Rugpjūčio 23-iąją į Baltijos kelio atkarpą automagistralėje Vilnius – Panevėžys – Saločiai išvyko didelis būrys Šilutės krašto žmonių. Baltijos kelio jubiliejų šilutiškiai pasitiko susikibę rankomis Pumpėnuose, Pasvalio gatvės gale, kartu su Tauragės, Pagėgių delegacijų pasiuntiniais. Kaip ir prieš 25 metus, vienas iš Baltijos kelio gyvosios grandinės buvo „Pamario“ laikraščio ilgametis žurnalistas Stasys Mėlinauskas. Sugrįžęs jis pasidalijo gyvais bei prieš 25 metus patirtais įspūdžiais.

Rasos Bičkauskienės nuotr.

„1989 m. Baltijos kelyje dalyvavo apie 3-4 tūkstančius Šilutės rajono žmonių“, – sakė S. Mėlinauskas, primindamas, kad apie tai buvo rašęs „Pamaryje“( 1989 m. rugpjūčio 26 d. Nr. 102). Straipsnį pavadino „Baltijos kelias – gyva rankų grandinė“.
Apie šiemetinę kelionę į Pumpėnus Stasys papasakojo: „Dalyvavau Baltijos kelyje ir po 15 metų, 2004-aisiais. Tada rajonų delegacijos šiame kelyje viena kitai perdavinėjo keliaujančią gėlių puokštę. Buvau Šilutės grupės Baltijos kelyje koordinatorius. Išsamiau apie tai rašau savo knygoje „Pėdos rasoje“. Šiemet į Baltijos kelią, į Pumpėnus, važiavau kartu su dar 42 šilutiškiais, juknaitiškiais. Bemaž ketvirtadalį sudarė jaunuoliai, kurie anais 1989-aisiais dar nebuvo nė gimę. Nesiteiravau, tačiau atrodo, kad visi likusieji Baltijos kelyje dalyvavo ir 1989-aisiais. Jauniausiam dalyviui – juknaitiškiui Mykolui Valančiui – tik treji. Jis galės nuvažiuoti ir į Baltijos kelio 50-ąsias iškilmes.
Diena buvo apniukusi, kelionėje dažnai protarpiais lijo, o kai pasiekėme Pumpėnus, netrukus prasidėjo tikra liūtis, griaudėjo perkūnija, dangų čaižė žaibai. Pamenu, prieš 25 metus oras buvo puikus.
Nepaisydami lietaus sustojome kelkraštyje. Nors oras klaikus, bet visi buvo linksmi, sveikinosi su šalia sustojusiais pagėgiškiais, tauragiškiais, juokavo, dainavo, fotografavosi, fotoaparatus pridengdami skėčiais. Plevėsavo vėliavos, pro šalį važiuojančių automobilių vairuotojai mus sveikino garsiai signalizuodami. Susikabinome rankomis. Prie mūsų prisijungė Šilutės policijos delegacija.
Nurodytu laiku atvyko Baltijos keliu važiuojantys akcijos organizatoriai. Šilutiškius sveikino Atgimimo laikų Sąjūdžio koordinatorė, o dabar Seimo kanceliarijos darbuotoja Angonita Rupšytė, ministras J. Olekas, mus palaimino vyskupas J. Boruta. V. Griškevičienė organizatoriams perdavė (įdėjo į specialią dėžę) lapelius su šilutiškių žmonių parašytais palinkėjimais Lietuvai iš kartos į kartą, o Jūratė Pancerova organizatorių vežamoje „Baltijos kelio knygoje“ įrašė tokį palinkėjimą: „Linkime mylėti savo Tėvynę, puoselėti tradicijas ir savo krašto istoriją, pasiekimus ir visada gyventi laisvoje, nepriklausomoje ir saugioje Lietuvoje“. Tą knygą saugos Gedimino pilyje.
Organizatoriai padovanojo mums du kepaliukus labai skanios ruginės duonos – tokią gal valgiau vaikystėje, kaime mamos iškeptą. Grįždami autobusu į Šilutę, laužėme ir dalijomės tą duoną – iš rankų į rankas.
Man tas duonos, beje, pašventintos prie Vilniaus katedros bazilikos, dalijimas pasirodė turįs kažkokią pakylėtą prasmę – valgome pašventintą lietuvišką duoną laisvę išsikovojusioje Lietuvoje… Žinoma, linksmoje šilutiškių kompanijoje atėjo ir linksma mintis, taip pat susijusi su dalijamos duonos įvaizdžiu: kadaise bundant Atgimimui, Kaušpėdas dainavo: „Vadas raiko duoną, šiandien – viskas! Jei norėsi daugiau, būsi nacionalistas…“
Duonos užteko visiems, vieną gabaliuką parvežiau ir į namus žmonai paragauti ir taip tarsi Baltijos kelyje vėl po 25 metų pabūti.
Baltijos kelyje dalyvavo nemažai „Pamario aido“ choristų. Sugrįždami dainavo, visi kiti pritarė. Vienoje dainoje skambėjo tokie žodžiai: „Užaugo daigai, kur jaunystėje sėjome, šiandien vėl laisva brangi Lietuva“.
Grįžtant nebelijo, tik plaukė debesys ir leidosi pavargusi saulė. Laukai atrodė rudenėjantys.
Aš manau, kad Baltijos kelio dvasia neišnyko, kad didelio pavojaus akivaizdoje mes vėl būtume vieningi. Aš manau, kad su džiaugsmu žmonės važiuos į Baltijos kelią ir po 30 metų, nes Baltijos kelias buvo tikras stebuklas. Tai buvo trijų Baltijos tautų referendumas dėl laisvės ir nepriklausomybės“.

Laima PUTRIUVIENĖ