Birželio 30-osios išvakarėse į „Ąžuolo“ sodų bendrijoje gyvenančių Viletos ir Vytauto Pakščių namus sugužėjo giminės iš arti ir toli. Visus sukvietė ypatinga proga – Joanos Žutautienės 90 metų jubiliejus. Pasveikinti savo močiutę, promočiutę atskubėjo 4 anūkai ir tiek pat proanūkių. Svečius pasitiko išpuošti namai, sukaktį vainikavo iš žalumynų nupintas solidus 90. Tikrąją jubiliejaus dieną ponią Joaną Žutautienę sveikino Šilutės rajono savivaldybės ir seniūnijos atstovai, linkėdami jai sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. Kartu su jais senolę aplankėme ir mes.

Jonana Žutautienė su savo artimaisiais.

Joana Žutautienė gimusi ir augusi Paliepių kaime, netoli Ariogalos, ten visada ir gyveno, kol sveikata leido. Prieš 6 metus tapo šilutiške. Nors savo gyvenimu dukros Viletos šeimoje džiaugiasi, bet sulaukus garbaus amžiaus nebuvo lengva atsiplėšti nuo gimtinės, kur kiekvienas kelelis žinomas, žemės grumstelis rankomis paliestas. Jos mintys dažnai nuklysta į gimtą Paliepių kaimą, kur ir kapinės, ir bažnyčia netoliese. Ten prieš 10 metų Amžinam poilsiui atgulė ir jos vyras Kazimieras. Ponia Joana, su savo išrinktuoju 52 metus buvusi kartu džiaugsme ir varge, sako ir Amžinybėje norėtų išlikti kartu.
Joana buvo jauniausia 7 vaikų šeimoje. Gimė 1924 metų birželio 30 dieną taip ir nepamačiusi savo tėvo, kuris mirė prieš kelis mėnesius.
Ištekėti neskubėjo. Gyvenimo draugą surado tame pačiame kaime. Kazimieras žavėjo viskuo – ir darbštumu, ir gyvenimo patirtimi. Kai tuokėsi, Kazimieras nebuvo pienburnis, perkopęs per 30. Sumainę žiedus kartu pragyveno 52 metus. Ir šiandien mena vestuvių puotą – linksmintasi kelias dienas, o žmonių susirinko net 70. Su Kazimieru susilaukė porelės: sūnaus Algirdo ir dukters Viletos. Vardus pasitardami kartu rinko. Senolė didžiuojasi, kad geri vaikai užaugo, rūpesčių ir gėdos nepridarė. Kalbant apie vaikus, senolės veidą apgaubia širdgėla, nubraukia išdavikę ašarą. Skausmas jai veria širdį prisiminus, kad sūnus turėjo didelę avariją, po kurios sutriko jo sveikata. Algirdui buvo tik 50 metų: vakare atgulė, ryte nepabudo…
Balti lyg gulbės plunksnos senolės plaukai ir dabar išduoda, kad jaunystėje ji turėjusi ilgas, storas kasas. Ir ne tik plaukais jaunystėje žavėjo – puikų balsą turėjo. Mėgo dainuoti, puiki buvo giedotoja. Gal todėl ne tokios gilios gyvenimo vagelės senolės veide, nors pragyventa jau 90 metų. Su didžiausiu dėkingumu senolė žvelgia į savo dukrą ir žentą. Džiaugiasi, kad jų namuose jai ir vietos, ir dėmesio netrūksta. Kai prieš kelerius metus užpuolė ligos, teko atlaikyti kelias operacijas, neteko abiejų kojų senolei ypač prireikė namiškių rūpesčio. Teko palikti gimtąjį kaimą ir apsigyventi dukters Viletos šeimoje. „Visi man labai geri. Ir prausia, ir rengia. Stengiuosi pati pavalgyti, bet rankos labai dreba“, – bėdojo senolė. Labiausiai jos širdis atsigauna lauke. Ji prašosi į daržą, nori ravėti. Tai, ką darė visą gyvenimą, ir dabar nori dirbti, o labiausiai – purendama žemę pailsinti rankas.
Senolei gyvenime teko dirbti visokių darbų. Pamena, kad susitvėrus kolūkiams sunkiai dirbo miškuose. Vėliau teko ūkio karves melžti. Keldavo anksti, ketvirtą ryto, ir skubėdavo į fermas ar ganyklas. Reikėjo rankomis pamelžti po 18 karvių. Rankas geldavo, bet grįžusi į namus skubėdavo apeiti visus namų ūkio darbus.
Garbingo jubiliejaus sulaukusios ponios Joanos rankos nepajėgė apglėbti visų jai dovanotų gėlių. Širdyje ji saugo artimųjų išsakytus žodžius. Prisimindama nueitus kelius, nudirbtus darbus sako, kad ir dabar, nors neteko kojų, jas vis dar gelia…

Laima PUTRIUVIENĖ