Esame trečia valstybė Europos Sąjungoje pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių, o darbdaviai negali rasti tinkamų įgūdžių ir žinių turinčių darbuotojų. Lietuvoje šiuo metu veikia per 40 aukštųjų mokyklų (22 universitetai ir 23 kolegijos). Kasmet paruošiama iki 50 tūkst. specialistų, iš jų apie 30 proc. negauna darbo, o darbdaviai dejuoja, kad trūksta darbuotojų.
Taip yra todėl, kad specialistai rengiami neatsižvelgiant į šalies poreikius, vadovaujantis atskirais mokymo įstaigų interesais.

Aukštojo mokslo problemos
Švietimo ir mokslo ministras teigia, kad yra daug universitetų, kurie dubliuoja vieni kitų specialybes, to ateityje neturėtų likti. Tikimasi, kad po 10-15 metų į universitetus turėtų ateiti studijuoti 30-35 proc. žmonių, likusieji savo karjerą pradės nuo profesinio rengimo ir kartu su juo įgis vidurinį išsilavinimą. Dalis stojančiųjų į aukštąsias mokyklas bus baigę profesines mokyklas ir aiškiai žinos savo tikslą, į universitetą ar kolegiją stos ne vien dėl diplomo.
Naujieji Vilniaus universiteto ir Vilniaus Romerio universiteto rektoriai A. Žukauskas ir A. Monkevičius teigia, kad aukštoji mokykla turės ne tik suteikti diplomą, bet ir parengti žmogų karjerai, kad suteiktos žinios, kompetencijos būtų siejamos su praktika, gebėjimu dirbti komandoje, elgsena daugiatautėje aplinkoje, mokėjimu bendrauti. Išsilavinimas – ne vien diplomas, ne tik profesinės žinios, bet ir kultūra, ir moralinis jautrumas, ir inteligencija, savas pilietinis visuomenės lyderis.
Rektorius A. Žukauskas pabrėžia, kad valstybei neverta investuoti į žmones, kurie negali būti lyderiais. Aukštasis išsilavinimas negali būti visuotinis.
Ką planuoja artimiausiu metu Švietimo ir mokslo ministerija, mokslo ir studijų įstatymas? Ketinama universitetams nurodyti, kiek ir kokių specialybių studentų šie turėtų parengti. Įstatyme yra numatyta pagal studijų kryptis nustatyti minimalų valstybės finansuojamų vietų skaičių. Būsimam specialistų poreikiui planuoti bus naudojamas jau ilgą laiką kuriamas specialistų žemėlapis ir profesijų klasifikatorius.
Kaip apsispręsti?
Labai daug kalbame apie ateities profesijas, apie ūkio perspektyvas, pavyzdžiui, informacinių technologijų sritis, biomediciną, nanotechnologijas, apie kitus inžinerinius mokslus, kurie bus reikalingi, ypač fizikos, matematikos, chemijos, biologijos žinios. Bet ar čia bus masinės profesijos, ar ši sritis visada gyvenime bus pagrindinė?
Realiame gyvenime, aptarnavimo, socialinėje sferoje reikalinga daugybė žmonių, specialistų ir darbuotojų dirbti ne tiriamąjį mokslinį, o žemišką gamybinį darbą, kasdienių paslaugų žmogui, visuomeninį darbą.
Lietuvoje 10-20 proc. abiturientų profesiją pasirenka atsakingai ir motyvuotai (Europoje – 40 proc.). Kiti renkasi nežinodami, ko nori, taip darydami žalą ne tik sau, bet ir valstybei.
Renkantis profesiją būtina atsižvelgti ir į psichologines savybes, charakterį, savęs vertinimą, komunikavimą, motyvaciją ir t. t. Žmogui reikalingas optimalus savęs vertinimas, kuris atspindi realius siekius.
Kaip tinkamai pasirinkti?
Net 43 proc. universitetų ir 34 proc. kolegijų studentų specialybės pasirinkimą lėmė mokykloje mėgstamų dalykai. Apie 24 proc. stojančiųjų motyvas – asmeniniai pomėgiai.
Tyrimai rodo, kad profesijos pasirinkimą lemia nuomonė, o ne objektyvūs veiksniai. Tik 38 proc. studentų atsakė, kad pasirinko studijas konkrečiai profesinei veiklai, kurie žino, kuo turėtų užsiimti ateityje. Praktiniais motyvais rinkosi apie 15 proc. stojančiųjų, kurie norėtų kuo greičiau dirbti.

Profesines mokyklas kasmet baigia apie 15 tūkst. mokinių, o kolegijas ir universitetus apie 50 tūkst., nors turėtų būti atvirkščiai. 2014 m. į profesines mokyklas įstojo per 500 baigusiųjų aukštąsias mokyklas, o turėtų būti priešingai.

Profesinio mokymo privalumai
Abiturientai, kurie vis dar blaškosi, nėra apsisprendę, vidutinių gabumų ar dėl prastesnių materialinių sąlygų, galėtų per 1-1,5 metų įsigyti profesiją profesinio mokymo sistemoje. Tai būtų nebrangi investicija į ateitį, toliau įsiliejant į darbo rinką, savęs išbandymas ir galimybė lengviau apsispręsti renkantis tolimesnes studijas.
Lietuvoje jau atsiranda profesinio ugdymo kultūra, pakeitusi senus stereotipus apie „profkes“. Šiuo metu Lietuvoje profesinį išsilavinimą kartu su viduriniu įgyja apie 30 proc. žmonių, Vokietijoje – 50 proc., Austrijoje – 70 proc. Dar ir šiandien mokytis amato atrodo esą ne lygis. Lietuvoje ir svetur yra daugybė garsių meistrų – kirpėjų, kulinarų, barmenų, virėjų, mechanikų, apdailininkų, siuvėjų ir kitų – susilaukusių pagarbos ir pripažinimo bei gerai uždirbančių.
Lietuvoje nėra pagarbos profesijai, čia vis dar labiau gerbiamas diplomas.
Tuo tarpu profesinio mokymo įstaigose mokiniai neimituoja darbo, o realiai dirba: verda, serviruoja, atlieka masažą, apgyvendina ir aptarnauja svečius, statybininkai remontuoja, elektrikai instaliuoja ir t. t.
Į profesinę mokyklą ateina ne geriausieji, bet nusiteikę išmokti dirbti ir pasiruošti gyvenimui. Tai gal net geriau negu gabūs ir turintys teorinių žinių, bet nerandantys kur jas pritaikyti. Geras savo profesijos meistras ir atlyginimą gaus ne mažesnį negu baigęs universitetą ir mokslui išleidęs dešimtis tūkstančių.

Turėdami praktinę profesiją, lengviau rasite darbą, padirbėti ir užsidirbti galėsite ir studijuodami vasaros atostogų metu.

Jauno žmogaus karjeros pradžia galėtų būti per trumpą laiką įgyjama profesija – nebrangi, bet labai naudinga tolesniame gyvenime. Ypač tai svarbu sunkiau materialiai gyvenantiems (nereikia toli važinėti, nemokamas mokslas visose profesinėse mokyklose, nereikia prašyti paskolos, mokama stipendija, nemokamas bendrabutis, mokymosi laikotarpiu per praktiką galimybė užsidirbti, nesunkus įsidarbinimas ir gerokai didesnis atlyginimas negu nieko nebaigus).
Ir dar: mokydamasis profesijos turi realią galimybę dalyvauti tarptautiniuose projektuose ir išvykti stažuotis užsienyje dar besimokant mokykloje.

Pranas Avižinis
Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos direktorius