Į Kintų Vydūno kultūros centrą skubėjome susitikti su 12-osios emalio meno laboratorijos „Pamario ženklai“ kūrėjais. Šiemet į plenerą atvyko 8 menininkai iš Lietuvos, Gruzijos, Italijos.

Dvyliktosios emalio meno laboratorijos „Pamario ženklai“ kūrėjai (iš kairės): Mariam Dzidzikašvili, Rita Tarvydienė, Aurimas Liekis, Neringa Poškutė, Giorgi Zangaladze, Heidemarie Herb, Aušra Mačiulaitienė, Ramunė Jundaitė – Misevičienė.

Linksmai klegančius menininkus sutikome beskanaujančius arbūzą…
Neseniai grįžę iš ekskursijos po Mažosios Lietuvos senąsias evangelikų liuteronų bažnyčias jie guviai dalijosi įspūdžiais. Emalio laboratorijos kūrėjai po 12 dienų kūrybinės viešnagės Kintuose Vydūno kultūros centrui paliks po vieną savo sukurtą darbą. Per 11 metų emalio laboratorijos kūrėjai paliko Kintų Vydūno kultūros centrui per 100 unikalių meno kūrinių. Juos visus galima pamatyti nuolat veikiančioje ekspozicijoje.
Tema – SAGA
Kasmet menininkams pasiūloma kokia nors tema, šiųmetė – „SAGA Kristijonui Donelaičiui“ –atspindi vieną iš svarbiausių metų aktualijų. Emalio laboratorijos dalyviai skaitė K. Donelaitį, vėliau keliavo ir lankė Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčias, išklausė pasakojimų ir prisiminimų apie jų atsiradimą, tikėjimo tradicijas. Savo įspūdžius įprasmins kūriniuose, bandydami perteikti K. Donelaičio gyvenimo tarpsnį Prūsų Lietuvoje.
Aušra
Šis pleneras stankiškiškei (Kintų sen.) Aušrai Mačiulaitienei jau dešimtas. Ypač jai įsiminė pirmasis pleneras, kai ką tik ji buvo baigusi Juvelyrikos ir kalvystės bakalauro studijas Telšiuose. Vienas pirmųjų plenerų buvo skirtas tam, kad jaunieji menininkai galėtų ir save išreikšti, ir perimti vyresnės kartos dailininkų patirtį.
Tąkart svečias iš saulėtosios Gruzijos Josefas Zangaladzė Aušrą mokė dar iš Bizantijos meno išlikusios pertvarinio emalio technologijos. Šiandien juvelyrės Aušros sukurtomis emalio miniatiūromis puošiasi ne tik kintiškės, bet ir Šilutės, Klaipėdos, kitų didžiųjų miestų subtilių papuošalų ieškančios moterys.
Aušrą ypač sudomino šių metų plenero tema „SAGA Kristijonui Donelaičiui“, paakinusi kurti pasakojimą apie K. Donelaitį, įpinant jau Anapilin iškeliavusių savo senelių, tėvų ir Aušros šeimos gyvenimo istoriją. Keturi pasakojimai persipins su K. Donelaičio „Metų“ laikais.
Ramunė
Ramunė Jundaitė-Misevičienė, ne kartą viešėjusi kitame Kuršių marių krante, į Kintus atvyko pirmą kartą. Prieš 15 metų baigusi Vilniaus dailės akademiją, tapytoja susižavėjo tęstinėmis studijomis Telšių fakultete, kur išmoko lieti emalį. Save vadinanti krapštuke sako, kad laisvumo, erdvės pojūtį tapyboje ji lengvai pakeitė emalio miniatūromis, kurias ji kuria per mikroskopą. Šis procesas yra įtemptas, pavyzdžiui, ištisą dieną tenka tapyti tik vienu teptuko plaukeliu…
Anot kūrėjos, jausmas toks pat, lyg tapytų ant drobės, tik daug daug kartų mažesnės, todėl būtina justi ir koordinuoti atstumą.
Didelį įspūdį paliko Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios: apsamanojęs Plaškių bažnyčios kupolas, reljefiniai ornamentai, minimalizmas, išlaikyta vidinė bažnyčios įtampa, kregždės, balandžiai bažnyčios viduje – tarsi paruošta scenografija gyvenimo filmui… Įsiminė netipiškas Lietuvos koloritui Ramučių bažnyčios altorius su ultramarino spalva, tapybišku interjeru, Šv. Dvasios simboliu – balandžiu. Bažnyčia apleista, joje drėgna, plečiasi grybas, tačiau menininkai tai mato kitaip.
Ar pavyks atskleisti emalyje tai, ką patyrė ekskursijų metu bažnyčiose, ką pajuto vidumi?
Heidemarie
Vokietė Heidemarie Herb, gyvenanti ir kurianti Italijoje, daugiau negu prieš 20 metų baigė auksakalystės studijas Miunchene. Vėliau ją patraukė darbo su deimantais ir spalvotaisiais akmenimis studijos. Vėliau išvyko gyventi į Italiją, dirbo auksakalio dirbtuvėse. Sukūrė šeimą. Per laiką keitėsi jos darbo ir kūrybos stilius.
Juvelyrė mėgsta dirbti su skirtingomis medžiagomis, eksperimentuoti, žaisti, kurti pigmentais, spalvomis. Jai įdomu, kaip spalvos veikia ir kokią įtaką daro žmogui. Kūrybai ją paakina mintys apie ryšį tarp žmogaus ir gamtos. Jausmus ir mintis žadina spalvos, gamtos garsai, gyvenimo ciklas nuo gimimo iki mirties. Jos kūriniuose persipina judesys, forma, lengvumas, spalvų harmonija.
Atsisakiusi precizinių juvelyrinių darbų, ji mielai eksperimentuoja formomis, dydžiais.
Pasak menininkės, papuošalo masteliui ir dydžiui nėra ribų, tik lieka laisvė kūrybai.
Juvelyrė kurs sagę, kurioje įprasmins kai kurių bažnyčių simboliką. Susikalbėti su juvelyre padėjo laboratorijos dalyvis Aurimas Liekis. Netrukus išaiškėjo, kad viešnia iš Italijos moka nemažai lietuviškų žodžių, pavyzdžiui, šakės, sunku, baltas alus, mirtis už kampo…
H. Herb anksčiau teko pabuvoti ir kurti Nidoje, Tomo Mano festivalyje, bei prieš kelerius metus Palangoje, kur jos sukurti darbai eksponuoti Vilniuje.
Aurimas
Šilutiškį Aurimą Liekį kurti paakins sutikti žmonės. Per žmogaus portretą, kuris lyg veidrodis atspindi žmogaus emocijas, mintis, charakterį, įpindamas peizažo bei architektūrinių, šrifto elementų, panaudodamas ekskursijų po evangelikų liuteronų bažnyčias emocijas bei K. Donelaičio „Metų“ personažų savybes, kurs emalio miniatiūrą.
Giorgi
Antrą kartą emalio laboratorijoje kuria gruzinas architektas Giorgi Zangaladze. Atvykęs iš saulėtos šalies labiausiai žavisi gandrais, paukščiais, kurių jo gimtinėje nepamatysi. Kintuose jaučiasi puikiai, nes čia sutinka tokius pat draugiškus, atvirus žmones, kaip ir Gruzijoje. „Dar nesutikau blogo lietuvio“, – prisipažino G. Zangaladze.
Mariam
Iš saulėtosios Gruzijos atvykusi Mariam Dzidzikašvili – dailės akademijos studentė. Dizaino fakultete studijuojančiai metalo meną Kintų emalio laboratorija bus puiki praktika. „Turiu minčių. Esu skaičiusi į gruzinų kalbą išverstus K. Donelaičio „Metus“. Temą buvau gavusi, todėl turėjau laiko pagalvoti. Bandysiu kurti lietuvišką peizažą. Emalis man nėra naujiena. Mano sukurtų emalio darbų jau yra, jais mėgstu pasipuošti, jie eksponuojami. Manau, kad ir ateityje kursiu emalio technika“, – sakė studentė iš Gruzijos.
Neringa
„Kintuose darau tai, kas man labiausiai patinka. Emalio laboratorijoje kuriu nuo 2008 metų. Šiemet daug sutapimų: 12-as simpoziumas, 12 dienų, 12 metų mėnesių…“ – į apmąstymus leidžiasi juvelyrė, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Metalo plastikos katedros dėstytoja Neringa Poškutė.
Didžiausią dienos įspūdį, labiausiai atmintin įstrigusią detalę, jausmą dienoraštyje užsirašanti juvelyrė kurs dienoraštį-kalendorių. Inkrustuota interjero puošmena teberusena juvelyrės mintyse.

Laima PUTRIUVIENĖ