Lietuvoje didieji miestai varžosi, kuris iš jų pademonstruos tvaresnį požiūrį atsisakydamas tradicinių fejerverkų. Tačiau kitoje Atlanto pusėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tendencijos visiškai priešingos. Džordžijos valstijoje esančio Glino (Glynn) apygardos, kuriai priklauso Bransviko (Brunswick) miestas, tarybos nariai neseniai pradėjo svarstyti galimybę padvigubinti Liepos 4-osios (JAV nepriklausomybės dienos) fejerverkų pasirodymo biudžetą. Šis sprendimas atskleidžia visiškai kitokį požiūrį į miestų rinkodarą, bendruomenės dvasią ir ekonomiką.

Ar Lietuvos kurortai ir mažesnieji miestai nepadarė klaidos per greitai atsisakydami pirotechnikos?

Kaip praneša vietinis portalas „The Brunswick News“, apygardos komisarai atvirai svarsto iniciatyvą išplėsti ir padvigubinti tradicinių Liepos 4-osios fejerverkų mastą. Priežastis labai pragmatiška ir paremta ekonomine logika. Jungtinėse Valstijose Nepriklausomybės diena yra neatsiejama nuo grandiozinių fejerverkų šou. Tai nėra tik tradicija; tai – galingas magnetas turistams, skatinantis vietos ekonomiką.

Bransviko ir aplinkinių pakrantės miestelių valdžia suvokia, kad įspūdingas šviesų šou naktiniame danguje virš vandenyno ar upės pritraukia tūkstančius šeimų iš gretimų valstijų. Tie turistai užpildo viešbučius, vakarieniauja vietiniuose restoranuose, perka suvenyrus. Papildomos lėšos, investuotos į pirotechniką iš savivaldybės biudžeto, grįžta dešimteriopai per surinktus vietinius mokesčius ir palaikytą smulkųjį verslą.

Be to, tai – stiprus bendruomenės vienijimo įrankis. Po sudėtingų ekonominių ar socialinių išbandymų (tokių kaip infliacija ar popandeminiai iššūkiai), įspūdinga, nemokama miesto šventė sukuria bendrą džiaugsmo ir pasididžiavimo savo miestu jausmą. Valdžios atstovams tai ir puikus viešųjų ryšių ėjimas – žmonės vertina akivaizdžiai matomas pramogas, už kurias sumokėta mokesčių mokėtojų pinigais.

Perkelkime šį modelį į Lietuvą. Pastaraisiais metais Palanga, Neringa, Druskininkai ir kiti kurortai bei didmiesčiai pradėjo masiškai atsisakyti fejerverkų, motyvuodami tai ekologija, gyvūnų apsauga ir ramybės išsaugojimu. Vietoj fejerverkų siūlomi lazerių ar dronų šou. Nors ekologinis argumentas neabejotinai svarbus, ekonominiu požiūriu Lietuvos miestai susiduria su problema: dronų pasirodymai yra brangūs, dažnai priklausomi nuo oro sąlygų. Pavyzdžiui, stiprus vėjas gali atšaukti visą šou, o lazeriai ne visada sukuria tokį patį efektą kaip dangų drebinantys fejerverkai.

Ar atsisakę fejerverkų Lietuvos kurortai nepraranda dalies patrauklumo? Bransviko pavyzdys rodo, kad „daugiau ir garsiau“ vis dar veikia kaip traukos centras. Pavyzdžiui, jei Palanga sezono atidarymo metu surengtų tarptautinį muzikinių fejerverkų festivalį, naudodama moderniausią, mažiau dūmų skleidžiančią pirotechniką, tai pritrauktų dešimtis tūkstančių papildomų turistų iš Latvijos, Estijos ar Lenkijos. Turizmo sektoriui, kuris nuolat skundžiasi trumpu vasaros sezonu, toks šou būtų aukso vertės.

Svarbu suprasti, kad JAV miestų merai ir tarybos nėra akli ekologinėms problemoms, tačiau jie sveria kaštus ir naudą. Bransvike svarstoma, kad didesnis, centralizuotas fejerverkų šou sumažina žmonių norą pirkti ir leisti fejeverkus savarankiškai. Logika tokia: jei miestas tau duoda geriausią įmanomą nemokamą šou, kam pirkti fejerverkus, kurie tikrai neprilygs „valdiškiems“.

Lietuvoje klostosi paradoksali situacija. Savivaldybės fejerverkų atsisakė, tačiau žmonės Naujųjų metų naktį patys atsineša pirotechnikos į miestų aikštes ir kuria chaotišką, nesaugų ir taršų „šou“. Jei toks miestas imtųsi atsakomybės, organizuotų vieną, labai galingą, bet profesionalų ir saugų pasirodymą (galbūt toliau nuo gyvenamųjų rajonų, virš marių ar jūros), tarša būtų sukoncentruota ir geriau valdoma, o saugumas – užtikrintas.

JAV patirtis ragina mus nebūti kategoriškiems. Užuot visiškai uždraudus fejerverkus, galbūt verta investuoti į išmanius sprendimus – pavyzdžiui, vadinamuosius „tyliuosius“ fejerverkus (kurie sukuria vizualinį efektą be garsaus sprogimo) ar biologiškai skaidžias pirotechnikos medžiagas.

Dvigubindami biudžetą pramogoms, Bransviko komisarai siunčia žinutę: miesto gyvybingumas yra prioritetas. Lietuvos savivaldybės, diskutuodamos dėl švenčių biudžetų, turėtų pasverti abu polius – taip, mes privalome saugoti gamtą, tačiau miestas be įspūdingų švenčių ir tradicijų rizikuoja tapti nepatrauklus nei turistams, nei patiems gyventojams. Rasti vidurio kelią tarp amerikietiško maksimalizmo ir europietiško atsargumo yra tikrasis šiuolaikinių miestų valdymo menas.

Pr2026/019