Kanadinė audinė Rupkalvių polderyje. Stasės Skutulienės nuotr.

Taip jau gamtoje yra sutverta, kad kartais labai mielos išvaizdos gyviai yra vieni didžiausių kenkėjų mūsų planetos biologinei įvairovei. Jau anksčiau rašėme apie itin išvaizdžius, bet kitai augmenijai nedraugiškus augalus muilinę guboją ir raukšlėtalapį erškėtį. Tokią pat taisyklę „mielas, bet pavojingas“ galima pritaikyti ir žvėrių pasaulyje.

Nors dėmėtasis elnias yra labai gražus gyvūnas, bet jis jau tapo realia grėsme kitoms vietinėms mūsų tauriųjų elnių rūšims. Taip pat ir itin mieli padarėliai – meškėnai – jau ne vienerius metus yra gyva bėda ir didžiulė grėsmė mūsų gražiosios Kuršių nerijos paukščių įvairovei.

Žavinga, bet pavojinga

 Šiame straipsnyje norėtume plačiau supažindinti su dar vienu labai žavingu, bet itin pavojingu paukščiams ir net kitiems gyvūnams plėšrūnu – kanadine audine.

Kanadinė audinė – tai kiauninių (lot. Mustelidae) šeimos vidutinio dydžio plėšrūnas, gyvenantis įvairių vandens telkinių pakrantėse. Jo kūnas gali siekti apie 30 cm ilgio, kojos santykinai trumpos, o uodega sudaro maždaug trečdalį kūno ilgio. Laisvėje gyvenančios kanadinės audinės yra tamsiai rudos spalvos, tačiau jų galima pastebėti ir kitokių spalvų (būna ir baltos, pilkos, gelsvai rudos ir juodos spalvos). Patelės sveria apie 550-1000 g, o patinai – 550-1250 g.

Lietuvoje ir visoje Europoje kanadinės audinės gamtoje paplito dėl kailių fermų veiklos. Pabėgusios ar tyčia iš tokių fermų paleistos audinės ne tik greitai dauginasi bei prisitaiko gamtoje, bet ir daro didžiulę žalą ant žemės perinčių paukščių populiacijai. Pavyzdžiui, pajūrio regione šie nedideli plėšrūnai atskirose salose sunaikina visus žuvėdrų ar kirų kolonijų jauniklius. 

Yra ir Nemuno deltoje

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos prižiūrimose teritorijose daugiausia problemų kanadinės audinės sukelia Kalvių karjere perintiems paukščiams – rudagalviams kirams ir upinėms žuvėdroms. Ši rūšis daro ir ženklią neigiamą įtaką įvairių rūšių žuvų ir paukščių populiacijai Nemuno deltoje. Nuo audinių kenčia ir kiti gyviai. Jos taip pat minta graužikais, kirstukais, varliagyviais ir net vėžiagyviais.

Remiantis istoriniais šaltiniais, pirmosios kanadinės audinės į Lietuvą buvo atvežtos 1930 m. Vėliau šių plėšrūnų populiacija mūsų krašte stipriau pradėjo augti po Antrojo pasaulinio karo, kuomet iš sugriautų audinių fermų Karaliaučiaus srityje šie gyvūnai migravo į Vakarų Lietuvą bei įsitvirtino Nemuno deltoje.

Visoje Lietuvoje kanadinė audinė išplito 9-to dešimtmečio viduryje (apie 1985 m.). Remiantis 2020—2021 m. stebėjimo duomenimis, ši rūšis aptinkama net 60 proc. mūsų šalyje esančių europinės svarbos „Natura 2000“ teritorijų. Tais pačiais metai buvo suskaičiuota, kad kanadinių audinių populiaciją Lietuvoje siekia net apie 10 000 individų.

Įtraukta į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą

 Dėl keliamos grėsmes biologinei įvairovei, 2004 m. kanadinė audinė buvo įtraukta į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą.

Šio gyvūnėlio paplitimo gamtoje istoriją galima vadinti chrestomatiniu žiauraus ir neatsakingo žmogaus elgesio su gamta pavyzdžiu. Net ir nelaisvėje auginamų šių gyvūnų likimas būna itin liūdnas, o ištrūkęs į laisvę bei išvengęs žiauraus likimo, natūralioje gamtoje jis pats tampa dideliu kenkėju.

Efektyviausiai kovoti su kanadinės audinės plitimu padėtų visuotinis kailių fermų veiklų draudimas. Nors nuo 2027 m. kailių fermų veikla Lietuvoje bus draudžiama, šių gyvūnų populiacija Lietuvoje vis dar pildosi ir dėl kaimyninėse šalyse tokią veiklą vykdančių fermų.

Jei savo valdose ar kitur pastebėsite kanadinę audinę, nerekomenduojame imtis savarankiškų veiksmų prieš šį plėšrūną, nes Lietuvoje kanadines audines gaudyti gali tik teisę medžioti turintys asmenys.

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos inf.