Rasa Paukštytė: Filmas „Atsiprašau“ gimė tarsi nuošalėje…

Tai  išskirtinis vieno garsiausių lietuviškos kino tapatybės kūrėjo režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus (1930 – 1996) kūrybinėje biografijoje, jį nelengva priskirti ir 9-ojo deš. lietuviško kino kryptims. Garsiausiems Lietuvoje sukurtiems V. Žalakevičiaus filmams „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) būdingos žmogaus prieštaringose istorinėse aplinkybėse studijos. Daug amžininkų diskusijų sukėlusi „Vienos dienos kronika“ (1963) ir šiandien stebina nonkonformistine autoriaus laikysena ir bene garsiausiai lietuviškame kine skambėjusiu priekaištu prisitaikėliams prie sistemos „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai šalia tavęs žudė žmogų?“ Ir pats klausimo autorius neišvengė pelnytų priekaištų konformizmu Maskvoje, didžiausioje sovietų kino studijoje „Mosfilm“ sukūręs politinius trilerius, dvi vadinamosios Lotynų Amerikos trilogijos dalis „Tas saldus žodis – laisvė!“ ir „Kentaurai“ – filmus, kuriuose žanrinio kino azartas bei patogus sistemai turinys tuometinės publikos akyse nusvėrė poteksčių, Ezopo kalbos elementus.

„Atsiprašau“ – kitoks, mažai panašus į visus kitus režisieriaus filmus, ir tai tik patvirtina išskirtinį šio kino autoriaus polinkį į kūrybines avantiūras. Tai pirmas ir vienintelis V. Žalakevičiaus autorinis filmas, sukurtas Lietuvos kino studijoje po dešimtmečio darbo ir gyvenimo Maskvoje. Į Lietuvą režisierius sugrįžo kartu su aukštomis meno vadovo Lietuvos kino studijoje pareigomis, patyrusio, apdovanoto režisieriaus statusu ir režisuojančio kolegų gyvenimus monstro kauke.

Filmo „Atsiprašau“ scenarijus iš pradžių vadinosi „Aš“, vėliau – „Šypsena“ ir „Lengviau žvelk į gyvenimą“. Režisieriui išties pavyko į gyvenimą pažvelgti lengviau nei kituose filmuose, su šypsena, neišgalvojant konfliktų, o leidžiant jiems – kartais absurdiškiems, kartais neišvengiamiems – lyg atsirasti savaime, dėl žmogaus prigimties.

Su filmu „Atsiprašau“ į lietuvišką kiną Žalakevičius įnešė eksperimentinės dramaturgijos bandymą – filmo scenarijus seka tuomet labai populiaraus Roberto Altmano „Nešvilio“ struktūra. „Atsiprašau“ dramaturginis pagrindas yra daugybė mikrosiužetų, be aiškaus pagrindinio veikėjo, o prasmė ryškėja patiriant fragmentiškų istorijų ir epizodų, charakterizuojančių personažus ir atmosferą, visumą. Tai buvo visiškai naujas Lietuvos kino studijoje pasakojimo būdas, bet svarstant Žalakevičiaus scenarijų Lietuvos kino studijos scenarinėje redakcinėje kolegijoje klausimų kilo nedaug. Vieną kitą abejonę kolegoms scenarijuje kėlė nebent pasiutlige sergantis šuo. Scenarinės koleginės tarybos išvadoje galima rasti ir pastabą, kad „kai kurie personažai reikalauja dramaturginio sudrausminimo“.

Filme liko ir epizodai su sukandžiojusiu merginą pasiutusiu šunimi, ir, žinoma, nedrausmingi, neįsprausti į dramaturgijos taisykles personažai ir personažės. Kartais susidaro įspūdis, kad jie elgiasi spontaniškai, nustebindami net filmo režisierių: rūpestingas gydytojas staiga sušluoja ligonio vaistus į šiukšliadėžę ir atidaro vyno butelį; tėvukas, lyg suradęs progą kol jo artimieji ir filmo režisierius nemato, sprunka iš namų (ir iš filmo) – jį nueinantį vos spėja pamatyti operatoriaus Donato Pečiūros kamera. Inga staiga nė iš šio nė iš to, tiesiog dėl savo aikštingumo ar geros nuotakos šoka į balą. Ši spontaniškumo iliuzija – retas dalykas epochoje, kurioje lietuvišką kiną kaustė žanrinės ir estetinės konvencijos, moralinės ir etinės veidmainystės.

Filmą pradeda Vytauto Kernagio balsas ir Algirdo Martinaičio žodžiai „pabudo Kukutis ir mato“, per visą ekraną ištįsusi aktoriaus vyro figūra ir magritiški animuoti vaizdiniai. Tai sukuria  modernios meno kalbos ženklų sistemą, kurios koordinatėse įkomponuotas vos hiperbolizuotas ūkanotas Lietuvos miestelio vaizdas ir iš pirmo žvilgsnio realistiški, bet geriau įsižiūrėjus – šiek tiek šaržuoti arba atsargiai supoetinti, vieni ryškesnėmis, kiti subtilesnėmis detalėmis charakterizuoti veikėjai.

Visus juos apjungia veiksmo vieta – bendras lietuviškas dangus, nepravažiuojami periferijos keliai, lygumos, Vytauto Kernagio dainos. Visus juos gydo vienas gydytojas Jonas (Kostas Smoriginas), esantis moraliniu filmo kompasu. Miestelio socialinių laiptų viršuje – (bent jau jis pats tuo įsitikinęs) Ačas (Regimantas Adomaitis), vadinamas prezidentu. Šalia – Jono pacientai. Tarp jų – seni vaikystės draugo Prano tėvai, kiekvienas su savo ligomis, įpročiais, keistenybėmis (Eugenija Šulgaitė ir Vacys Blėdis). Miestelis turi savo „svetimą“ – buvusią troleibuso vairuotoją, neseniai paleistą iš kalėjimo.  Ačo rūpesčiu apgyvendintą miestelyje Ingą (Nijolė Oželytė). Inga turi šunį, kurio vardas Mano vienintelis, jis – Ingos asmeninės hierarchijos viršūnėje. Kernagio „tara tara tara“ ir kiti garsai skamba tai garso takelyje, tai kadre tranzistoriuje, o kompozitoriaus Juozo Širvinsko surežisuotas garso takelis yra atskiras meno kūrinys. Gyvenimas filme „Atsiprašau” tiesiog varo savo vaga, liūdindamas ir linksmindamas jo veikėjus. Į miestelį iš didmiesčių sugrįžta kompozitorius ir daininkas Petras – Aleksandras Kaidanovskis, kuriam Žalakevičius patikėjo savo alter ego – sūnaus palaidūno vaidmenį, o Vytautas Kernagis atidavė balsą ir muziką (dar vienas originalus, sėkmingas šio filmo sprendimas). Petras atvyko aplankyti senų tėvų, pailsėti nuo miesto šurmulio ir gerbėjų. Pagarbiame, atlaidžiame Petro elgesyje justi, kad jis jau mažiau artimas mamai ir tėvukui, nei gydytojas Jonas, kuris yra svarbiausias jų nuodėmklausys, patarėjęs, paguoda. Režisierius nesmerkia ir nepriekaištauja Petrui, tiesiog kažkoks sunkiai apibūdinamas nesugrąžinamo artumo ilgesys yra tame jų pasisėdėjime trise.

Filme „Atsiprašau“ matome ir netikėtą Žalakevičiaus kūryboje paslėptą meilės trikampį, režisieriaus kūrybos kontekste stebinantį subtilumu. Apskritai, kiekvienas iš personažų turi savo siužetą, kuris prasidėjo kažkada iki sutinkant juos filmo „Atsiprašau“ epizoduose ir tęsis po jo – tai atviros formos kūrinys. Filmas pilnas detalių, kuriančių laisvą struktūrą, laisvus personažus, kurių režisierius apsimeta labiau svečiu nei (filmo) pasaulio sutvėrėju.

O Petro tėvukas gydytojui Jonui be jokios pompastikos ištaria ir pačio filmo režisieriaus per audringą gyvenimą suvoktą tiesą: „Iš visų vertybių svarbiausia yra laisvė.“

Filmas „Atsiprašau“ jo išleidimo metais neatrodė amžininkams, kolegoms, kritikams reikšmingas. Žalakevičius iki gyvenimo pabaigos prisiminė peržiūrą, po kurios Centro Komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus tarstelėjo: „Kokios purvinos mūsų gatvės. Ir kur jūs jas tokias radote?“. Tik tiek ir pamatė“. Filmas buvo filmuotas pavyzdiniame Juknaičių miestelyje ir purvinos gatvės filme yra paprasta metafora. Kino kritikas Saulius Macaitis patvirtino: „Deja, ir labai žmogiškas, ir novatoriškas filmas „Atsiprašau“ Lietuvoje nesukėlė tinkamo atgarsio. Vieni niekaip negalėjo atleisti autoriui jo „Lotynų Amerikos trilogijos“. Kitiems turbūt sunkiai sekėsi įsiskverbti į liūdesio ir pokštavimo stichiją, pajusti vidinį pokštų tragizmą, o liūdesyje – šviesią viltį, nes tragikomedija lietuvio mąstysenai niekada nebuvo artimiausia.“

„Atsiprašau“ – tikslus, gyvas laiko ir visuomenės su jos hierarchija, rutina, absurdu, siurrealumu apgalvotas paveikslas. O autoriaus kvietimas turėti valios gyventi savo kasdieninį linksmą ir liūdną gyvenimą, finalinis personažų ir filmo kūrėjų piknikas, niekuo nesupainiojama kernagiška Vienožidžio „Linksminkimos“ nuotaika pagavūs ir šiandien.

Rasa Paukštytė