą. Dažnai, ypač bitininkų šeimose, buvo kalbama apie bites: kokios geros jos darbininkės, jų tarpusavio bičiulystę, tarnavimą Dievui ir žmonėms. Iš jų pagaminto vaško bažnyčioje ant altoriaus žiba žvakės, iš gėlių ir žolelių žiedų surinktu medumi gydosi ir maitinasi žmonės. Pavyzdžiu buvo rodoma ir bičių vienybė. Buvo mėgstami senelių prisiminimai apie jaunystę.

Prie Kūčių stalo buvo aptariama, kas važiuos į bažnyčią, kas liks namuose ir prižiūrės gyvulius, ruoš kalėdinius pusryčius. Kol vyresnieji kalba, vaikai ir jaunimas tylėdavo. Paprastai į kalbą jie įsijungdavo tik pradėjus valgyti saldžius patiekalus, dažniausiai – tėvui į juos vienaip ar kitaip kreipiantis.

Padėka

Baigus valgyti Kūčias, bučiuodavo kryželį, sveikindavosi, tėvai pasibučiuodavo, vaikai pabučiuodavo tėvus, pirma motiną, paskui tėvą ir bučiuodavosi vienas su kitu. Vaikai dėkodavo tėvams už Kūčių vakarienę, namų šilumą, už jaukumą, o tėvai linkėdavo vaikams augti sveikiems, protingiems ir geriems, linkėdavo vieni kitiems laimingai sulaukti kitų Kūčių. Vėl pasimelsdavo už šeimos mirusius – senelius, prosenelius. Žemaitijoje beveik visur stalą po Kūčių vakarienės nukrausto. Vidurio ir rytų Lietuvoje aukštaičiai stalą nakčiai palieka padengtą, šaukštus apverčia kniūbsčius. Seneliai aiškindavo, kad šią naktį susirenka Kūčių vakarienės protėvių ir kitų mirusių šeimos narių vėlės.

Iš „Vikipedijos“ enciklopedijos