Šventiškai išpuoštoje Katyčių evangelikų liuteronų bažnyčioje suskambo prieš kelias savaites čia sumontuoti vargonai. Šventinės pamaldos buvo skirtos šio kaimo evangelikų liuteronų mūrinės bažnyčios pašventinimo 280 m. sukakčiai ir šventinimo po rekonstrukcijos 20-mečiui paminėti. Pamaldų metu prisimintas ir Pirmojo pasaulinio karo pradžios 100-metis.

Evangelikų liuteronų kunigas doc. dr. Darius Petkūnas rodė nuotraukų, vieną kurių jam pavyko gauti iš Vokietijos archyvų. Ant bažnyčioje sienų yra surašyti vardai ir pavardės Katyčių ir aplinkinių kaimų žmonių, žuvusių Pirmajame pasauliniame kare.

Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja doc. dr. Arūnė Liucija Arbušauskaitė perskaitė pranešimą, skirtą šiai datai paminėti ir ištremtiems tikintiesiems prisiminti.
Evangelikų liuteronų kunigas doc. dr. Darius Petkūnas priminė, kaip atrodė bažnyčia prieš 1958 metų sovietinę „rekonstrukciją“.
Seimo narys Kęstas Komskis sveikino gražias katytiškių šeimas.
Skambėjo Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos choro giesmės. Sveikinimo žodį tarė Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, Katyčių seniūnė Juzefa Tamavičienė.
Vakarop katytiškiai rinkosi į tradicinę seniūnijos šventę.
Iš bažnyčios istorijos
Pasak Katyčių evangelikų liuteronų bažnyčios kunigo Reincholdo Moro, ši Katyčių bažnyčia yra viena seniausių Klaipėdos krašte. Parapija įkurta 1558 m., o bažnyčia buvo pastatyta po 10 metų.
Po maro ištuštėjusiose apylinkėse apsigyveno nemažai vokiečių tautybės žmonių, pamaldos buvo laikomos vokiečių ir lietuvių kalbomis. Bažnyčios pastatą niokojo karas, gamtos stichijos. 1734 m. nugriovus senąją, buvo pastatyta ir pašventinta nauja – mūrinė, vėliau pristatytas bokštas.
1809 m. bažnyčią netikėtai aplankė Prūsijos karalienė Luizė, bendraudama su parapijiečiais ji pažadėjo ir vėliau dovanojo 600 kg sveriantį varpą.
Po 1894 m. rekonstrukcijos bažnyčia įgijo stačiakampio formą. Antrojo pasaulinio karo metais pastatas didelių nuostolių nepatyrė, užtat 1955 m. bažnyčią nacionalizavo sovietinė valdžia. Tikinčiuosius išvarė, o bažnyčioje nusprendė rodyti kiną. Buvo liepta nugriauti bažnyčios bokštą. Valdininkai vaikščiojo po kaimą ir ieškojo žmonių bažnyčios bokšto griovimo darbams. Žmonės slapstėsi, niekas nenorėjo dirbti tokio šventvagiško darbo. Bažnyčios bokštą nugriovė Klaipėdos jūrininkų mokyklos kursantai, atsiųsti į Katyčius „atlikti praktiką“.

Vyksta šventinės pamaldos Katyčių bažnyčioje. Centre – parapijos kunigas Reincholdas Moras.
Autorės nuotr.

Bažnyčios vidaus sienas „išpuošė“ raudonomis žvaigždėmis. Į išniekintus Dievo namus žiūrėti kino katytiškiai nėjo, todėl čia buvo varomi iš kitur atsikėlę žmonės. Yra išlikęs melžėjos Natašos pasakojimas, kad rodant filmą ėmę vaidentis, net sienos drebėjusios…
1958 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems su sąlyga, kad jie patys mokės už bažnyčios remontą: nugriautą bokštą ir raudonas žvaigždes ant sienų, išardytą altorių ir sakyklą virš jo. Tikintieji bažnyčiai tvarkyti organizavo talkas.
Evangelikų liuteronų kunigas doc. dr. Darius Petkūnas priminė, kad Katyčių bažnyčioje tarnavo kunigai, įnešę nemažą indėlį Lietuvos kultūrai: „Jų dėka giedame iš lietuviškų giesmynų. Iki karo buvo giedama iš lietuvininkų giesmių knygos. Katyčių kunigai yra išvertę keletą giesmių į lietuvių kalbą. Katyčių evangelikų liuteronų kunigas Kristupas Cintijus yra vienas iš lietuviškų giesmių eiliuotojų, vertėjas“.
Kunigas prisiminė savo tarnystės pradžią Katyčių bažnyčioje 1994 metais. Dabar tarnaudamas Palangos bažnyčioje, Katyčių jis vis nepamiršta. Jam pavyko išrūpinti vargonus ir parvežti juos statomai Palangos bažnyčiai. Paaiškėjus, kad vargonai per dideli, pasirūpino, kad jie būtų sumontuoti Katyčiuose. Doc. dr. D. Petkūnas sakė, kad Katyčių bažnyčia ir parapija nešė savotišką kryžių sovietmečiu. Iš Vokietijos archyvų jam pavyko gauti nuotraukų, kur bažnyčia buvo nufotografuota dar su bokštu, o jau 1958 m. nuotraukoje nufotografuota bažnyčia po jos priverstinės „restauracijos“.
Tikinčiųjų laukė tremtis
Iš doc. dr. Arūnės Liucijos Arbušauskaitės pranešimo prisiminta, kad Pirmojo pasaulinio karo metais tikintieji buvo tremiami vien už tai, kad jie yra ne katalikai…
„Kalbėsiu ne apie patrankas, bet apie tai, ką pajunta žmogus, patekęs į karą, ir apie tai, kaip karas jį veikia. Pirmajame pasauliniame kare atsirado terminas „civiliai karo belaisviai“. Tai reiškia, kad belaisviai atsirado be kovos, dar prieš prasidedant karui. Carinė Rusija priėmė įstatymą, kad prieš karą būtų areštuoti visi austrų-vengrų, vokiečių kilmės piliečiai, kurie buvo 18-45 m. amžiaus, gyveno ir vertėsi Rusijoje. Visi suimtieji buvo pavadinti „volno plienyje“. Vien už tai, kad žmonės buvo ne katalikai, jie buvo tremiami į Rusijos gilumą. Pranešėja sakė, kad plano, kaip tai daryti nebuvo, viską spręsti buvo patikėta rusų kariuomenei. Civiliai žmonės buvo sodinami į vežimus ir vežami iki artimiausios geležinkelio stoties, kur buvo formuojami sąstatai.
Karas apėmė daug žmonių. Visa Lietuva buvo užtvindyta pabėgėliais. Jie, kaip išsigandę paukščiai, bėgo, trukdė, reikėjo jų atsikratyti. Pradėjo kurtis privačios ir valstybinės organizacijos, institucijos, kurios rūpinosi pabėgėliais. 1914 m. lapkričio 14 d. Vilniaus gubernatorius P. Veriovkinas patvirtino Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo įstatus. Draugijai pirmininkavo valstybės dūmos narys Martynas Yčas. Jis palaikė artimus ryšius su Tatjanos (?) komitetu, suteikiančiu paramą nukentėjusiems. Lietuvos komitetui suskilus į dvi dalis, viena liko Vilniuje, kita – atsidūrė Petrograde. Vilniaus daliai vadovavo Felicija Bortkevičienė“.
Daug pabėgėlių buvo iš Mažosios Lietuvos. Dr. A. Arbušauskaitė perskaitė ištrauką iš laiško, kuriame perteikiami 1914 m. rudenį patirti įspūdžiai Vilniaus geležinkelio stotyje: „Važiuodamas studijuoti į Varšuvą, stotyje mačiau rytprūsių gyventojus, vežamus į Rusiją. Buvo nemažai kalbančių lietuviškai. Jie atrodė kaip sugaudyti žvėreliai. Buvo visokio amžiaus žmonių, daugiausia moterų. Tarp jų buvo ir Martyno Jankaus šeima“.
Žmonės buvo tremiami buvo vien iš Rytų Prūsijos – ištremta ir evangelikų iš Radviliškio, Biržų, Kėdainių, Raseinių. Trėmė visus ne katalikus, įrašant, kad jie yra „prūsai“ arba „niemcy“.

Laima PUTRIUVIENĖ