Knygnešystė – Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš lietuviškos spaudos ir lotyniškų rašmenų draudimą, carinės Rusijos vykdytą 1864–1904 metais.

Knygnešystė – pasaulio unikumas

Knygnešiai lietuvišką spaudą 40 metų slapta gabeno į Lietuvą iš tuometinės Prūsijos bei Mažosios Lietuvos ir platino po visą kraštą, rizikuodami savo laisve, gyvybe. UNESCO knygnešystę pripažino unikalia ir pasaulyje analogų neturinčia veikla, o Kovo 16-oji paskelbta Knygnešių diena. Tai žymiausio knygnešio Jurgio Bielinio gimimo diena.

• Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba. Nuo 1864 m. visos knygos turėjo būti leidžiamos rusiškais rašmenimis (kirilica). Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi.

Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, kurias numatė rusų įstatymai. Vėliau, kai buvo pradėta leisti laikraščius ir prasidėjo griežta agitacija prieš valdžios rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra buvo pavesta administracijos organams. Jiems buvo suteikta teisė bausti nusikaltėlius, konfiskuoti bei deginti raštus.

Žandarai savo darbą atliko itin uoliai: 1891-1893 m. vien tik sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900-1902 m. – 56 182. Į tą skaičių neįtrauktos tos knygos, kurios buvo rastos ir konfiskuotos visoje Lietuvoje.

Nepaisant didelio konfiskuojamų spaudinių skaičiaus, jų nepaliaujamai vis daugėjo. Lietuviškos knygos ir laikraščiai buvo leidžiami iš rankų į rankas. Milžinišką darbą atliko spaudinių platintojai – knygnešiai. Už  slaptą knygų laikymą ir platinimą tuo metu nukentėjo maždaug 1000 žmonių. Tarp jų buvo ir kaimiečių, ir kunigų, pasauliečių inteligentų.

Lietuvybės kontrabanda…

Nors už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, tačiau knygos buvo platinamos itin sparčiai.

Lietuviški leidiniai buvo spausdinami užsienyje (tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje, Amerikoje), nelegaliai gabenami per sieną ir platinami Lietuvoje, kuri tuo metu buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje.

Žodis knygnešys – sunkiai išverčiamas į kitas kalbas. Jį galima tik nusakyti ir paaiškinti jo reikšmę. Savitai ir išradingai tą padarė italų kalbininkas Pietro U. Dini savo knygoje „Baltijos žiedas“, knygnešį pavadinęs portalibri ir šalia paaiškinęs: contrabbandieri della Lituanita – pažodžiui išvertus – lietuviškumo kontrabandininkas. Ko gero, toks šio žodžio ir viso reiškinio apibūdinimas yra vienas tiksliausių.

1864-1901 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys.

Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų į tautą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą. Tą laikotarpį mes paprastai apibūdiname trim žodžiais – spaudos draudimo metai.

Padėjo tautai išlikti

Tai metai lietuvių tautos stoiškumo, jos vitališkumo, drąsos ir pasiaukojimo dėl savo gimtosios kalbos, dėl lietuviškojo rašto apsaugojimo ir išsaugojimo. Gimtasis žodis išsaugojo mūsų tautos autentiškumą, apsaugojo ją nuo ištirpimo gausesnių kaimynų jūroje. Ta jūra ištisus šimtmečius vis graužė mūsų krantus, kaskart nusinešdama atplėštos uolos skeveldras. Spaudos draudimas ypač smarkiai apardė tuos krantus.

Carinė vyriausybė, uždrausdama lietuviškas mokyklas ir lietuvišką spaudą, bandė pasielgti su Lietuvos žmonėmis kaip su laukiniais, kuriems galima ką nori duoti, ką nori atimti.

Tačiau lietuvių tauta jau 320 metų savo atmintyje ir širdyje nešiojosi Mažvydo “Katekizmą”, skaitė Lauryno Ivinskio kalendorius, “Aukso altorių”, “Šaltinį” ir kitas kaimo mentalitetui reprezentuojančias knygeles, o palei Anykščius pradėjo dainuoti “Anykščių šilelį”. To, kas jau buvo tautos genuose, caro įsakai ir jų vykdytojai negalėjo sunaikinti.

Priespauda subrandino tautos savimonę

Tie 40 lietuvių spaudos draudimo metų buvo pirma bendra iš baudžiavos išsivadavusios lietuvių tautos kova dėl gimtojo žodžio. Ji suartino visą tautą bendroje nelaimėje ir bendroje kovoje, padėjo subręsti tautinei savimonei. Stiprėjo pasitikėjimas savo jėgomis. Galima sakyti, kad Lietuvoje 40 metų vyko karas be fronto. Vienoje fronto pusėje buvo negausi lietuvių inteligentija, plačiai po Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos bei Lenkijos universitetus ir kitas aukštąsias mokyklas, gimnazijas išsisklaidžiusi studentija ir moksleivija, paprasti, bet atkaklūs valstiečiai, ūkininkai, dvasininkija bei visi, kam kaip duona buvo reikalingas spausdintas lietuviškas žodis. Tai buvo neįveikiama neuniformuota lietuvių tautos armija. Kitoje fronto pusėje stovėjo caras, jo žandarmerija, kariuomenė ir visas carizmo biurokratinis aparatas, šnipai ir išdavikai. Jėgos buvo nelygios…

—

Iš Vilniaus išguita lietuvių spauda tuomet buvo pradėta leisti buvusiuose Mažosios Lietuvos miestuose: Ragainėje, Tilžėje, Klaipėdoje, Martyno Jankaus sodyboje Bitėnuose. Ryžtingiausia kova – tai knygų, knygelių ir periodinių leidinių spausdinimas Mažojoje Lietuvoje, jų nelegalus gabenimas į Lietuvą ir išplatinimas. Tai darė knygnešiai.

Sunkus ir nepaprastai pavojingas knygnešio darbas reikalavo ne tik daug jėgų ir pastangų, bet ir lėšų. Bendriems sunkumams įveikti ir nešti žmonėms šviesą kūrėsi knygnešių ir draudžiamos literatūros platintojų draugijos bei draugijėlės.

Parinkta iš prof. Antano Tylos knygos „Garšvių knygnešių draugija“ ir kitų šaltinių