Jau 30 metų Vitalija Jurienė gimtadienį švenčia kartu su visa Lietuva – Kovo 11-ąją. Artėjanti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, valstybės Laisvės 30-metis, šiemet ir V. Jurienei išskirtinės asmeninės sukakties diena. Šia proga „Pamarys“ kalbina Šilutės rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus Ugdymo kokybės poskyrio vyriausiąją specialistę Vitaliją JURIENĘ.

– Ar išliko atmintyje jūsų gimtadienis prieš 30 metų, kai buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktas?
– Prisimenu, juk man tą dieną sukako 35-eri metai. Tačiau labiau įstrigo atminty Sausio 13-oji… Prie televizoriaus vis, sūneliui tebuvo penkeri, dar mažesni dvyniai. Kaip dabar prisimenu, stovėjau su vaikais prie televizoriaus, Aukščiausioji Taryba paskelbė, kad atkuriama Nepriklausoma Lietuva, ir aš kartu su jais giedojau „Tautišką giesmę“. Štai ir susigraudinau… Dažnai prisimenu tą dieną, visada apima toks jaudulys.

To neįmanoma užmiršti. Artėjant Kovo 11-ajai dabar gausu laidų, kai prisiminimais dalijasi signatarai, kiti garbūs Lietuvos žmonės: kokie tuo metu buvo jų lūkesčiai, kaip dabar gera gyventi. Taip, sutinku ir pritariu, kad dabar turime džiaugtis, nes gyvenimas yra puikus. O tos ypatingos dienos, tos Kovo 11-osios, neįmanoma užmiršti.

Prisimenu, tada man paskambino jau šviesios atminties mano teta, krikšto mama. Kaip ji mane sveikino su gimimo diena, su Lietuvos ir mano šventės sutapimo diena, neeiliniu Lietuvos istorijos įvykiu! Tądien negalėjau patikėti, kad nuo 35-erių metų kitus gimtadienius švęsiu kartu su visa Lietuva ir jos draugais – su visais, kam Nepriklausomybė yra brangiausia. Atrodė, galėsiu sakyti, štai kada mano gimimo diena!..

Bet dabar santūriai sakau, kad tai sutapimas. Aš turiu Tėvynę mylinčių žmonių. Iš tėvelio pusės dar yra du garbaus amžiaus dėdės – 90-uosius einantis Vincas Balčytis gyvena Mažeikiuose ir 83 metų Eduardas Balčytis, gyvenantis Šiauliuose. Abudu labai myli Lietuvą, yra išgyvenę sunkius laikus. Kai tik tenka susitikti, dėdė Eduardas visada papasakoja savo gyvenimo ir Lietuvos istoriją, primena savo šeimos, tėvų, brolių, seserų likimus. Augo aštuoni vaikai, tėtis anksti mirė. Nelengva buvo. Ir sveikina paskambinę tai pirmiausia su Kovo 11-ąja, o tik po to – mano gimtadienio proga. Esame įpratę vieni kitus sveikinti ir Vasario 16-ąją. Patriotiškumo mūsų giminėje tikrai nestinga.

Esu gimusi kaime netoli Vainuto, vėliau atsikėlėme gyventi į Jonaičius. Mano tėvelio Izidoriaus gyvenimas irgi buvo sunkus: dvejus metus buvo paimtas darbams į Vokietiją, sugrįžo į Tauragę, o iš ten paėmė ir išvežė į Maskvą… Mano mamytei Eufrozinai bus 87-eri. Aš užaugau šešių vaikų šeimoje, buvau vyriausia. Tėveliai mums apie Laisvę mažai kalbėdavo. Gal kad vaikai kur neprasitartų… Kai dabar girdžiu, koks buvo Lietuvos kelias į Nepriklausomybę, tai man labai svarbu, domiuosi, žiūriu visas televizijos laidas, pagaunu save klausiant, kodėl tėveliai apie tai mažai mums kalbėjo. Manau, mus saugojo. Juk ir mokykloje neaiškino, nepasakojo. Mes mokėmės, mus mokė, bet niekada apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą nebuvo kalbos. Esu baigusi tuometinį Šiaulių institutą, turiu matematikės diplomą. Prisimenu storą matematikos vadovėlį, labai patiko spręsti žodinius uždavinius. Jei nepavykdavo, mama ar tėtis padėdavo. Tėtis išmanė buhalteriją. Mėgau matematiką.

– Kokie, jūsų manymu, tie Lietuvos 30 laisvės metų?
– Labai džiaugiuosi, gyvename mes labai gerai. Prisimenu, kaip mus, šešis vaikus, tėveliams teko apauti, aprengti, o nupirkti nebuvo ko. Buvome aprengti, apauti, bet ne prabangiai, neturėjome visko labai daug. Su dabartimi nėra ko lyginti. Dabar, sakyčiau, labai gerai gyvename. Reikia džiaugtis, labai džiaugtis tuo. Kai prieš 22-ejus metus atėjau dirbti į Savivaldybę ir man pasakė, koks bus atlyginimas, pasijutau tokia turtinga… Manau, kas nori dirbti, tas ir dirba, visko turi pakankamai, bent duonos tikrai netrūksta. Ir mokytis gali visi: kas aukštojoje mokykloje, kas – profesinėje. Galima rinktis. Tik reikia noro.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ