Birželio 22-ąją Žemėje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis metuose. Saulė pasiekia didžiausią aukštį. Bemaž savaitę saulė išbūna tame pačiame aukštyje. Tai vadinamasis vasarvidis. Vasarvidis nuo seno švenčiamas kartu su Rasų, o atėjus krikščionybės laikams – su Joninių švente.

„Vikipedijos“ enciklopedijoje pateikiama žinių daugiau.

Vasaros saulėgrįža, vidurvasaris – diena einamuosiuose metuose, kai Saulė viršutinės kulminacijos metu pasiekia maksimalų aukštį virš horizonto tarp visų einamųjų metų dienų.  Vasaros saulėgrįža yra ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties laikas. Daugelyje pasaulio kultūrų vidurvasaris pažymimas šventėmis ir apeigomis. Tikima, kad vidurvasario naktis yra stebuklinga, jos metu galima įgauti mistinių galių, labai dažnai kūrenami laužai, siekiant atbaidyti piktąsias jėgas.

Nuo dangiškojo vasarvidžio kalno…

Etnologas Libertas Klimka LRT radijui apie vasaros saulėgrįžą pasakojo taip: „Saulutė sugrįžta su jazminų kvepėjimu, pinavijų spalvomis… Ir neįtikėtinai gražiu vasaros dangumi! Tai astronominė vasaros pradžia, ilgiausios trukmės diena. Porai dienų prabėgus toji vasaros pradžia tradiciškai pažymima saulėgrįžos švente, nuo seno vadinama Kupolėmis arba Rasa. Valstybinių šventinių dienų sąraše – tai Joninės. Dienos trukmė tada bus jau minute trumpesnė, todėl ir sakoma, kad saulutė „sugrįžta“. Iš kurgi?

Mitiniais senoviniais vaizdiniais – nuo dangiškojo vasarvidžio kalno… Iš čia ir prosenoviškas paprotys saulėgrįžos šventės metu nuo piliakalnio ridenti uždegtą tekinį… Tas poros dienų tarpas reikalingas įsitikinti saulę tikrai pasiekus mitinio dangaus kalno viršūnę. Mat kitados  būdavo neįmanoma susekti tikslios saulės kulminacijos. Juolab, kad ne kiekvienas rytas būna saulėtas. Vasarvidyje saulė teka šiaurės rytuose, jos azimutas beveik nesikeičia ištisą savaitę, dienos šviesulys tarsi stabteli horizonte. Tautosakoje sakoma, Joninių saulutė tekėdama šoka, pasidabinusi margaspalviais rūbais“.

Anot etnologo, saulėgrįžą švenčiant nuo senų senovės atlikinėjamos apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Būdavo renkami vaistingieji augalai, gėlių vainikais apjuosiami šaltiniai, deginami laužai ten, pro kur į ganyklas genami galvijai. Gamta pati kviečia pasigėrėti jos kuplumu, sodrumu, suvešėjimu.

Žolynų rinkimas senovėje vadintas kupoliavimu.

Iš kur tos Rasos?

Kupolė – tai gėlių puokštė, iškelta ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko. Žemdirbiams iškilioji vasarvidžio šventė būdavo susijusi su rugių žydėjimu. Tuo metu jie jau yra „pasikėlę“, plaukėja – ant stiebų atsiradusios varpos. Kaip gražu matyti rugių lauką, banguojantį vėjui glostant… Kaitriau saulutė pašildys – ir pakyla virš jo miglelė – žiedadulkių debesėliai. Tai duonelės aura! Kaimo žmonės taip skaičiuodavo: „Rugiai devynias dienas žydi, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs“.

Rugelių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Štai iš kur šventės pavadinimas Rasa! Tokį senąjį pavadinimą mini rašytojai ir tyrinėtojai Teodoras Narbutas, Motiejus Valančius, Liudvikas A. Jucevičius, Jonas Basanavičius, jis sutinkamas Antano Juškos užrašytose dainose.

Liaudiškuose tikėjimuose sakoma, kad Joninės – ir raganų siautėjimo metas. Galių burtams jos įgaunančios iš rugių žiedadulkių. Nagi išsiverda iš jų tokios košelės, pasitepa pažastis – ir gali iki Šatrijos kalno nuskristi.

Rytmetinė vasarvidžio pievų rasa irgi turinti nepaprastos gyvybinės galios. Pasinaudojančios tuo ir raganos, kėslaudamos į kaimynų turtą. Jos ypač taikosi atimti karvių pieną. Todėl žmonės išgenamoms karvėms duodavo kriaukšlelį šv. Agotos duonos, kad kerai neveiktų. O tvartų vartus apkaišydavo šermukšnio šakelėmis ir dilgėlėmis.

Vydūno Joninės ant Rambyno

Vasaros saulėgrįžos šventės tradicija mūsų krašte naujaisiais laikais jau buvo prigesusi, beveik nutrūkusi. Tik kultūros žmonės ją prisiminė ir ėmėsi gaivinti. Vydūnas su savo lietuvininkų chorais Jonines nuo 1885 m. pradėjo švęsti ant Rambyno kalno.

Prieškariu šventę linksma vakarone paminėdavo šaulių ir jaunimo organizacijos. Ogi sovietmečiu stengtasi tautinės kultūros atmintį ištrinti besaikiu alaus gėrimu. Tačiau senuosius Rasos šventės papročius 1967 metais ėmėsi gaivinti tautiškai nusiteikęs jaunimas, susirinkęs prie apeiginio aukuro ant vieno iš Kernavės piliakalnių. Šventėje tvyrojusi dvasia daugeliui paliko neišdildomus įspūdžius, ne vienam tapo dvasiniu atsivėrimu lietuvybei. Su folkloro ansambliais Rasos šventė paplito ir visoje Lietuvoje. Neabejotinai tai esmingai prisidėjo prie bręstančios dainuojančios revoliucijos. Tad pasitvirtino Vydūno įžvalgos, jo žodžiais „Joninių šventė – tamsoje sukurtos laužų šviesos susitikimas su viską užliejančia saulės šviesa“.

Šis L. Klimkos komentaras skambėjo per LRT radiją. Verta prisiminti…