Šilutės pašonėje esančiame Grabupių kaime gyvenantis Edvardas Dvylis nežino, ar turi iš žirgų laikymo nors kiek naudos, tačiau sako, kad šiuos taurius gyvūnus mylėjo ir puoselėjo visos jo giminės kartos.

Meilę žirgams Šilutės girininkas Edvardas Dvylis paveldėjo iš protėvių.

Šilutės miškų urėdijos Šilutės girininkas Edvardas Dvylis greitai švęs 65 metų jubiliejų. Anot linksmai nusiteikusio vyro, vasaris – jam intensyvių švenčių metas… Žmonos gimtadienį minės vasario 12, po to šv. Valentino dieną, vasario 15-ą jo paties gimtadienis, o kitą rytą – valstybės šventė Vasario 16-oji.
Nuolatinis buvimas gamtoje ir meilė žirgams padėjo išsaugoti jėgas, todėl apie pensiją E. Dvylis dar nemąsto. išeiti poilsio neskuba, nebent išvarytų.
Nuo pat mažų Edvardą lydi žirgai. Jis pasakojo, kad gražiais žirgais, brikomis bei rogėmis garsėjo ir jo protėviai. Iš jų paveldėjęs meilę žirgams savo sūnui ją perdavė ir E. Dvylio tėvas. Tik pavardės neįstengė perduoti. Sovietiniais laikais išrašant dokumentus ją iškraipė. Dabar pats Edvardas yra Dvylis, brolis Dvylys, o pusbrolis Dvilys. Tačiau jį tai mažai jaudina, girininkas mieliau pasakoja apie žirgus.
Anais laikais gyvendamas Šilutėje, netoliese esančio Grabupių kaimo ūkyje susitaręs su valdžia E. Dvylis augino žirgą. Pasikeitus laikams, ardant ūkį, teko jį atsiimti, kad kartu su tarybinio ūkio turtu neprivatizuotų, bet tai jau nebebuvo bėda. Grabupiuose pradėjęs ręsti nuosavą namą jis jau turėjo ir kur žirgus ganyti. Laikui bėgant, jų banda didėjo, atsirado grynaveislių žirgų.
Šiuo metu Edvardas Dvylis laiko ponių bei Oldenbergo, Budionovo ir Lietuvos jojamųjų veislių žirgų. Nors nepelninga, laiko tokių veislių žirgus, kurie išauga aukšti ir grakštūs. Tokie žirgai jam gražesni. Už Lietuvos sunkiųjų ir Žemaitukų veislių žirgus mokamos išmokos, tačiau E. Dvylis grožio į pinigus nekeičia, tenkinasi vien išmokomis už ganyklas.
Buvo laikas, kai E. Dvylis turėjo 12 žirgų bandą, dabar laiko tik 7. Girininkas negalėjo pasakyti, ar auginti žirgus apsimoka. Įsitikinęs, kad pelno nėra, ir nežinia ar jie patys save išsilaiko. Vieną kitą vis parduoda, dažniausiai Šilutės rajono gyventojams. Pasakojo, kad vieną žirgą iš jo kaip jubiliejaus dovaną nupirko gimtadieniui, o šiaip, pagrindiniais pirkėjais esą tie, kurie kaip ir jis pats myli žirgus, bet negali už juos brangiai mokėti. Edvardas Dvylis pasakojo, kad apmokyti veisliniai žirgai kainuoja apie 6-7 tūkstančius litų, apie 3000 galima gauti už darbinį arklį, o už savuosius jis tegaunąs iki 2000 lt. Nors šie žirgai tinka ir jojimui, ir į brikelę ar roges kinkyti. Tik mėsai netinką – daug kaulų, mažai raumenų.
Bendrauti su savo ristūnais E. Dvylis pradeda šeštą ryto, kai ateina jų pašerti. Po to su augintiniais susitinka po darbo, kai tenka tvarkyti arklides ir vėl maitinti iš ganyklos pargintus žirgus. Edvardo Dvylio žirgai beveik visą dieną praleidžia lauke. Ganykloje jiems geriau, nes nereikia kvėpuoti tvarte susidarančiais amoniako garais, o šalčio jie nebijo. Anot E. Dvylio, svarbiausia juos saugoti nuo kritulių ir skersvėjų. Vasarą, rupšnodami šviežią žolę žirgai dar daugiau laiko praleidžia lauke.

Šiuo metu E. Dvylis laiko 7 įvairių veislių žirgus, o buvo laikas, kai jų turėjo visą tuziną.

Grakštūs augintiniai teikia džiaugsmo ne tik šeimininkui, bet ir aplinkiniams. Žiemą jo kinkiniu Kalėdų Senelis, o per Užgavėnes linksmi šios šventės personažai keliauja per Grabupių kaimą. Kartais žirgai lydi girininką ir darbe. Vasarą su brikele, o žiemą su rogėmis jis mėgsta apvažiuoti savo girininkijos miškus. Šiuo metu E. Dvylis džiaugiasi iškritusiu sniegu ir šiokiu tokiu šaltuku. Kinkymui apmokyto žirgo šiuo metu neturi. Jis dar tik ruošiasi vieną savo augintinį pratinti prie rogių ir su jomis pasivažinėti, juo labiau, kad Užgavėnės čia pat.
Meilę žirgams iš tėvo paveldėjo dukra Vaida ir sūnus Donatas. O štai atvykęs į svečius anūkas mieliau prie kompiuterio sėda – jis jam įdomesnis už žirgus… Abu vaikai šiuo metu darbuojasi užsienyje ir nežinia, kada besugrįš.
„Metai bėga, laukiu sugrįžtant į Lietuvą sūnaus. Jau reikia dairytis kam ūkį ir žirgus palikti…“ – su rūpesčio gaida kalbėjo atsisveikinat girininkas.

Vaidotas VILKAS